Nerealus kolektyvas. gaila niekada nemačiau jų live pasirodymo. Bet išsivaizduoju koks tai būtų draivas , jeigu jau vien tik sėdėdamas namuose prie kompo, dainavau, triūbavau ir šūkčiojau su jais kartu. Patiko dainos "Levutė", "Ramu", "Meilė", "Kartu". Buvo gera vėl išgirsti S.Mykolaičio "Plėšiką Hocenplocą". Smagu, kad lietuvos scenoje atsiranda tokių išradingų , talentingų žmonių. O albumas tikrai mane išjudino ir suteikė daug C vitamino
____________________
i'm not like them, but i can pretend
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
2009 m. spalio 22 d. 09:57:51
____________________
i'm not like them, but i can pretend