o man kaip tik skystoka knyga pasirode, vietom pasakojimas/dialogai turbut mokyklinio rasinelio lygio, cia turbut vienas is tu atveju kai geriau ziuret filma 

i tema: 

Jean Cristoph Grange "Miserere" ir "Limbu priesaika" - rekomenduoju visiem kam norisi tamsaus, niuraus trilerio/detektyvo be jokiu "meliodramu" ir pasiseilejimu 

Lorenzo Carcaterra "Saugi vieta".

Sunki savo turiniu ir dviprasmiškas emocijas ir šiokį tokį pyktį sukėlusi autobiografinė knyga. Pridėjus ranką prie širdies, tikrai negaliu visu balsu sušukti "šią knygą privaloma perskaityti" - ne, priešingai, tikrai labiau rekomenduočiau "Pragaro virtuvės vaikėzus", negu "Saugią vietą", kuri išties, man asmeniškai, pasirodė visiškai nesaugi, o atgrasi ir gąsdin...anti.

Ši knyga laikoma L. Carcaterros autobiografija, tačiau knygoje daugiau dėmesio skiriama tėvams bei giminėms. Knygoje beveik nėra paties autoriaus išgyvenimų, kurie labiau atsispindi "Mėgaliuose", todėl šią knygą vis dėlto, vertėtų vadinti ne autobiografine, o dedikuoti autoriaus tėvams, arba labiau tėvui, nei motinai.

Autorius rašo apie savo šeimą: apie dominuojantį tėvą, nuolatos mušantį tiek savo sūnų (patį autorių), tiek ir savo žmoną (autoriaus motiną). Tėvas vaizduojamas kaip savimi pasitikintis nuostabusis pavyzdys/ lovelasas/ puikus meilužis/ geras boksininkas/ žiaurus smurtininkas/ aferistas, tačiau be galo mylintis savo sūnų. Paradoksalu tai, kad nepaisant viso knygoje aprašyto smurto, autorius žavisi/ gerbia/ myli savo tėvą, kuris reguliariai, trisdešimt metus iš eilės, kiekvieną mielą dieną trankė savo žmoną "nukruštą kalę". Motina vaizduojama kaip nuolanki ir paklusni boba, tyliai kenčianti savo vyro smurtą/ visaip padedanti jam išbristi iš skolų jūros/ toleruojanti kiekvieną meilės romaną/ nesugebanti apsiginti pati ir negebanti apginti savojo sūnaus/ iki paskutiniųjų dienų slauganti ir besirūpinanti savo ligotu vyru, kaip tarnaitė kartojanti "jis mano vyras". Žavinga ir begalinė meilė tėvui dingsta tada, kai autorius sužino, jog jo tėvas užmušė pirmąją savo žmoną. Skaitant visus autoriaus išgyvenimus ir nerimą, sužinojus šią kraupią tiesą, vis sau kartojau: po velnių, loche tu, tavo tėvas visą gyvenimą daužė tave ir tavo motiną, o tavo požiūrį į tą sumautą suskį pakeitė žinia apie įvykdytą žmogžudystę - tai kur gi tas skirtumas tarp užmušimo moters, kurios autorius niekada nepažinojo ir nuolatinio stipraus motinos mušimo? Kitaip tariant, tėvas užmuša moterį ir iškart tampa atgrasus ir blogas, bet tuo pačiu visą gyvenimą talžo ir tyčiojasi iš motinos, ir vis vien išlieka pats mylimiausias ir geriausias.

Tiesą sakant, žavinga ir begalinė meilė tėvui ilgainiui pradėjo užknisti, o autorius mano akyse pasirodė bailus nesusipratęs nevykėlis [kitaip negaliu pavadinti].

Šią knygą rekomenduočiau perskaityti toms moterims, kurios patiria draugo/ sutuoktinio/ sugyventinio smurtą ir kiekvieną kartą, atleidusios nusižeminusiam mušeikai, jos šventai tiki, kad žeminimas ir mušimas daugiau nepasikartos. Ach, tas kvailas šventos karvės naivumas - jeigu buvo pirmas kartas, bus ir antras - to tikrai nereikia pamiršti.

 Sadomazochistinė knyga.

Harry Grey "Kartą Amerikoje" [originalas "The Hoods", 1952m.]

