vieną sykį girdėjau labai gražią istoriją. gal čia ir nelabai tiks, bet istorija graži:

Viename mieste buvo papuošalų parduotuvė. Joje buvo pačių įvairiausių papuošalų, bet visi jie buvo labai brangūs. Pardavėjas ne sykį matė palei langus liūdnai praeinančią vargingą mergaitę, kuri labai ilgesingai žiūrėdavo į vieną iš papuošalų - rožinių akmenėlių vėrinį, kuris buvo labai brangus.
Vieną dieną toji mergytė įėjo į parduotuvę ir pardavėjo paprašė įvynioti tą rožinį vėrinį į žydrą popierių, nes ji norinti padovanoti jį savo seseriai. Pardavėjas nustebo, bet padarė ko prašytas. Tada mergytė padavė jam nedidukę dėžutę - užmokestį. Pardavėjas atidarė dėžutę ir pamatė joje pilna įvairiausių niekučių - spalvotų sagų, gražių akmenukų, kriauklyčių ir kt., ką labai mėgsta rinkti maži vaikai. Jis priėmė šitą užmokestį ir išlydėjo mergaitę, kuri vėrinį labai stipriai spaudė sau prie krūtinės, pro duris.
Kitą dieną į parduotuvę atėjo į mažąją mergytę panaši mergina. Ji nešėsi rankoje tą patį rausvąjį vėrinį, įvyniotą į žydrą popierių. Mergina paklausė pardavėjo, ar nebuvo čia užsukusi tokia mažytė mergytė ir nepirko iš jo šitokio vėrinio? Pardavėjas atsakė, kad buvo. Tada mergina ištiesė jam vėrinį ir pasakė, kad pasiimtų jį atgal, nes mergytė tikrai neturėjo kuo užsimokėti. Pardavėjas nepaėmė vėrinio, o iš už prekystalio ištraukė mergytės atneštąją dėžutę, parodė ją merginai ir pasakė: "Ji užmokėjo tuo, kas jai buvo brangiausia."

šiaip nežinau ką norėjau tuo pasakyti, bet istorija graži. gal kiek nerišli, tačiau aš ją girdėjau gal prieš kokius metus ir tik dabar teprisiminiau iš naujo.

labai gražūs... kazkada ir as turėjau tokią knygutę, bet net wisos eperskaičiau... dabar matau, kad reikėjo

Karta gyveno labai temperamentingas mazas berniukas. Jo tevas
dave jam maiseli su vinimis ir liepe kiekviena karta, kai jis nesuvaldys savo pykcio, ikalti viena vini i tvoros stulpa. Pirma diena stulpe buvo 37 vinys. Kita savaite berniukas ismoko suvaldyti savo pykti, ir su kiekviena diena viniu skaicius eme mazeti. Berniukas suprato, kad lengviau yra valdyti savo temperamenta, nei kalti vinis.
Pagaliau atejo ta diena, kai berniukas nebeprarasdavo savitvardos.
Jis papasakojo apie tai savo tevui, ir sis nutare, kad kiekviena
diena, kai sunui pavyks susitvardyti, jis gali istraukti is tvoros po viena vini.Bego laikas. Atejo diena, kai berniukas galejo pranesti tevui, kad stulpe nebeliko viniu. Tada tevas paeme sunu uz rankos ir nusivede prie tvoros: "tau neblogai sekesi, bet matai, kiek tvoroje liko skyliu. Ji jau niekada nebus tokia, kokia buvo. Kai pasakai zmogui ka nors pikta, jam pasilieka toks pat "randas" kaip sios skyles. Nesvarbu, kiek kartu po to atsiprasysi, "randas" isliks."
Zodinis "randas" toks pat skausmingas kaip ir fizinis. Tikru draugu nebuna daug. Jie gali tave pralinksminti ir padeti. Jie pasirenge tave isklausyti bei atverti tau savo sirdi..
Turbut dauguma zinot sita,bet man jis atrodo vistiek labai geras

