Merginos daina

Žinočiau aš,

Kad mylimas ateis,

Sodelyje,

Apaugusiam menka žole,

Paberčiau perlų vainikėlį!

Jaunuolio daina

Kam tie namai, kur perlai

Visur pabirę,

Kas perlai man?

Geriau menka pirkelė, 

Jei mes kartu, o mylima!

Senis

Senis šimtametis

Iš jaunų girdėdamas,

Kad atsitiko

Pasauly ir vėl kas nors,

Atsako tiktai juoku.

Susimąsčius apie kitą gyvenimą

Rangų nereik man,

Nereik man garbingų vardų.

Čia, šitoj žemėj,

Gimti iš naujo norėčiau

Tuo, kuo buvau ligi šiolei.

Šiandien ― kaip vakar...

Virš skurdžios lūšnelės 

Draikosi migla.

Nutirpo sniegas ―

Ir iškart kaimelis pilnas

Klegančių vaikų!

Virš upelio per dieną

Gaudo laumžirgis

Savo šešėlį.

*

Suvirpėjo lengvi 

Drugio sparneliai.

Apie ką taip svajoji?

     Knygutė Septintasis mėnulis

na, čia elementari, bet.. veikianti visiškai visada.

//

“When one door of happiness closes, another opens; but often we look so long at the closed door that we do not see the one which has been opened for us.”— Helen Keller

//

The mind consists of language. Don't use language. Can't you just see the sunset and its beauty? Can't you be overwhelmed by its beauty? Can't you be possessed by its grandeur? What is the point of bringing language in? Nobody is asking you to say anything. The sun does not understand your language, the clouds that have become so beautiful and luminous in the setting sun are unable to understand your language. Why bring it in? Put it aside; be in direct contact, be thrilled.

//Osho// ( o jį cituoti ir cituoti...)

''Working is Art'' A. Warhol

visiems kurie keikia darba ir yra nepatenkinti, ir gerai, laimingi menininkai nelabai ka gero ir sukuria.

Kon-Tiki

          Vakare susitikome senoje ispanų kavinėje, ir Chorchė pranešė mums blogų naujienų: mes turime liautis galvoję važiuoti į Kivedą. Neįmanoma rasti nei važiavimo priemonių, nei vadovų persikelti per kalnus; ir žinoma, nebuvo ko nė kalbėti apie kelionę į džiungles, kur prasidėjo liūtys ir kur keleiviams grėsė pavojus būti užpultiems, jeigu jie įklimptų purvyne. Praeitais metais rytinėje Ekvadoro dalyje nuo užnuodytų strėlių žuvo dešimt amerikiečių inžinierių naftininkų. Ligi šiol čia miškuose gyvena daug indėnų, kurie visai pliki vaikščioja po džiungles ir medžioja užnuodytomis strėlėmis.

   — Kai kurie iš tų indėnų medžioja galvas, — dusliu balsu tarė Chorchė, matydamas, kad Hermanas, nerodydamas jokių nerimo požymių, toliau šveičia kepsnį, užsigerdamas raudonu vynu.

   — Jūs manote, kad aš perdedu, — tesė jis pašnibždomis. — Nors tai griežtai draudžiama, bet čia dar yra žmonių, kurie pelnosi, pardavinėdami išdžiovintas žmonių galvas. Tai prekybai negalima užkirsti kelio todėl, kad miškų indėnai nukerta galvas savo priešams iš kitų klajojančių genčių. Jie suskaldo ir išima kaukolės kaulus, o į tuščią galvos odą pripila karšto smėlio. Galva susiraukšlėja ir darosi ne didesnė kaip katės, bet galvos forma ir veido bruožai išlieka nepasikeitę. Tos susiraukšlėję priešų galvos kažkada buvo brangus trofėjus, dabar jos yra deficitinė prekė juodojoje rinkoje. Metisai-tarpininkai pristato jų prekiautojams į pakrantę, o tie pasakiškomis kainomis pardavinėja turistams.

