Tiesiai iš Bukowski'o Holivudas. Net knygoje atsižymėjau, bo autobuse žvengais vos neprapliupau: 

...

'Oh yes'

'Did't he ask why you were renting here?'

'Yes ...'

'And what did you tell him?'

'I told him that we were filmakers and actors from France.'

'And he said?'

'He said, "Oh"

'Anything else?'

'Yes, he said, "well it's your ass!"'

:D apie aktorių ir kino prodiuserį, kurie buvo priversti išsinuomoti butą vargšų rajone, Los Andžele, kuriame vėliau augino vištas ... kurios net vardus turėjo. :D

Kai kur dar yra žmonių, manančių, kad viltis turi būti apčiuopiama. Tai idėjinė ir politinė klaida. Jei viltis būtų apčiuopiama , ją suėstų kiekvienas paršas. Viltis neįkandama, nesuuodžiama. Jos negalima išduoti, negalima prakeikti. Taip, ponai, viltis neapčiuopiama. Protas apčiuopiamas. Protą galima kojomis minti, vilties – ne. Protą galima parduoti, iškeisti į sriubos lėkštę, į ragaišį , vilties – ne.

Viltis neapčiuopiama. Baimė apčiuopiama. Baimę galima sverti, matuoti, galima štabuose ir kalėjimuose iš jos košę virti. Iš vilties – ne. Baimė vaikšto po pasaulį. Kasdieniška baimė , be dalgio, riebiomis šlaunimis, atvėpusiomis lūpomis..Kas pažvelgia jai į akis, nori bėgti į kitą planetą. Kai ji įsisiautėja , herojų statulomis dreba širdys.

Tik viltis palaiko, apsaugo, leidžia gyventi. Viltis - žmonijos tvirtovė, tvirtovių tvirtovė, vienintelė nesugriaunama, jokiais ginklais nepaimama. Kas pasitraukia iš tos tvirtovės , tam nieko kito nelieka, kaip tik drebėti, drebėti. Ir mirti lėta mirtimi. Nuplėškite nuo mūsų planetos iškabą : „Praraskite viltį , kurie čia atėjote“, ir užrašykime „Tegyvuoja viltis!“ .'"

Juozas Grušas.

   Pagaliau noriu pasakyti ir tai, kad labai svarbu buvo kareiviams taiklus žodis, tartas savojo kario, arba piešinys kukliame kovos lapelyje. Todėl, kad šitas žodis, šitas piešinys buvo skiriami tiesiogiai jiems. Prisimenu, auštant aš grįžau iš priešakinių linijų ir pamačiau dvi merginas. Jos ėjo nuo jūros. Viena neaukšta, dailiai susijuosusi diržu, ryškiai rudais plaukais. Kariškai pasisveikinome, ir aš nuvažiavau. Savo padėjėjui komjaunimo reikalams buvau pažadėjęs penktą valandą priimti žmones ryšium su jų patvirtinimu komjaunimo organizatoriais vietoj žuvusių. Ir štai ateina kaip tik ši rudaplaukė mergina, nešina ritiniu popierių.

   ― Iš kur Jūs? ― klausiu ją.

   ― Iš jūreivių bataliono.

   ― Kaip jie su Jumis elgiasi?

   ― Gerai.

   ― Neskriaudžia?

   ― Ne, ką Jūs!

   Sužinojau, ji piešia. Čia pat išskleidė savo kovos lapelius. Kaip dabar pamenu piešinį ir žodžius po juo: Ko sumišai, Vasia?

   Į Mažąją žemę ši mergina, Marija Pedenko, pasiprašė pati, buvo desantininkė nuo pirmųjų išsilaipinimo dienų. Švilpiant kulkoms, ji nešė sužeistuosius, o rimties minutėmis bėgiojo iš apkaso į apkasą su laikraščiais, vokais, popieriumi, kalbėjosi su kariais, deklamavo jiems eilėraščius. Ją pažinojo ir mylėjo visi Mažosios žemės kovotojai, laikė viena iš geriausių agitatorių. Ranka rašytą laikraštį Polundra buvo sumaniusi ji, netgi įsigudrino leisti jį keliais egzemploriais. Ir kariai skaitydavo šiuos lapelius, kol tie suplyšdavo. Linksmas juokas visada skardėjo ten, kur juos žiūrinėdavo ir skaitydavo.