theJumpoff, uu as visu tikrai neperskaicius. Bet man irgi kartais patinka.:}

Karta Mola su sunumi issirenge i kaimynini kaima.Jis pasodino sunu ant asilo, o pats ejo pesciomis salia.
- Ziurekite, pagyvenes zmogus eina pescias, o jaunas dildo uzpakali ant asilo...
Tuomet Mola su sunumi pasikeite vietomis.
- Ziurekite, - vel stebejosi praeiviai. - Suauges sedi, o vaikeli vercia eiti pesciam...
Mola nulipo nuo asilo, ir dabar su sunumi abu ejo pesciomis.
- Tik paziurekit, tik paziurekit, - vel juos bade pirstais praeiviai. - Asilas eina tarsi ponaitis, o tevas su sunumi negaili varganu koju!
Tada Mola abu su sunum atsisedo ant asilo.
- Tik paziurekite, - vel juokesi praeiviai. - Dviese kankina asila, vargsui net kvepuoti sunku.
Tada Mola nulipo, uzsiverte ant peciu asila ir tare:
- Matyt, tik dabar as isvengsiu zmoniu patyciu!
________________________________________ ________________

Teisme nagrinejama istuokos byla. Teisejas kreipiasi i vyriski:
- Jusu zmona tvirtina, kad jus grubiai elgiates su ja ir kad gyvenimas kartu su jumis jai tapo nepakenciamas. Kaip jus galetumete tai paaiskinti ir kuo pasiteisinti?
- Gerbiamas teisejau, visa tai yra gryniausias smeiztas. As dabar pasakysiu visa tiesa! Zmona i miegamaji atsivede ozka ir eme reikalauti, kad as gyvenciau greta tos nelemtos ozkos. Galite sau isivaizduoti, koks nemalonus kvapas atsirado miegamajame! Sito as negalejau pakesti!
- Na, o ar jus nebandete praverti miegamojo lango? - atsargiai pasiteiravo teisejas.
- Ka jus! - atreze vyriskis. - Tuomet is miegamojo butu islakste visi mano balandziai!...

Evil Angel> Daugelis istoriju,kurias cia parasiau yra irgi ir Bruno Ferrero knygu . Perskaiciau beveik visas. Ziauriai idomios!

theJumpoff, aciu nors as cia niekuo deta.:}

Iron_Meal, yra toks reikalas, kaip Bruno Ferrero "Kartais uztenka vieno saules spindulio". Plonas, bet pilnas tokiu dalyku. :}

Evil>>> Sita istorija labai idomi... Is kur istraukei ja ?

Evil angel > Puiki istorija !

Uuu grazios pasakos.

Karta upelio pakranteje sedejo vienuolis ir meditavo, Atsimerkes pamate ikritusi i vandeny ir beviltiskai besikapanojanti skorpiona. Is gailescio vienuolis panardino ranka i vandeni, sugriebe skorpiona ir istrauke ant kranto.
Atsidekodamas skorpionas netiketai atsisuko ir labai skaudziai igele i ranka.
Vienuolis vel susikaupe melstis, taciau atsimerkes vel pamate, kad skorpionas vandenyje ir is visu jegu stengiasi issikapanoti. Ir sikart igele i ranka.
Vienuolis vel susikaupe melstis, taciau atsimerkes vel pamate, kad skorpionas vandenyje. Ir si kart vienuolis isgelbejo skorpiona, o sis atsidekodamas taip ikirto savo gelbetojui i ranka, jog tas net suriko is kausmo.
Lygiai tas pats nutiko ir trecia karta. Vienuoliui net asaros istrusko - toks buvo skaudus igelimas.
- Kodel atkakliai gelbsti ta apgailetina padara, kuris uzuot padekojes tau, atsilygina vien blogiu? - nustebo viska regejes valstietis.
- kiekvienas elgiames pagal savo prigimti, - atsake vienuolis. - Skorpionas gyvena tam, kad skaudziai geltu, o as - kad buciau gailestingas.