   Chorchė triumfuodamas pasižiūrėjo į mus. Jis nė neįtarė, kad dieną mane ir Hermaną kažkas buvo nusitempęs į šveicoriaus kambarį ir siūlė pirkti dvi tokias galvas po tūkstantį sukre (Ekvadoro monetos). Tos galvos dabar dažnai falsifikuojamos, pardavinėjamos beždžionių galvos, bet tos kurias matėme, buvo tikros grynakraujų indėnų galvos, taip gerai išlaikytos, jog galima buvo įžiūrėti smulkiausius veido bruožus. Tai buvo moters ir vyro galva, maždaug apelsino dydžio; moteris buvusi gana daili, nors tik blakstienos ir ilgi juodi plaukai buvo natūralaus dydžio. Aš krūptelėjau, prisiminęs šias galvas, bet suabejojau, kad galvų medžiotojai būtų sutinkami į vakarus nuo kalnų.

   — Niekas to negali žinoti, — niūriai pareiškė Chorchė. — O ką jūs pasakysite, jeigu pražus jūsų draugas, o paskui rinkoje pasirodys jo miniatiūrinė galva. Kartą taip atsitiko su mano draugu, — pridūrė jis, įdėmiai žiūrėdamas į mane.

   — Papasakokite mums apie tai, — paprašė Hermanas, lėtai ir ne itin noriai kramtydamas kepsnį.

   Aš tvarkingai padėjau į šalį šakutę, ir Chorchė ėmė pasakoti. Kartą jis su žmona gyveno mažame kaimelyje džiunglėse, kur jis plovė auksą ir supirkinėjo laimikius iš kitų aukso ieškotojų. Jie turėjo draugą, vietinį gyventoją, kuris reguliariai atnešdavo jiems aukso ir mainydavo jį į prekes. Staiga tas draugas buvo nužudytas džiunglėse. Chorchė susekė žmogžudį ir prigrasė nušausiąs jį. Žmogžudys buvo įtariamas prekiaujant džiovintomis žmonių galvomis, ir Chorchė pažadėjo palikti jį gyvą, jeigu tasai atiduos jam galvą. Žmogžudys tuoj pat atnešė Chorchės draugo galvą, kuri dabar buvo kaip vyro kumštis. Chorchė baisiai sutriko, pamatęs darugą, nes jis buvo visai nepasikeitęs, tik pasidaręs toks mažas. Labai susijaudinęs, jis parsinešė mažytę galvą namo parodyti žmonai. Ją pamačiusi žmona apalpo, ir Chorchei teko savo draugą paslėpti į lagaminą. Bet džiunglėse buvo drėgna, galva apaugdavo žaliais pelėsiais, ir Chorchei retkarčiais tekdavo išimti ją iš lagamino ir džiovinti saulėje. Ji labai maloniai sūpuodavosi, pririšta už plaukų ant virvės baltiniams džiauti, o Chorchės žmona kiekvieną kartą ją pamačiusi apalpdavo. Tačiau kartą pelė pragraužė lagaminą ir visiškai sugadino galvą. Chorchė labai nuliūdo ir su visomis ceremonijomis palaidojo draugą mažoje duobutėje aerodrome.

   — Juk tai vis dėl to buvo žmogiškoji būtybė, — taip baigė Chorchė.

   — Puikiai pavalgėme, — tariau, norėdamas pakeisti pašnekesio temą.

   Kai sutemus ėjome namo, pasižiūrėjęs į Hermaną, kuris kiūtino ant ausų užsismaukęs skrybėlę, pasijautau kažkaip nesmagiai. O jis užsismaukė ją, norėdamas apsisaugoti nuo šalto nakties vėjo, pučiančio iš kalnų...

   Don Federikas pradėjo pasakoti fantastiškiausias istorijas apie nuodingąsias gyvates bei lėkštės storio smauglius, ir staiga ant sienos pamatėme dviejų didžiulių kaip omarai skorpionų šešėlius. Puldami vienas kitą, jie žūtbūtinai grūmėsi, susikibę žnyplėmis, riesdami pasturgalį ir taikydamiesi kirsti nuodingu geluonimi uodegoje lemiamą smūgį. Tai buvo šiurpus vaizdas, tik kai kažkuris iš mūsų pastatė į šalį žibalinę lempą, supratome, kad nuo jos krito nenatūraliai dideli šešėliai paprasčiausių piršto didumo skorpionų, besipjaunačių ant stalo krašto.

   — Tegu sau pjaunasi,— juokdamasis tarė Don Federikas. — Vienas nugalabys kitą, o tasai, kuris išliks, pravers mums, kad namuose nesiveistų tarakonai. Bereikia tik lovą stropiai užtraukti moskitų tinkleliu ir nupurtyti drabužius prieš velkantis, ir viskas bus gerai. Mane ne kartą kandžiojo skorpionai, bet aš dar gyvas, — juokdamasis pridūrė senis 

   Atsikėlėme auštant, norėdami anksčiau išvykti ieškoti balzos medžių.