Mane visada žavėjo ir traukė tie, tikrieji, Sausojo įstatymo Čikagos, XX am. 30-ųjų metų gangsteriai, kurie savo protiniais gebėjimais galėdavo sutvarkyti vieną ar kitą iškilusią problemą, o ne bukai šaudyti į visus, nepritariančius jų sprendimams ar nenorintiems prie jų prisidėti.

Ši autobiografinė knyga buvo parašyta Sing-Sing kalėjimo vienutėje. Autorius, būdamas vieno iš žiauriausių Amerikos nusikalstamų susivienijimų, nariu, realistiškai aprašė Amerikos gyvenimą Didžiosios depresijos laikotarpiu: sausasis įstatymas, prostitucija, vagystės ir žmogžudystės. Blankiai, bet vis dėlto knygoje atsispindi tas didysis metas, kai Sindikatas_Mafija_Cosa Nostra klestėjo ir jiems po kojomis buvo visas pasaulis, laikotarpis, kai karaliavo Al Capone ir "Lucky" Luciano.

Tiesą sakant, knygos siužetas yra girdėtas, matytas bei skaitytas N kartų: keturi berniokai, gyvenantys skurde ir varge, nuo vaikystės ima smulkiai nusikalsti bei krėsti įvairias nederamas išdaigas, vėliau jų nusikaltimai vis didėja ir prasideda suaugusiųjų žaidimai, kol galiausiai, keturi amžini draugai nesukuria žiaurios, bet kartais vis dėlto, atlaidžios ir teisingos, gaujos, kurios bijos ir tuo pačiu gerbs vietiniai Ist Saido rajono gyventojai. Kaip ir kiekvienoje tokio pobūdžio aprašomojoje istorijoje tikrai netrūksta vaizdžiai aprašomų nusikalstamų veikų/ kraujo/ lavonų/ lūžtančių pirštų ir kitų žalojamų galūnių/ pinigų skonio/ sekso/ prostitucijos/ viskio/ valdžios ir t.t. - jokia knyga apie Mafiją negalėtų apsieiti be visos šios mėsmalės. Tačiau šios knygos pagrindiniai herojai tikrai nėra bukagalviai Sindikato smogikai, šaudantys ir žudantys už kiekvieno kampo, priešingai, kiekvieną jiems skirtą užduotį jie apgalvoja ir aptaria tarpusavyje ir vykdymui pasitelkia savo protinius gebėjimus, kurių dėka, kartais susitaria geruoju, be kraujo ir dar ką nors išlošia. Knygoje labai ryškiai ir aiškiai aprašyti kiekvieno iš herojų charakteriai bei kiekvienam iš jų priskirtinas skirtingas vaidmuo. Lygiagrečiai visų tų aprašomų nuotykių, žingsniuoja audringa/ tyra/ nuoširdi ir ištikima ketveriukės draugystė, kurią, deja, galiausiai, pražudo kvaila didybės manija ir gobšumas. Reikia pripažinti, kad ši knyga turi kažkokį cinkelį, kuris laiko ir nepaleidžia iki paskutinio puslapio. Šmaikštus/ nuoširdus/ tikroviškas ir tuo pačiu tragiškas pasakojimas apie keturių draugų gyvenimą Sausojo įstatymo metu, kai kiekvienas bandė savaip užkariauti Ameriką.

P.S. Remiantis šia knyga 1984 m. režisierius Sergio Leone pastatė filmą "Kartą Amerikoje", kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Robert'as De Niro.

D. Brown - "angela ir demonai".

įdomi, įtraukianti, skaičiau su malonumu, ypač jo knygose man patinka realūs objektai.. ;)

Haruki Murakami - "Sputnik Sweetheart"

 Užteko pusantros dienos šiai trumpai istorijai, kuri iš esmės - įdomiai pateikta ir sudėliota, tiesiogiai meilės istorija. Pradžia netgi labai nustebino, eilinio meilės romano dėliojimu, bet buvau nusiteikęs nemesti ir bum, vidurknygos žiobtelėjau po kelių epizodų iš nuostabos. Turbūt efektingiausias momentas ir buvo ši atkarpa, po kurios intriga buvo išlaikyta, tačiau, mano nusivylimui, neatradau kažko ... Suprantu, kad blogai yra tikėtis vieno ar kito konkrečiai iš naujos istorijos, bet net pats autorius turėtų pripažinti (ką greičiausiai ir padarė), kad šis darbas labiau tarpinis, nei polinis. 