O kad gyveni tu?

noreciau konors is ju ismokt

Joo, geros istorijos

Dar viena . Gan liudna:
Ligoninej, vienoj palatoj, gulejo du vyrai. Vienas is vis jau prie mirties, na o kitas tai dar dar svirduliavo, bet isgyti buvo vilties. Tas,kuris jau tuoj tures mirti,gulejo prie vienintelio lango palatoj. Jis daznai tam, kuriam dar buvo vilties isgyti, pasakodavo, ka mato. Pasakojo,kad prie ligonines pro langa jis mato nuostabu ezera,kuriama plaukiojo gulbes, mato nedideli miskeli, mato ryskia saule ir melyna dangu. Nuo siu pasakojimu anas zmogelis jautesi vis geriau.
Atsitiko taip,kad tas,kuris pasakojo,numire. Likusi gyva perkele i jo vieta. Nusprende ir jis pasiziureti, kas ten pro langa. Bet tik pakele galva ir isvydo aklina siena... Pasirodo,prie ligononines visa laika stovejo kitas pastatas,kuris uzdenge visa vaizda... Ligonis pasikviete slauge ir paklause:
- kaip cia yra? Dabar nieko nesuprantu. Tas zmogus, kuris cia gulejo man pasakodavo,ka mato pro langa,o as matau tik aklina siena...
- Taigi jis buvo aklas ir nieko negalejo matyt.
Tada suprato zmogus, kad anas ligonis visa tai pasakojo tik kad palaikytu jo dvasia, kad padetu islikt optimistu.

Taigi,mielieji, ir jus stenkites visur matyt tik gera ir tai parodyti, nustumdami visa, kas blogai, i antra plana!

Dar viena toki zinau. Gan komiska ir ironiska istorija. Siaip ja perskaiciau rimtoj knygoj, taciau visai neseniai perskaiciau ir anekdotu knygelej!
Karta akvariume susimuse dvi auksines zuveles. Kai jau pritruko jegu, leisgyves pradejo gincytis. Viena sako :
- Dievas yra!
Kita paneigia:
- Ne,nera!
- Yra!
- Nera! Nera! Irodyk,kad yra!
- O tai kas tada mums vandeni keicia?

mmm..ta apie roze girdejus...grazus pasakojimas.....
na zn wiena toki pasakojima...nzn ar jis ko nors kazka pamokys...tiesiog jis man lb patinka......


Yra toks senas pasakojimas "dramblys tamsoje".Tai pasakojimas apie miesta ,kurio wisi gywentojai buwo akli.....Viena diena miesto aiksteje pasirode dramblys.Niekas siame mieste nebuwo nei mates nei girdejes apie tokia pabaisa...Akluju karalius nusiunte sa wo 3ismintingiausius wyrus suzinoti koks yra tas dramblys.Kiekviena sismincius artinosi prie dramblio is skirtingos puses.Vienas ,kurio ranka paliete ausi,pranese,kad jis suprato tikra dramblio prigimti."Jis yra didelis,plokscias ir siurkstus kaip kilimas.Antras,kuris pajaute tik straubli pasake"Yra wisai ne taip,as zinau atsakyma.Jis yra kaip trimitas,bet gali energingai judeti".Trecias paliete tik kojas,ir jis priestarawo kitiems dviem."ne ne ne.Jus wiska netesingai supratote.Dramblys yra galingas ir twirtas kaip kolona"
Net nereikia aiskinti,kad nei vienas is siminciu tiksliai nesuzinojo kas yra dramblys..........wa taip.....

yo idomios. gaila kad ash nzn tokiu

Labai ydomios istorijos...Iš ties pamokančios...