   Vėliau, kai mes ėmėme Novorosijską, Mariją sužeidė, bet pasigydžiusi ji vėl grįžo į kovines dalis. Jos didvyriškumas buvo pažymėtas trimis koviniais ordinais. Vėliau ji pasiprašė į Kijevą, kai ten vyko įnirtingos kautynės. Kartą aš pamačiau laikraštyje jos straipsnį ― Meilė. Buvo galima pamanyti, kad tai kažkoks sentimentalus rašinys. Ne, ji rašė apie Tėvynę, apie Tėvynės meilę.

   Tėvynės vardan Marija Pedenko negailėjo nei savo jaunystės, nei gyvybės. Dienoraštyje, kuris vėliau buvo paskelbtas, ji rašė apie Mažąją žemę: Išlendi iš požemio į dienos šviesą ir širdis džiaugiasi. Taip norisi gyventi. O aplink žiaurios karo mašinos išvarpyti laukai.Visur namų griuvėsiai ir rudos kraujo dėmės ant subjaurotos, išdraskytos žemės. Nespėji pasigėrėti saule, o jau girdi: Oro pavojus! Ir vėl tu grįžti į savo urvą, kur drėgmė dvelkia į veidą, kur pro gilzinių lempų suodžius vos atpažįsti savo bičiulius.

   Kaip ir daugelis didvyrių, Marija nesulaukė mūsų dienų. Prisimindamas šį puikų žmogų, aš mastau apie daugelį kitų mūsų Tėvynės dukterų, pakėlusius su vyrais visus karo sunkumus. Man jų paveikslas įkūnija tarybinės moteries didybę.

   L. Brežnevas ― MAŽOJI ŽEMĖ ― Mintis, Vilnius 1978 metai    

"Kažkaip klausiaus Normanto(lietuvis keliautojas)tai jis irgi tai pasakė...."

aha bet aisku tu buvai pirmas, ir jis tiesiog tave citavo :D

"Jeigu iš tikrųjų myli, net nepastebi, kaip ko nors atsisakai. Ir netgi ne atsisakai, o tiesiog pats pameti tai, kas atrodė vertinga. Pažvelgei kitomis akimis ir pamatei bjaurumą viso to, dėl ko anksčiau galėjai kautis".

/K. A./

     Dvasinės knygos nusipirkimas tetrunka dešimt sekundžių. Perskaityti tokią knygą prireiks kelių valandų. Tos knygos įsisavinimui gali prireikti kelių metų. O išmokti gyventi pagal jos tiesas gali prireikti ne tik viso gyvenimo, bet ir kelių inkarnacijų.

     Tai, apie ką aš rašau, yra manosios patirties išraiška... Sąmonė, kuri įeina į mano kūrinius yra dieviška sąmonė. Tai realizuota sąmonė ir todėl joje slypi didi dvasinė jėga, dvasinė energija. Visų dvasinių Mokytojų kūriniai pasižymi tokia energija 

          Sri Chinmoy

Aratron, LOL.

"Rock journalism is people who can't write interviewing people who can't talk in order to provide articles for people who can't read." [Frank Zappa]

Daug lengviau ką nors apšaukti šliundra, negu būti ja.O nuogos moterys irgi yra protingos?Jau ir labirintuose kabo lentelės su užrašu ,,Pasiklysti draudžiama".Bedančius tironus juokinti draudžiama.Būna laikai, kai satyrai tenka atkurti tai, ką sunaikino patosas.Jeigu nori paslėpti veidą - išeiki nuogas.Visi Dievai BUVO nemirtingi.Gyvenimas priverčia žmones daug ką atiduoti savanoriškai.