   — Nupurtykime gerai drabužius, — tarė Agurtas, ir, jam taip sakant, iš jo marškinių rankovės iškrito skorpionas ir dingo grindų plyšyje...

   Artėjant išplaukimo dienai, nuėjome į įprastinį pasų biurą gauti leidimą išvykti iš šalies. Bengtas kaip vertėjas stovėjo pirmas.

   — Jūsų pavardė? — paklausė ceremoningas mažas valdininkas, įtartinai žiūrėdamas pro akinių viršų į didžiulę Bengto barzdą.

   — Begtas Emerikas Danielsonas, — pagarbiai atsakė Bengtas.

   Valdininkas įdėjo į rašomąją mašinėlę ilgą blanką.

   — Kokiu garlaiviu atplaukėte į Peru?

   — Matote, — ėmė aiškinti Bengtas, pasilenkęs prie išsigandusio mažojo žmogelio, — aš atplaukiau į Peru ne garlaiviu, bet luotu. Iš nuostabos netekęs žado, valdininkas pasižiūrėjo į Bengtą ir tam tikroje blanko skiltyje atspausdino — luotas 

   — O kokiu garlaiviu jūs išplaukiate iš Peru?

   — Vėl gi, matote, — mandagiai tarė Bengtas, — iš Peru aš išplaukiu ne garlaiviu, bet plaustu 

   — Dar ko! — piktai sušuko valdininkas ir susierzinęs ištraukė iš mašinėlės blanką. — Ar jūs atsakinėsite į klausimus kaip reikiant...

T. Hejerdalas - Kon-Tikiu per vandenyną (Vilniuje išleista 1956 m.) 

      Rytų išmintis teigia: Dievas sukūrė žmogų. Jis kūrė juos vieną po kito. Ir keikvienam davė po septynias kaukes. Tačiau vienam iš žmonių Dievas pamiršo jas duoti. Visi išėjo nešini kaukėmis. Tik vienas buvo be jų. Pradžioje jis buvo labai nusiminęs. Kodėl jis ne toks kaip visi? Tuo tarpu aplinkiniai žmonės pamatė, kad jo veidas spindi. Jis buvo labai gražus. Žmonės ėmė jam melstis. Juos traukė jo magnetizmas, žemei būdingos auros spalvos. Žmonės troško gerumo. Širdims reikėjo ramybės. Žmogus su vienu veidu visa tai turėjo. Jis nemokėjo užsidėti kitos kaukės. Turėjo tik nuoširdų, tikrą veidą.

     Bėgo metai. Vilnijo metų laikai. Tačiau skaistaveidis žmogus neseno. Žmonės jam meldėsi kaip šventajam. Kiekvienas jo žodis buvo svarbus. Žmogus negali išmokti to kas jam neduota. Nežinia, kas buvo laimingesnis? Ar tas, kuris turėjo kaukes ir dvasioje mainėsi kartu su žeme, ar tas, kuris buvo be kaukių? Koks buvo, toks ir liko. Pusiau dievas, pusiau žmogus.

     Žmogus turi būti išdidus. Tik tada jis bus kilnus ir orus. Tokiam žmogui nebūdingas išpuikimas. Pati gražiausia žodžio spalva yra noras padėti kitam žmogui. Tai spindintis auksas, kuriam nereikia vergų. Žemė jo negimdo, bet ji būtina, nes dangus žemei reikalingas. Kaip danguje, taip ir žemėje, - sakoma Biblijoje. Tai žmogaus spindinčiu veidu troškimas, kaukės jam nereikalingos. Išdavystės jis nepažįsta, karo negimdo jo širdis...

     Atsakomybė už save ir kartu už kitus - karti ir kartu džiugi gyvenimo upė.

                                                                                  Vytautas Kazlauskas - Tūkstantis metų po Kristaus 

na, jeigu ir rašytojas mokėsi panašiai kaip ir jo aprašyti herojai (kur nors plaukiodami plaustais, žvejodami, ar sekdami indėną Džo)...  

Manau, puikiai tiks music'o mokinukams  

"Niekada neleidau, kad mokslas mokykloje trukdytų mano išsilavinimui"

Markas Tvenas 

     LAIMĖ

               Nesekime niektauziais vadais, 

               Kurie, pasinaudodami mirties baime,

               Žada išganymo palaimą.

