Po ambientiško, liūdesio pertekusio keltiško artroko, kuris man nelabai prie širdies, šitas instrumentalas taip puikiai ir švelniai nuvelka stogą ir primena, dėl ko aš myliu Camel, o ypač 8-ojo dešimtmečio Camel: dėl štai tokio trapaus, bet įdomaus simfoninio roko skambesio, su daug erdvės, kuri neužgožia veiksmo (o šiame albume kaip tik tuščios erdvės gal ir per daug). 10 balų.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
2018 m. rugpjūčio 3 d. 23:46:50
Po ambientiško, liūdesio pertekusio keltiško artroko, kuris man nelabai prie širdies, šitas instrumentalas taip puikiai ir švelniai nuvelka stogą ir primena, dėl ko aš myliu Camel, o ypač 8-ojo dešimtmečio Camel: dėl štai tokio trapaus, bet įdomaus simfoninio roko skambesio, su daug erdvės, kuri neužgožia veiksmo (o šiame albume kaip tik tuščios erdvės gal ir per daug). 10 balų.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas