Hermann Hesse - Stiklo karoliukų žaidimas

Jei ką nors ir galima vadinti tyra išmintim, tai šitą Hesės šedevrą. Žiūrint labai paviršutiniškai gal ir galima pamanyti, kad čia nėra nieko ypatingo, kad visa knyga tik apie kažkokio žmogelio, kuris pats nežino, ko nori, gyvenimą, karjerą... Bet tai DAUG daugiau. Niekad negalvojau, kad kokia nors knyga gali padaryti man tokį įspūdį, tiesiogiai paveikti mano gyvenimą... Pasirodo, gali. Visos tos neįtikėtinai tikslios mintys, tas nesibaigiančio tobulybės siekimo vaizdavimas ir galiausiai supratimas, kad viskas yra čia pat, daug paprasčiau, nei tikiesi. Daug arčiau, visai šalia. Bet pastebėti tai sunku... Ir gyvenimo prasmė... Kiekvienam ji kitokia, bet vienaip ar kitaip ji yra tobulybė paprastume. Tikrai, nereali knyga.

Taip, jinai kažką TOKIO tikrai turi... Gerą energiją/žinią siunčia...

Na, iš pradžių labai buvo sunku priprasti prie kitokios stilistikos. Bet įpusėjus viskas pasidarė gan patogu, tačiau nebuvo tokio labai didelio įsitraukimo į pačią knygą.

Vis tik pabaiga man labai patiko. O perskaičius visą knygą jaučiaus tokia... užsipildžius. Nežinau kaip tai paaiškinti, tiesiog knyga verta dėmesio ir sukelianti daug apmąstymų. Tikrai džiaugiuosi ją perskaičiusi. 

Beje, daugelis Hermann Hessės knygų palieka tokį patį pojūtį, kai perskaitai pilnai visą knygą, toks pasitenkinimo pliūpsnis ateina. Tuo pačiu ir naujos mintys atsiranda arba pakinta senosios. Gerbiu aš šį rašytoją, o Sidharta tikrai įspūdinga jo knyga. Tarp kitko, mano nuomone, žymiai geresnė nei "Stiklo Karoliukų Žaidimas".  

na ir...?

pakomentuoki būtiniausiai!

Hermann Hesse "Sidharta"

Tik iš dalies paneigia.:) Kad galėtum agrumentuotai nuneigti Suvorovo medžiagą — turi turėti priėjimą prie atatinkamų Rusijos (ex-SS) archyvų. Tai Suvorovą neigiantieji įprastai „kaba ore“, niekas negali garantuoti, kad jų žinoma fakto „bazė“ yra autentiška. Dalis neigiančiųjų dar ir neigia tikslingai iš „centriuko“, kaipgi pripažinsi? Tai dauguma faktų ir lieka iš serijos „gali būti ir taip, ir taip“.

O dėl to, kad „visos tiesos“ nėra, tai faktas. Bet jos niekur nėra. Ir kad Sokurovas vietomis perspaudžia, ir kad klaidų yra įvėlęs — taip pat faktas. Bet jį šiaip labai malonu skaityti.:)

Soloninas dar iš tų must-read, su Suvorovu jis mėgsta ginčytis.

Skaičiau suvorovo knygas. Yra nemažai taip pat ir knygų, kurios paneigia Suvorovo faktus ar samprotavimus.

Nelabai sutinku, kad Suvorovo ar kitų asmenų parašytas istorinio pobūdžio knygas, galima vadinti "atskleidžia visą tiesą" - istorija, kaip prostitutė, ją dabar varto bet kas, kaip tik nori. Nesakau, kad Suvorovo knygose nėra tiesos, bet vienareikšmiškai sakyti "visa tiesa", liežuvis neapsiverčia.

O kritikos jis nebijo gal dėl to, kad sėdi Anglijoje [jeigu neklystu] ir čia komentarų kaip ir nereikia ;]

Viktoras Suvorovas,

"Ledlaužis - kas pradėjo Antrąjį pasaulinį karą?"

Daug istorinių faktų kitaip..autorius nebijo kritikos, kurios iš sovietų sulaukė daug, būtent už šią knygą, kurioje atskleidžia visą tiesą kas pradėjo iš tikro II PK ir kaip, kokius metodus naudojo ir pnš.

Už tai buvo net nuteistas mirties bausme, kurios dar net nesugėbėjo po tiek metų atšaukti.

Hermann Hesse "Narcizas ir Auskaburnis"

Citata:

"Viskas greit nuvysta, greitai praeina bet kokia aistra, ir nieko nelieka, vien tik kaulai ir dulkės. Bet ne, viena lieka: amžinoji motina, sena kaip pasaulis ir amžinai jauna, su liūdna ir žiauria meilės šypsena. Milžinė su žvaigždėmis plaukuose, svajingai sėdinti ant pasaulio krašto, lengvabūdiška ranka ji skina gėlę po gėlės, gyvybę po gyvybės, ir lėtai meta į bedugnę"

Labai labai didelį įspūdį paliko ši knyga.

