Jo, rimtai. Tada nestokit.

Vienintelė perspektyva [ir tai iš dalies - tik teorinė],jei ruošiesi dirbti svaiginantį mokytojo darbą.O jei ne - tai daugiau asmenybės tobulėjimas.Bet gyvenime gali būti,kad tos žinios,duos naudos kitose srityse,nors tai gali atsitikti ir su bet kuria profesija.Manau,bendrai paėmus - perpektyvų apart mokytojo darbo,šais laikais labai mažai...O ar įdomu,ar ne ,priklauso nuo žmogaus.Niekas tau nepasakys,ar tamstai bus įdomu ir nenuobodu.

Aš irgi panašiai mastau, kaip egliux. Mokausi dabar 11 klasėje todėl reikėtų pradėti man kažką mastyti ir kol kas mane traukia istorija VU.
Kaip manot perspektyvu? Įdomu? pliusai ir minusai?

Geriausia profesija yra ta, kuri tave domina, kur jauti, kad galėtum save realizuoti, galbūt netgi ką nors naujo ir įdomaus sukurti (tam tikro kūrybiškumo galima rasti daugelyje sričių). Labai baisu, kai kažkur stojama vien dėl to, kad tai "perspektyvu" ar "galima daug uždirbti". Manau, jog pinigai turėtų būti tik malonus priedas prie mėgstamos ir dominančios veiklos, jokiu būdu ne atvirkščiai. Man atrodo, kad žymiai geriau gyventi kukliau, bet užsiimti dalykais, kurie tau teikia malonumą, galų gale tais, kuriems esi gabus, o ne plėšytis ir per prievartą mokytis (o po to - dirbti) tai, kas tau visiškai svetima.

Dėl pastabų apie teisininko, ekonomisto, vadybininko specialybes norėčiau paprieštarauti. Teisininkai dar tada, kai aš mokiausi mokykloje, sunkiai rasdavo darbą. O per tą laiką jų buvo prikepta dar daugiau... Be to, manau, kad rinktis tokią specialybę kaip teisininko turėtų tik tas žmogus, kuris nuoširdžiai domisi įstatymais ir teisiniu darbu, nes tik toks galės ištverti teisės studijų tempus bei galų gale tapti puikiu teisininku. Visokie perėjūnai, atėję tik dėl aukso kalnų, gerais specialistais paprastai netampa.
O ir tapus tuo geru specialistu iškart niekas neduos tau advokato ar notaro darbo, ką jau kalbėt apie teisėjo ar prokuroro vietą. Tam reikia baisybės laiko, patirties, įdėto darbo ir nemažai metų praktikos. Nors, žinoma, visada galima paguosti, jog įmonėms teisininkų paprastai reikia. Nors šiaip asmeniškai teisė man yra viena atgrasiausių mokslo sričių, niekaip nekiltų mintis ją studijuoti - visad linkau prie laisvesnių humanitarinių ir socialinių mokslų.

Pati mokyklos paskutinėse klasėse siaubingai mėčiausi. Norėjau visko ir tuo pačiu nežinojau, ko noriu. Galvojau apie skandinavų filologiją, žurnalistiką, leidybą, grafiką, lietuvių filologiją ir užsienio kalbą, kultūros istoriją ir antropologiją, anglų filologiją... Visos šios sritys man atrodė savaip žavios, visur mačiau tam tikrų trūkumų, maniau, kad kiekvienoje iš jų galėčiau savaip save realizuoti, visoms reikėjo ruoštis skirtingai (faktas, kad tinkamai nepasiruošiau nė vienai, todėl neįstojau nei į grafiką, nei į žurnalistiką - dėl pastarosios, tiesa, niekada nesigailėjau, nes su laiku suvokiau, jog nuolatinė konkurencija ir kovos dėl straipsnių temų - ne man. dėl dailės akademijos dar dabar kartais graužiuosi) Manau, kad gap year man būtų išėję į naudą, bet ir dabar nieko negali žinoti.
Galiausiai šiaip ne taip supildžiau ilgiausią sąrašą dominančių dalykų (taip, Gabux specialybė irgi ten buvo, kosmonaute tavęs nelaikau), kur viską surašiau pagal prioritetus ir 'pagal sunkumą įstoti' ir viską palikau likimo valiai.
Įstojau į leidybą. Iš esmės pernelyg daug nesigailiu, dalykas man patinka, visada mėgau būti šalia knygų, o čia - visi procesai nuo pat tada, kai rašytojas pateikia rankraštį iki tada, kai pirkėjas įsideda knygelę sau į krepšį... smagu. Tačiau iš tiesų tos romantikos nėra tiek daug, nes studijų programa irgi ne auksinė, esi mokomas visko po truputį, tad galiausiai tikrai gerai neišmanai nieko. Literatūros paskaitos su puikiomis dėstytojomis iš filologijos fakulteto man buvo tikra atgaiva, tačiau jų - gerokai per mažai kaip potencialiam leidėjui.