Dar viena prisiminiau:
Cia skiriama tiems,kurie iesko meiles!
Vienas is Kinijos zemiu valdovas turejo neapsakomai grazia dukra. Visi turtingiausi imperijos vyrai norejo jos rankos. Suprato valdovas, kad tures dukra isleist uz kazkurio is vyru. Tada jis tare dukrai:
- Mano grazioji roze, tau teks teket.
- Teve, bet as nenoriu. As juk nieko nemyliu.
- Bet reikia.
Supratusi, kad nieko is to neiseis,liepe tevui pranesti, kad tekes uz to, kas jai atnes melyna roze.
Tai isgirdes,vienas turtingiausiu imperijos pirkliu pasamde geriausius salies chemikus ir biologus,kad isvestu nauja roziu rusi. Dirbo keleta menesiu ir isvede. Tada jis su palyda atvyko i valdovo rumus ir padave princesei roze. Ji sviede ja ant zemes ir tare :"Ji netikra!".
Taigi, antrasis pas ja atjojo gretimos salies valdovas. Jis buvo pasamde garsiausius savo salies juvelyrus ir liepe is deimantu, juodojo aukso ir graziausiu juros kriaukliu padaryti melyna roze.
Velgi, princese sia roze sviede zemen ir pasake,kad ji netrikra.
Tada princese puole i nevilti,apsiasarojo ir nuleke i savo kambari. Ten verke iki pat ausros. Staiga ji isgirdo kazka po jos langais kalbanti. Ji paziurejo i apacia ir ten isvydo jauna poeta,kuris deklamavo savo eiles, o rankoje laike paprasta balta roze. Kuo daugiau ji klausesi jo poezijos,tuo labiau ji juto,kad jis jai patinka. Ji nubego pas ji soda ir pasake ir jie pradejo kalbetis. Suprato jaunuoliai,kad vienas kita isimylejo. Jis princese suzavejo savo paprastumu ir nuosirdumu. Tada nuvede ji pas teva ir pasake,kad uz jo tekes. Tevas tare:
- Betgi kur jo melyna roze?
Dukra jam atkiso balta roze:
- Taigi ji balta.
Princese nusisypsojo ir tare:
- O tu isiziurek!
Linkiu,kad visi taip isimyletumet!

Gal kas zino kokiu idomiu, trumpu ir pamokanciu istoriju? Stai viena:

Karta gyveno labai turtingas dvarininkas. Turejo jis sunu, kuriam nieko negailejo. Gyveno sunus prabangiai - jam nieko netruko. Tevas labai nenorejo, kad sunus pamatytu, kaip sunkiai ir vargingai gyvena paprasti zmones, taigi jis sunu vesdavosi tik i turtuoliu pokylius.
Atsitiko taip,kad tevas mire. Sunui liko visi turtai. Zodziu, sumane pasiziuret,kaip tie paprastieji gyvena. Grizo i dvara asarotom akim. Jaunuolis pasijuto kaltas, kad jis taip gerai gyvena,o kiti vargsta. Taigi, nusprende pasielgti kaip Sid Harta (Buda) - isdalino visa savo turta vargsams, pasieme bulviu maisa vietoj drabuziu, arkli ir viena tarna ir isjojo i kalnus. Tapo jaunuolis asketu. Po ilgo klajojimo atrado jaunulis Dieva. Taigi,sumane istot i vienuolyna. Prijojo viena zymiausiu vienuolynu salyje. Iskart pamate vienuoli, nusoko nuo arklio ir puole jam po kojomis su prasymu,kad ji priimtu i vienuolyna:
- Ach,broli, priimk mane i savo vienuolyna. As visa siela ir kunu atsidaves Dievui! Prasau,priimk.
- Stokis,broli ! - tare vienuolis - Ir sakyk, kaip tu atsidaves Dievui.
- Na,as esu asketas. Zemiski patogumai - ne man! As vasara mauduos tiktai saltam tvenkiny, o ziema - issivolioju sniege. As sau i batus susikaliau vinis,kurie kiekviena karta,kai zengiu, perveria mano kojas ir liepiu savo tarnui kasdien sutrenkti man bent 40 kirciu botagu. Taip as jauciu rysi su Dievu. Taip as jauciu, kad mano siela skaidri ir tauri.
Kaip tik tuo metu pro vienuolyno vartus pro sniego pusnis ivaziavo vezimas,kuri tempe vargsas arklys. Tempe jis didziuli vezima su sienu is miesto. Issoko vienas vienuolis is vezimo, atriso arkli ir jis pradejo voliotis sniege, bandydamas nusiplaut prakaita nuo karciu ir odos.
Tada vienuolis tare jaunuoliui:
- Ziurek, broli. Sitas arklys maudosi tiktai sniege, jo kanopose sukalti vinys drasko jo kanopas, o jo seimininkas jam vozia rimbu dar daugiau nei 40 kartu per diena,bet ar del to jo siela skaidresne?!
Jaunuolio akys iskart pasikeite. Jis apkabino vienuoli ir tare :
- Aciu!

Tikiuosi supratot potekste