Kažikur perskaitytas komentaras apie Murakamio formulę - katė, jauna mergina, nepyktybinis vaikinas ir keli, smalsumą keliantys vyresnio amžiaus veikėjai kelia baugą. Dvi knygos iš eilės tokios, abi pasirinktos tikrai atsitiktinai ... 

Ryt turiu gauti trečią, velnias težino kurią.

Rugilė Jatkauskaitė - Vilniau, Vilniau, bėk.

B. Genzelis "Esė apie mąstytojus"

Dalį mąstytojų/filosofų teko prisiminti, o apie dalį pirmą kartą sužinojau, ypač apie Angelą Daugirdą, užmirštą lietuvių, galbūt labiau ignoruotą tais metais dėl jo griežtos kritikos Kantui.

Vaida Lowell, Gerda Butkuvienė

"Titaniko lietuviai"

Na, galbūt jau visiems tiek įgrisusi istorija apie šią tragediją, nuvalkiota ir pan. Bet labai greitai ir įdomiai susiskaitė, įdomių naujų faktų, istorijų prirašyta :)

Pokalbiai su išgyvenusiais, kai buvo apklausti ypač kapitonai.

Haruki Murakami "The Wind Up Bird Chronicle"

Tikrai išlauktas prisėdimas prie pirmojo, mano skaitomo, Murakamio darbo. Kelis metus taikiausi ką nors perskaityti, ir ne dėl to, kad kažkas rekomendavo ar liaupsino, paprasčiausiai nuspėjau, kad šis autorius turės kažką įdomaus pasiūlyti. 

Ir pagaliau pirmi įspūdžiai perskaičius paskutinius puslapius. Komplikuota jaunos poros istorija, kurioje pilna pašalinių istorijų, susietų su Japonijos karo pasakojimais ir žmonių gyvenimais pokario metu. Daug kontribuojančių veikėjų, kurie esti puikiai aprašyti ir sukuria, toli gražu, nepaprastą kelionę link istorijos pabaigos. 

Labiausiai patiko epizodai, kuriuose buvo aprašomi logikos neturintys pasąmonės klaidžiojimai, išvengiant mistiško abstraktumo. Viskas turėjo pradžią, atskirą pasakojimą ir į realybę sugražinančią pabaigą. Viena tų knygų, kurios atskirus skyrius galima skaityti ir pavieniui.

 Gaila, kad galutinis poros suartėjimas vyko kitoje "dimensijoje", o ne fiziškai. Gaila, kad čia radau tik dalinai gerą pabaigą. Pozityvia, jos tikrai neapibūdinčiau. 

Ši knyga tik dalinai mindfuck'as, nes prie abnormalių elementų buvau pripratintas, ir nustebinti niekas pabaigoje nebegalėjo. Viskas buvo sugrąžinta į išskirtinai emocinius išgyvenimus, taip uždarant istoriją. Autoriui pavyko sukurti, kažką truputį ypatingo, nes jo pasakojimą tikrai galima kultivuoti tolesniem apmąstymam. Aišku, tai nėra lengvas skaitalas, ypač po lėtai įsibėgėjančios pradžios, dabar džiaugiuosi, kad daviau knygai kelias pertraukas, tad viskas "susivirškino" puikiai.

Škėmos "Balta brobulė"Dostovjeskio "Nusikaltimas ir bausmė"

O dabar į Čechovą kimbu. Visi trys labai geri.

John O'Donohue - ANAM CARA (sielos draugas): keltų pasaulio dvasinė išmintis (Tyto Alba)

ir

Josef Kirschner - Pats žinau, kas man geriausia: menas būti egoistu (Alma littera)

Balzako - Tėvas Gorijo.

Kažkaipo nejauku buvo ją užvertus, nemalonu. Iš pradžių Gorijo mane truputi baugino su savo perdeta meile, bet knygos pabaigoje... hm, keistas jausmas.

Rekomenduoju.

Oi ta Sagan… Knygą perskaičiau, bet kažką pasakyti apie ją sunku labai. Vos paėmusi ją į rankas, rodos, įkvėpiau Paryžiaus oro, nusišypsojau ir įnikau skaityti. Bet negaliu sakyti, kad krimtosi lengvai. ir kuo toliau, tuo buvo sunkiau. Ir tikrai negaliu sakyti, kad patiko. Prieš tai buvau skaičiusi tik “Nuostabius debesis”, kurie buvo daug “skanesni”.Visuose trijuose knygos kūriniuose rašoma apie sudėtingus vyrų ir moterų santykius. Ir visada žiūrima iš moters pusės. Vyrai tarsi ignoruojami. Nors ir šiaip santykių analizės romanuose neradau. Tai daugiau tarsi atpasakojimas, faktų konstatavimas be rimtesnių priežasčių aiškinimosi.

