Cloak and Dagger Man

Diskusijos

0

Dainos nemėgimas, vien dėl to, kad ji iškrenta iš pradinio, visiems pažįstamo grupės grojimo formato tik byloja apie "gerbėjų" nesugebėjimą palikti to, prie ko yra pripratę ir atverti protą naujiems grupės eksperimentams. Ypač tai kvaila šiuo atveju, kai Camel jau anksčiau yra išėję iš to pradinio savo skambesio (visas The Single Factor albumas yra toks, kas beje, tik dar įdomiau ir smagiau dėl diskografijos įvairovės faktoriaus, plius, yra savaip vertas simpatijų). Kitas dalykas, Camel net nėra iš esmės pirmiausia progroko grupė, jie pagrinde groja art roką (bent jau tokia kryptis man atrodo teisingiausia priskirti) su daug progroko detalių, ypač pirmoje karjeros dalyje (vėlesnės neteko nagrinėti kol kas).

Cloak & Dagger Man daina yra viena stipriausių albumo vietų, kadangi ji tiek dinamiška, kad išjudina tokį kind of baladinį statiškumą su likusiomis albumo dainomis, kurios dominuoja. Apskritai visas albumas gal yra pats melancholiškausias ir liūdniausias savo dainomis visoje Camel diskografijoje.

"Apskritai visas albumas gal yra pats melancholiškausias ir liūdniausias savo dainomis visoje Camel diskografijoje."

Toje kategorijoje man regis stipriai pirmauja Harbour of Tears

Dainos nemėgimas, vien dėl to, kad ji iškrenta iš pradinio, visiems pažįstamo grupės grojimo formato tik byloja apie "gerbėjų" nesugebėjimą palikti to, prie ko yra pripratę ir atverti protą naujiems grupės eksperimentams. Ypač tai kvaila šiuo atveju, kai Camel jau anksčiau yra išėję iš to pradinio savo skambesio (visas The Single Factor albumas yra toks, kas beje, tik dar įdomiau ir smagiau dėl diskografijos įvairovės faktoriaus, plius, yra savaip vertas simpatijų). Kitas dalykas, Camel net nėra iš esmės pirmiausia progroko grupė, jie pagrinde groja art roką (bent jau tokia kryptis man atrodo teisingiausia priskirti) su daug progroko detalių, ypač pirmoje karjeros dalyje (vėlesnės neteko nagrinėti kol kas).

Cloak & Dagger Man daina yra viena stipriausių albumo vietų, kadangi ji tiek dinamiška, kad išjudina tokį kind of baladinį statiškumą su likusiomis albumo dainomis, kurios dominuoja. Apskritai visas albumas gal yra pats melancholiškausias ir liūdniausias savo dainomis visoje Camel diskografijoje.

Dainos nemėgimas, vien dėl to, kad ji iškrenta iš pradinio, visiems pažįstamo grupės grojimo formato tik byloja apie "gerbėjų" nesugebėjimą palikti to, prie ko yra pripratę ir atverti protą naujiems grupės eksperimentams. Ypač tai kvaila šiuo atveju, kai Camel jau anksčiau yra išėję iš to pradinio savo skambesio (visas The Single Factor albumas yra toks, kas beje, tik dar įdomiau ir smagiau dėl diskografijos įvairovės faktoriaus, plius, yra savaip vertas simpatijų). Kitas dalykas, Camel net nėra iš esmės pirmiausia progroko grupė, jie pagrinde groja art roką (bent jau tokia kryptis man atrodo teisingiausia priskirti) su daug progroko detalių, ypač pirmoje karjeros dalyje (vėlesnės neteko nagrinėti kol kas).

Cloak & Dagger Man daina yra viena stipriausių albumo vietų, kadangi ji tiek dinamiška, kad išjudina tokį kind of baladinį statiškumą su likusiomis albumo dainomis, kurios dominuoja. Apskritai visas albumas gal yra pats melancholiškausias ir liūdniausias savo dainomis visoje Camel diskografijoje.

Su sąvokomis "progrokas" ir "artrokas" reikia žaisti labai atsargiai, nes jos abi taip baisiai apibrėžtos, kad praktiškai daugeliu atveju persikloja tarpusavyje arba tampa viena kitos dalimi. Aš apskritai artroku noriu vadinti beleką, ką liežuvis nesiverčia vadinti nei progroku, nei klasikiniu roku, kažkas per vidurį, bet greičiausiai tada atsirastų kitų definicijos kritikų, kurie sakytų, kad aš grybą pjaunu. Camel tikrai daug kas apibrėžtų progroko grupe vien dėl to, jog patys sėkmingiausi (pirmieji keturi) jų albumai yra tikrai neginčijamas progresyvus rokas, tačiau imant visą jų diskografiją, galbūt artrokas yra teisingesnis žodis, bet čia vėl, žiūrint kaip pačią sąvoką traktuoji.  

Dainos nemėgimas, vien dėl to, kad ji iškrenta iš pradinio, visiems pažįstamo grupės grojimo formato tik byloja apie "gerbėjų" nesugebėjimą palikti to, prie ko yra pripratę ir atverti protą naujiems grupės eksperimentams. Ypač tai kvaila šiuo atveju, kai Camel jau anksčiau yra išėję iš to pradinio savo skambesio (visas The Single Factor albumas yra toks, kas beje, tik dar įdomiau ir smagiau dėl diskografijos įvairovės faktoriaus, plius, yra savaip vertas simpatijų). Kitas dalykas, Camel net nėra iš esmės pirmiausia progroko grupė, jie pagrinde groja art roką (bent jau tokia kryptis man atrodo teisingiausia priskirti) su daug progroko detalių, ypač pirmoje karjeros dalyje (vėlesnės neteko nagrinėti kol kas).

Cloak & Dagger Man daina yra viena stipriausių albumo vietų, kadangi ji tiek dinamiška, kad išjudina tokį kind of baladinį statiškumą su likusiomis albumo dainomis, kurios dominuoja. Apskritai visas albumas gal yra pats melancholiškausias ir liūdniausias savo dainomis visoje Camel diskografijoje.