               Jei mes iš tikrųjų laimingi, 

               Jie nebeturi ko pasiūlyti.

     Vieni vadai bando laimėti ištikimybę bauginimais. Grasindami mirtimi, jie verčia žmones padoriai elgtis ir žada nuvesti juos į rojų.

     Kiti vilioja didingais pažadais. Jei nesi patenkintas — žada palaimą, jei jautiesi nepilnavertis — kalba apie sėkmę, jei vienišas — siūlo pripažinimą.

     Bet jei mes nebijome mirties ir esame laimingi, ką tokie vadai gali pasiūlyti? Dvasingumas yra kasdieninio gyvenimo esmė, o ne tai, ką teikia vadovas. Tikrasis dvasingumas yra išsivadavimas ne tik iš gyvenimiškųjų, bet ir iš religinių paklydimų. Jei mes išsivaduojame iš mirties baimės, sveikai gyvename ir suvokiame savo kelią, tai ir yra laimė, ir tada nereikia jokių netikrų vadų.

                                                                                                                      DENG MING-DAO   365 DAO  

Nyčė kažkada yra sakęs, kad žmogus yra tiltas, nutiestas tarp dviejų negalimumų - visuomet labai trokštąs pasiekti tai, kas neįmanoma, visuomet trokštąs tapti pilnu.

Iš troškimo tapti pilnu gimė ir visos religijos.

Priimkite impulsą iš bet kur, iš kur jis ateitų: jis vėl ir vėl dings. Tai negali būti nuolat, kadangi jis ateina iš kito... Todėl priimkite tai, ką gaunate, tyliai, būkite dėkingi ir tęskite kelionę. Jeigu jūs aptinkate, kad kažkas ateina ir vėl dingsta, tuomet ieškokite vidinės versmės, kuri negali būti prarasta. Tuomet neįmanoma prarasti, jūsų pačių turtai yra BEGALINIAI.

Tai, ką duoda kiti, visuomet gali būti prarasta. Nebūkite vargšas, neprašykite iš kitų. Tai, ką jūs priimate iš kitų, turėtų būti jūsų pačių ieškojimo pradžia.

Čia vadovė Šantam surado ir panaudojo savo centro tinklalapyje: 

Kai atsiveriate, visa Egzistencija, pradeda lieti savo energiją į jus. Medžiai tampa žalesni, nei jūs juos dabar matote, Saulė - skaistesnė, nei matote dabar. 

Tada viskas įgauna psichodelinę kokybę, tampa spalvinga. Priešingu atveju viskas yra vienoda, nuobodu ir pilka.

tik tuomet kai mes priimame save totaliai - įtampa dingsta

šis totalus priėmimas yra stebuklas, vienintelis stebuklas; rasti asmenį, kuris totaliai priima save, yra vienintelis stebinantis dalykas... 

Vieną kartą kažkas paklausė vienuolio: „Kas yra meditacija?” Jis atsakė: „Meditacija yra buvimas tame kas yra arti.”

Buda pasakė: „Būkite šviesa sau. Būkite savo paties prieglobsčiu. Nėra tinkamo prieglobsčio, išskyrus savasties prieglobstį.”

OŠO

Visą gyvenimą pavydėdavau vokalistams. Manau, kad viename iš ateinančių gyvenimų tuo ir būsiu.           

Kas žino, jei meilė yra takas, tai ten, kur blyksteli meilė, sužaidi gyvenimą  

V. Kazlauskas

"Yra knygų, kurios tik paragautinos, yra tokių, kurias geriausia praryti, ir tik nedaugelį - sukramtyti ir suvirškinti"

F.Bekonas 

"Nesubrandęs žmogus pasižymi tuo, jog savo tiksliui gali paaukoti gyvybę, o subrendęs - visą savo gyvenimą"

D. Selindžeris "Rugiuose prie bedugnės"

"Racionaliam protui mirtis tėra dar vienas didelis nuotykis" - Dumbldoro žodžiai, parašyti J. K. Rowling. Vaikiška knyga tas Haris Poteris, bet išminties jame tikrai nestinga :)

" If you truly believe that your dream will become a reality, the possibilities are endless."— Jared Leto

"You will be more disappointed by the things you didn´t do than by the things you did."— Jared Leto

“Try and fail but never fail to try”— Jared Leto

“Nobody can go back and start a new beginning, but anyone can start today and make a new beginning.”— Jared Leto