Vienas didžiausių knygos minusų - siužeto kartojimasis. Visada yra vyras, yra moteris, tuomet atsiranda dar viena moteris arba vyras, dvejojama, išduodama ir galiausiai grįžtama prie pirmos moters ar vyro. Kai pastebi tą pasikartojimą, jau darosi nebeįdomu skaityti.

Taipogi erzino veikėjų, ypač vyrų, lepšiškumas. Na kuris gi, pamestas dėl kito, vis dar būtų neištikimai moteriai po kojomis, ja rūpintųsi, vis dar žavėtųsi, siūlytų savo pagalbą vos prireikus, kviestų į pokylius ją su naujuoju jaunikiu? Kažkaip neįtikinama.

Pliusą Sagan dedu tik už nuotaikos palaikymą - liūdesio ir melancholijos ji tikrai nepagailėjo.

Kaip tik prieš kelias dienas įsigijau šitą! Nors nežinau, kada prie jos prieisiu, nes turiu labai ilgą neperskaitytų knygų sąrašą. Neabejoju, kad puiki knyga...

O mano ką tik baigta knyga - J. Irvingo "Naujojo Hampšyro viešbutis". Nežinau, ką apie ją pasakyti, apakritai nesu gera knygų analizuotoja, bet šiaip tikrai labai patiko. Tiesa, prieš tai buvau skaičiusi Keruako "Kelyje", todėl pradžioje buvo sunkoka prisitaikyti prie tokio stilistinio šuolio, bet šiaip Irvingo stiliukas man labai prie širdies, nėra erzinančio saldumo, koks būna kai kuriose knygose, bet tuo pačiu nepadauginta cinizmo. Puikus humoras. O bene labiausiai kabinantis dalykas - visos tos besikartojančios detalės: Bėda, 464, Pelių Karaliaus ir t.t. Puiki knyga. Ramiai praeikit pro atdarus langus. 

William S. Burroughs "Narkašas".

„Mano patarimas jaunimui – tiesiog pasakykite NE narkoisterijai!”

Oficialiai: 

„Narkašas“ (Junky) – raktinis skandalingojo amerikiečių rašytojo Williamo S. Burroughso romanas: kelias į pagrindinį rašytojo kūrinį “Nuogus pusryčius” (Naked Lunch). Iki šiol itin mielai visame pasaulyje skaitoma, gan paprastai parašyta knyga, pirmąsyk išleista 1953 m., buvo pirmoji pokario literatūrinė bomba, sėkmingai sprogusi po oficialiosios kultūros pastatu epochoje, kuri buvo pasiryžusi nesutaikomai ir neretai isteriškai kovoti prieš narkotikus. Williamas S. Burroughsas buvo pavojingiausias iš visų bytnikų kartos rašytojų... Jis buvo dvigubas anarchijos agentas ir nesutaikomas prisitaikėliškumo bei visų vyriausybinių opiatų kontrolės agentūrų priešas. – Rolling Stone Williamas S. Burroughsas laikomas vienu įtakingiausių XX a. rašytojų, kiti kritikai mano, kad jo prozos vertė yra smarkiai pervertinta, tačiau beveik niekas neneigia milžiniškos konceptualių Burroughso literatūrinių idėjų įtakos literatūrai ir kitoms kultūros sritims.

Nuo savęs:

