Jean Teulé „Savižudybių krautuvė“ Jean Teulé, šiuolaikinis prancūzų rašytojas, išleidęs keletą rimtų romanų („O, Verlenai“, „Aš, Fransua Vijonas“, „Montespanas“ ir kt.), nusprendė papokštauti ir sukūrė juodojo humoro satyrą „Savižudybių krautuvė“. Nors autorius pasirinko rimtą temą, tai anaiptol ne savižudybių apologija, priešingai, skaitydamas šią knygą visąlaik šypsaisi ir gali numirti tik iš j...uoko. Jeigu jus apėmė depresija, užeikite į „Savižudybių krautuvę“, ir gyvenimo džiaugsmas sugrįš. Krautuvę nuo amžių laikantys Tiuvašai – ko verta vien pavardė, lietuviškai reiškianti karvių žudikus! – tai prancūziškas Adamsų šeimynėlės variantas: japoniškus savižudybės būdus siūlantis tėvas, nuodų žinovė motina, šeimos pasididžiavimas vyresnysis sūnus Vincentas, depresuotas, bet labai kūrybingas anoreksikas, ištižėlė Merilina, ieškanti savo vietos, ir nepataisomas optimistas Alanas, tėvų galvos skausmas, gadinantis visą reikalą. Pagal šį siurrealistinį romaną režisierius Patrice Leconte kuria animacinį filmą suaugusiesiems (premjera 2012 metais).

Nuo savęs: mano delnai prakaituoja, kai paimu į rankas kažkokį neįprastai keistą skaitalą. Knygą parašyta gan neįprastai – primena scenarijų. Skaitosi lengvai ir nuotaikingai – apstu juodojo savižudiško humoro. „Nenusisekė gyvenimas? Mes jums padėsime numirti!“ – šalia aukštų miesto pastatų stovi mažytė krautuvėlė, „Savižudybių krautuvėlė“ – ją valdo šeima: pakankamai geraširdė ir mandagi mama/ tėtis, pavadintas Yokio Mishima [japonų rašytojas užbaigęs savo gyvenimą charakiri] garbei/ duktė, pardavinėjanti savo užnuodytus bučinius, norintiems nusižudyti [Death Kiss] ir parduotuvėje užimantį „gyvojo kampelio“ vietą/ sūnus [sprendžiant iš knygoje pateikto aprašymo gotas] distrofikas ir anoreksikas, bet galiausiai atradęs blynų skonį ir kemšantis juos kiekvieną dieną/ netipiškas linksmas, neatitinkantis visuomenės standartų sūnus [šeimoje ne be išsigimėlio, kaip sakant]. Ši šeima kažkuo primena Adamsų šeimynėlę, tačiau šiuo atveju, visas tas ironiškas blogumas labiau ir plačiau paplitęs sukurtoje visuomenėje: televizijos žinios užprogramuotos tik katastrofoms radyti, geriausias komplimentas patiekus maistą – pasakyti, kad jis šlykštaus skonio, o bet kokios džiaugsmo apraiškos tolygios baisiausiam nusikaltimui. „Iš mūsų išeinantiems klientams nesakoma „iki pasimatymo“. Jiems sakoma „sudie“, nes jie čia niekuomet nebesugrįš“ – parduotuvė pilna visų įmanomų savižudybės reikmenų. Į parduotuvę užsukantys klientai gali rasti bet kokį reikmenį, skirtą savižudybei – čia vyrauja išradingumas. Klientas gali rinktis bet kokį savižudybės būdą – išklausoma problema ir pasiūlomas savižudybės pasirinkimas. O pasirinkimas, patikėkit manim, aukščiausios klasės: nuo pigiausio [siūloma benamiams: uždusimas paprastu maišeliu] iki brangiausio [visi harakiri reikalingi elementai, pradedant kimono ir baigiant aukščiausios kokybės ir geriausio plieno kardu]. Parduotuvėje kažkada buvo „gyvasis kampelis“, bet šeima buvo priversta pastarojo atsakyti dėl to, kad žmonės pradėjo prisirišti prie nuodingų varlių ir vorų – kartais jie sugrįždavo parduotuvėn padėkoti šeimininkams už būtybę, kurios žvilgsnis suspaudė jų širdį ir jie nusprendė tęsti savo apgailėtiną gyvenimą dėl tų juodų tuščių akių. Tačiau šeima netikėtai pastebi, kad vienas jos narys yra kitoks, nei dauguma – jis džiaugiasi gyvenimu – jaunėlis sūnus. Nepaisant visų bandymų susidoroti su jaunėlio sūnaus džiugesiu, galiausiai pastarajam pasiduoda visi ir krautuvėlė tampa vieta, kur žmonės eina išsivaduoti iš blogų minčių. Happy End [iš dalies].