Liūdna dėl to, kad kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad iš esmės mano specialybė tėra itin siauros (nors ir labai širdžiai mielos) srities vadyba. O vadyba, kaip universitetine specialybe, bjauriuosi, nes tai netgi nėra mokslas. Kad taptum vadybininku, tau reikia tam tikrų asmeninių savybių ir gal išklausyti kokius kursus, porą knygučių vadybos ir rinkodaros temomis paskaityti, o daugiau - darbas ir patirtis. O kur pažinimo džiaugsmas?

Kuo toliau, tuo labiau manau, kad į universitetą stoti derėtų mokytis 'tikrus' mokslus - istoriją, filologiją, matematiką, fiziką, chemiją, biologiją, etc... visokios vadybos, informologijos ir t.t. tėra savęs apgaudinėjimas.

P.S. dėl informatikos - manau, kad, plečiantis informacinėms technologijoms ir joms pamažu apkėtojant visą pasaulį, tai yra paklausi ir reikalinga specialybė. Nepažįstu nė vieno pakankamai gero informatiko, kuris ieškotų ir nerastų darbo. Bet vėlgi - jei į šiuos mokslus bus stojama vien tam, kad "gautum babkių", naudos TIKRAI nebus. Neįmanoma sėkmingai dirbti programuotoju ar kitokiu IT specialistu, jei tai tavęs neveža, jei tu nuolat nesidomi naujausiomis tendencijomis ir jei nenori nuolat nuolat nuolat mokytis ir tobulėti.

Ir tam tikra prasme tai galima pritaikyti bet kuriai profesijai. Lochų ir perėjūnų nereikia niekam. Geras specialistas, besidomintis savo sritimi, kuriam jo darbas teikia džiaugsmą, visada atras savo vietą, kad ir kokia iš pirmo žvilgsnio neva 'nereikalinga' jo specialybė kažkam atrodytų.

O šiaip - kas žadat šiemet ar kitais metais kažkur stoti - rinkitės atsakingai ir klausykit širdies balso. Sėkmės

Mano manymu Lektuvu vidaus dizainas, teko dirbti, labai patiko, tik deja niekur lt nera tokio darbo.

Norint dirbti teisininku reikia turėti pažintis.Priešingu atveju,galėsi tikėtis patektį į konkursą,skirtą gauti ūkvedžio darbą,Paberžės mokymo įstaigoje.Be to,tos perspektyvios specialybės keičiasi kas pora metų,pabaigęs gali negauti darbo.

Teisinninko, ekonomisto ir vadybininko dabar perspektyviausios. Stokit, kas galit.

Kas kaip pažiūrės.

perspektyva tai nebloga

Geriausia yra teisininko profesija, nes ji veža DDDD

Rezisura , nes tai mano swajone arba seip kasnors su daile, menu , fotografija .

Anglijoje/ Airijoje jau seniai žinomas tas dalykas.
Gap-year vadinasi.
Visai geras reikalas, taip.