C.S. Lewis ,,Didžiosios skyrybos". Eh, kuo toliau, tuo labiau aš įsimyliu Lewis'ą... Žodžio(bent jau rašytinio) virtuozas. Vienu sakiniu sugeba pasakyti daugiau, nei kiti ištisais tomais... Na, bet, manau, Lewis'ą visi puikiai žinote ir papildomai jo girti nereikia - einu, prie būtent šios knygos. 

Šia plonyte knygele(vos 120 puslapių) nusprendžiau pradėti darbo savaitę - pirmadienio rytas vistiek yra nedarbingas, todėl nusprendžiau skirti valandėlę, iki pasirodant direktoriui, šiai knygai. Ir ta valandėlė išaugo į visą rytą(ir nesuskaičiuojamą galybę priekaištingų direktoriaus žvilgsnių, kai jam einant pro šoną aš mesdavau knygą ir imdavau skleisti darbo garsus). Įtraukianti knyga. Ką ten įtraukianti - siurbte įsiurbianti. Siužeto, kaipo tokio, labai ir nėra - žmogus, atsiduria autobuse, kursuojančiame tarp pragaro ir rojaus. Tai knygos ašis, apie kuria lipdomi Lewis'o samprotavimai religijos, gėrio-blogio, žmonių ir pasaulio klausimais. Bet tiek nuostabių minčių, sentencijų ir aforizmų, kad aš iš tų 120 puslapių, vien man patikusių minčių pieštuku pasibraukiau daugiau, nei dešimtį puslapių. Puiki, gili, bet nevarginanti ir neperkraunanti filosofija.

Ir štai, užvertęs paskutinį knygos puslapį žvilgtelėjau į laikrodį - su Lewis'u nepastebimai pralėkė trys su puse valandos. Ir aš supratau, kad po tokios knygos aš dirbti proziškai banalaus darbo nebesugebėsiu, todėl prisidengęs artėjančiais pietumis išsliūkinau namo - kursuoti, tarp pragaro ir rojaus... 

Christian Kracht "Fazerland"

Knygos aprašymas: https://kitosknygos.lt/knygos/Fazerland 

Tiesą sakant, nei šis. nei tas. Tokios knygos tinkamos skaityti autobusuose, važiuojant į darbą, kai nereikia labai didelio susikaupimo ar apmąstymų ar šiaip, siužeto sekimo. Nesu labai sužavėta, bet pasakyti vien "pfi" irgi nesigauna. Nėra iš tų knygų, kurios sukeltų kažkokią revoliuciją viduje. Per daug apatijos, pesimizmo, nuovargio ir nuobodulio toje knygoje. Nepanašu į leidyklos "Kitos knygos" leidžiamas knygas.   Skaitosi gan lengvai, nepaisant specifinių ilgų vietovių pavadinimų.

Tiktų toks apibūdinimas "perskaičiau ir pamiršau".

Ach, kempynė.

Thank you, Captain Obvious. Nors leisiu sau pastebeti, kad ta revoliucija knygoje yra vienas is antraeiliu epizodu. Ir pati knyga yra butent apie stalinizma, nes pats Orwellas buvo socialistas, todel jis nemego butent stalino, bet pacia revoliucija jis palaike.

Pirmiausia, reikia paminėti tą faktą, kad ši knyga yra alegorija/ aliuzija į 1917m. revoliuciją, įvykusią Rusijoje bei taip pat ši knyga atsipindi tolimesnią šios šalies įvykių istroiją. Napoleonas - Stalino parodija.

Va apie ką aš ir kalbu... Išplėtojai mano ir visų kitų nuomonę

Na Animal farm yra labai tiesmuka alegorija ir jei prisiminsi istorini konteksta, suprasi, kad jokia kita pabaiga siai knygai buvo neimanoma - tada, kai Orwellas rase sia knyga, Trockis, kuri ir vaizduoja Sniegius, jau buvo nuzudytas, o pabaiga simbolizuoja Teherano konferencija.

Džordžo Orvelo "Gyvulių ūkis"

Pradėjau vakar, va ką tik baigiau.

Iš tikro patiko. Tik pabaiga nuvylė. Kadangi rašyta 1943-44, kai karas siekė kulminaciją, tai ir mąstysena gal visai kitokia buvo. Kas būtų, jei ši knyga būtų rašyta po karo. Tada aš laukčiau galingo Sniegiaus sugrįžimo, kuris nuverstų Napoleoną... Bet taip nebuvo. Na, bet vis tiek patiko...

- Emily Dickinson >> The Banks of Noon.

//

Ne itin...

Ne mano poezija, ne mano...Kažko joje trūko.

Su prozos meilėmis - viskas aišku, o antai poezijos.. - čia žymiai subtiliau ir sunkiau surasti.

Jan Irvin - ''Astrotheology & Shamanism''. Puiki knyga, nagrinėjanti teologijos šaknis, šamanizmą, haliucinogeninių augalų vartojimo paskirtį, bei poveikį. Rekomenduoju, įgysit žinių, gal net pakeisit požiūrį į tam tikrus dalykus, kadangi knygoj viskas nuosekliai ir argumentuotai išaiškinta.

Victor Hugo "Žmogus, kuris juokiasi"

Sužavėjo, bet pabaiga nuvyle, per daug dramos.