Džordžas Orvelas - 1984.

Jau senokai nejaučiau tokio skaitymo malonumo :). O knygos pabaiga - viena iš 2 geriausių, kada nors mano skaitytu. Labai rekomenduoju. Įtraukit į savo "Būtina perskaityti 2013" sąrašiuką. Tikrai augina dvasią. Ragina nepasiduoti masei. Dar karta - rekomenduoju.

S.King'o fanams gali būti įdomu, kad šiais metais sulauksime The Shining antrosios dalies, kurioje jaunėlis Dan'as yra suaugęs vyras ir, savaime suprantama, su juo kažkas yra ne visai gerai :P. 

Jau ir antroji perskaityta šio stebuklo...

Po Osho "Freedon, the courage to be yourself" būtinai imsiu ir trečiąją dalį... su-gyvuoti.

Virginia Woolf Mrs. Dalloway. Visai patiko jos keistas rašymo stilius, nors buvo sunkoka skaityt.

J.V. Gėtės "Faustas" Senokai kažką tokio gero beskaičiau

Gal keletą grupių pasakytum :)?

K. Antarova - Du Gyvenimai (I dalis).

Pati stebuklingiausia knyga, kokią esu skaičiusi...

Ypatinga visomis prasmėmis, Ji "atėjo" pas mane pati ir pradėjo daryti pačius neįtikinamiausius dalykus...

O žodžių apibūdinti ją tikrai nereikia. Čia - ne proto sritis.

//

Šiuo metu įpusėjau jau ir antrąją dalį.

Lukas Devita "Garso gėlės. Hipiškos muzikos ir laisvų meno studijų kaleidoskopas". Manau pavadinimas viską pasako :) labai naudinga buvo paskaityt, sužinojau daugybę naujų grupių ir muzikantų, kurių norėčiau paklausyt, tik problema, kad nebespėju  Anyway, labai džiaugiuosi, kad pagaliau lietuviai, nors ir pavėluotai, ima rašyti ir leisti knygas apie tikrą muziką 

:o

;] morze ir ne kitaip

: ]]]

Tikrai taip.

Filologyne ji pati, ne ką tegirdėta (bent jau man)...

Todėl jos "orginalia įžvalga" nesistebiu ;o

Meržvinskytė... Manau viskas tuo pasakyta :D

Kokia dėstytojos pavardė?

Sprigtas jai, anyway ;o

: ]]]

siais laikais turbut visi rasytojai yra mazai zinomi, ne? :)

Žiū daug Hesse, todėl negalėjau nepaminėti, kaip mūsų dėstytoja pavadino jį "mažai žinomu rašytoju"

ir kokios ten buvo isvados? :)

kazkada labai senai skaiciau bet neatsimenu,

beja man visai patiko sita:

prie progos siulau. gal nauju idomiu minciu rasi. :)

Orvelo "Gyvūlių ūkis".

Visi čia šnekėjot nuolat apie ją, nusprendžiau ir aš pabandyti.

Prisidedu prie visų teigiamų rekomendacijų :)

Margaret Mitchell "Vėjo nublokšti"

Seniai jau tokią gerą knygą skaičiau. Viskas sužavėjo - nuo siužeto, iki, ypatingai, veikėjų. Visi jie tokie tikri, jų trūkumai ir privalumai tokie natūralūs. Beskaitydama knygą taip susigyvenau su jais visais, tarsi jie būtų mano seni draugai, visus rūpesčius, džiaugsmus ir širdaskausmius išgyvenau kartu su veikėjais. Dėl to buvo taip keista ir liūdna, kai knyga pasibaigė, nors dauguma veikėjų dar gyvi, atrodė, kad jinai dar turi tęstis ir tęstis... O dar ta mįslinga pabaiga, verčianti panirti į apmastymus ir spėliojimus... Tik po poros dienų visiškai atsigavau. Dabar negaliu sulaukti, kada turėsiu laiko pažiūrėt filmą :)

Hmm, va šios dar nesu perskaičiusi. Pati savimi tuo stebiuosi, bet.

Ateis laikas, matyt, natūraliai, kaip buvo ir su Sidharta.