Vienas iš skandalingiausių rašytojų, Williamas S. Burroughsas, tapo tuo uždraustuoju rock’n’roll’u dar iki tol, kol atsirado pats rock‘n‘roll‘as. „Sudaužytos kartos“ klasikas, pankų ir 60-ųjų intelektualų tėvas. „Narkašas“ (Junky) – pirmoji pokario metų literatūrinė bomba, sėkmingai sprogusi po oficialia „bekompromisinės kovos su narkotikais“ kultūros vėliava. Šis kūrinys originalus ir tuo pačiu be galo paprastas, tikriausiai, dėl savo sauso narko-chronologiškumo, kuris man, asmeniškai, beje, nepatiko. Daugelis kaltina Burroughs‘ą propaguojant narkotikus, tačiau jis jokiais būdais nešlovina narkomano gyvenimo. Priešingai, perskaičius „Junky“ liko dviprasmiškumo kartumas, nes rodos, jog Burroughs‘as visiškai neperša skaitytojui savo nuomonės, o palieka pasirinkimo teisę, leisdamas savarankiškai sulipdyti visas gaires. Jis tiesiog sako „Taip yra. Taip viskas atrodo iš tikrųjų. O toliau spręsk pats.“ Burroughs‘as pats išgyveno tą karščiu, šalčiu, skausmu ir prakaitu atspindintį pragarą ir pateikė rašytinius jo egzistavimo įrodymus. „Junky“ atspindi šiuolaikinę apsėstą vartotojišką visuomenę/ šlykščius beribius politinio „kūrybiškumo“ vaisius/ purviną buities virtuvę/ tuometinę narkomanų kalbą, kuri beveik niekuo nesiskiria nuo dabartinės/ žmogaus primityvumą, kai neberūpi niekas, išskyrus „kur gauti? kaip gauti? už kiek gauti?“/ tuštumą, keliančią tik pasišlykštėjimo jausmą. "Heroinas - tai raktas – gyvenimo prototipas. Jeigu kas nors iki galo suprastų heroiną, jis sužinotų keletą gyvenimo paslapčių, rastų keletą galutinių atsakymų“.

Knygą pasičiupau rudenį, per Vilniaus knygų festivalį. Keista, kad ją pirkau, nes niekad nebuvau didelė Nirvana fanė. Nors knyga apie Kurtą, visgi - daug faktų ir apie grupę. Ironiška, kad tik dabar atradau Nirvana muziką. Paskutiniai pusantro šimto puslapių apie tiesioginį Kurto kelią į mirtį, nors, tiesą tariant visa knyga kvepia: savižudybe, savęs nepasitenkinimu, nepilnavertiškumu, nepritekliumi ir begalybe kitų neigiamų nuotaikų. Gal kiek nuomonę pakeičiau apie Courtney, ne ji tempė Kurtą žemyn, bet kita vertus ji ir nepadėjo jam kapstytis iš narkotikų liūno kartu svaiginantis. Anyway, siūlyčiau Nirvana fanams. Nors, neaplenkit ir kiti, aš tik dabar pasinešiau ant jų kūrybos.

Superinė ši.

Tikrai tikrai.

R. Gavelis "Jauno žmogaus memuarai"

Tikrai viena tų knygų, kurias įtraukčiau į sąrašą: "Lietuviai turi ką parodyti". Ir gailiuosi tik dėl vieno - niekad daugiau neteks jos perskaityti pirmą kartą ir atrasti to, ką atradau.

Bridget Jones: The Edge of Reason - visai smagiai susiskaitė, labai pralinksmino paralelės su Jane Austen :D

- Astrėja - APIE MIRTĮ IR POMIRTINIUS KELIUS.

Nebuvo taip, kad likau sužavėta, bet porą įdomių vietų tikrai radau.

"MYLĖTI - tai reiškia priimti prieš Jus stovinčią sąmonę, įvilktą į žmogišką kūną, tokios kokybės, kokios ji šiuo metu yra, nes šiuo metu KITOKIA BŪTI NEGALI. Tai DABARTIS, vadinasi, visų pirmiau susikurtų minčių, išsakytų žodžių ir atliktų darbų PASEKMIŲ KONCENTRATAS. "Mylėti"- tai reiškia dar ir matyti, kaip dabarties priežastys, vadinasi, naujas supratimas, ateinantis kaip dovana, o gal - kančia, jau kuria naujas pasekmes...Todėl "mylėti" - tai suprasti, kad KIEKVIENA SĄMONĖ TURI ŠANSĄ KEISTIS...Šitai suvokęs nebegali neatleisti. Neatleidžia to nesuprantantysis. "MYLĖTI" - tai reiškia bjauraus egoizmo lukšte matyti įkalintą dieviškosios šviesos kibirkštį ir skatinti ją įsidegti taip, kaip tai įmanoma, pagal šito ego praeityje susikurtas priežastis ir jų dabartines pasekmes. Tai reiškia matyti prieš Jus stovinčiojo suvokimo ribasir neniekinti to suvokimo, o skatinti jame JAM ĮMANOMĄ ŠVIESĄ. "MYLĖTI"- reiškia prikelti kitame Meilę taip, kaip tai yra įmanoma".