Stanisław Jerzy Lec 

"A three-day-old human embryo is a collection of 150 cells called a blastocyst. There are, for the sake of comparison, more than 100,000 cells in the brain of a fly. The human embryos that are destroyed in stem-cell research do not have brains, or even neurons. Consequently, there is no reason to believe they can suffer their destruction in any way at all. It is worth remembered, in this context, that when a person's brain has died, we currently deem it acceptable to harvest his organs (provided he has donated them for this purpose) and bury him in the ground. If it is acceptable to treat a person whose brain has died as something less than a human being, it should be acceptable to treat a blastocyst as such. If you are concerned about suffering in this universe, killing a fly should present you with greater moral difficulties than killing a human blastocyst.Perhaps you think that the crucial difference between a fly and a human blastocyst is to be found in the latter's potential to become a fully developed human being. But almost every cell in your body is a potential human being, given our recent advances in genetic engineering. Every time you scratch your nose, you have committed a Holocaust of potential human beings. "-Sam Harris 

Oi... Mano vaikystės mylima knygutė... Kiek daug man priminei... Skaičiau ją šimtą kartų, nuo vieno iki kito galo ir atvirkščiai. Gaila, kad dabar jos nebeturiu, o ta citata man visada išliko galvoje :D

If you're going through hell, keep going.

Berods, Churchill'o žodžiai. Originaliai šie žodžiai skambėjo, jei neklystu, antrojo pasaulinio karo metais, bet juos puikiai galima pritaikyti kasdieniam gyvenimui. Gyvenime esu turėjęs situacijų, kai atrodė, kad blogiau jau negali būti, bet tokiais momentais svarbu nepasiduoti ir bandyti išsikapstyti, eiti toliau(keep going).

"Vieni turi proto, o kiti neturi ir viskas." 

"Pamenu, bet kai noriu atsiminti vis užmirštu."

Alenas Alekssanderis Milnas (Mikės pūkuotuko išmintis)

Vat tokias knygas aš dabar skaitau. :D

Na tai nėra citata, bet vienas tikras įvykis, susijęs su labai garsia citata, kuris tapo, mano nuomone, vienu geriausių juokelių žmonijos istorijoje:

Sužinoję apie Nyčės mirtį Sorbonos universiteto studentai ant vieno iš universiteto pastatų pakabino plakatą, kuriame didelėmis raidėmis buvo užrašyta:

Dievas mirė. (Nietzsche).

 O žemiau buvo užrašytas kitas užrašas:

 Nietzsche mirė.(Dievas) 

Ironija pačiame aukščiausiame lygyje. 

- Kas yra įsigilinti į save? Ką tai reiškia - palikti kūną? Ką reiškia sulaikyti kvėpavimą? Visa tai - bėgimas nuo savęs, bandymas trumpam išvengti kančios būti savimi, trumpam numaldyti skausmą ir gyvenimo beprasmybės pojūtį.

Hermann H. - Sidharta.

"Žmonės neturi laiko ko nors pažinti. Jie nusiperka viską jau gatavą iš prekybininkų. Bet kadangi nėra prekybininkų, iš kurių būtų galima nusipirki draugų, tai draugų žmonės ir neturi."

Antuano de Sen Egziuperi 

mažiau buvo leista nei liesta,

daugiau tarta taip negu ne –

ir aš vis dar myliu šį miestą,

ir jis dar vis kenčia mane

jaučiuos, tarsi būčiau sugrįžęs

namo, užklijuotas voke

su tais kliedesiais, su paryžiais,

su charkovais, rymais, rūke.

/Aidas Marčėnas/

//

paprastai-nepaprasta....

"There's a saying, 'It's easy to write songs, but very difficult to write great songs.' I'm going through that right now," - Bryan Adams

"Daugelis giria vienas knygas, bet skaito vis dėlto kitas" - Marcialis