Kurt Vonnegut ''Skerdykla Nr. 5'',
Knygoje pavaizduoti antrojo pasaulinio karo įvykiai, su ironijos kartėliu. Knyga paliekanti teigiamą įspūdį, kad ir kokie skaudūs, žiaurūs aprašomi dalykai.
Verta paskaityti. Ir labai įsiminusi pagrindinio herojaus frazė ''nieko nepadarysi''.
Jurgos Ivanauskaitės "Pragaro sodai".
Tiesą sakant mažiausiai patiko iš jos skaitytų. Nėra šiaip prasta, bet kažkodėl atsibodo ir neįtraukė. Arba gal aš tiesiog jos jau persisotinau. Reikės dar kokią neskaitytą pričiupti ir pasitikrinti.
Frederic Beigbeder "Meilė trunka trejus metus".
Mano nuomone, pabaiga ne sugadino, o išgelbėjo. Tikėjimą
Šiaip tikrai patiko knyga. Nedidukė, perskaityta vienu prisėdimu. Tokia neįpareigojanti.
Savotiška šiuolaikiškesnė Vėtrų Kalno ir Džeinės Eir versija. Nors kas patiko, kad čia mažiau meilės ir tokio tipinio romano bruožų nei Džeinėj Eir. Be to čia mirusioji pasireiškė tik žmonių psichologijoje ir prisiminimuose, o ne kaip šmėkla, ar kažkur uždaryta žmona. Patiko rašymo stilius, ypač pradžioje. Aišku, labai viskas nuspėjama, bet atmosfera patiko, aptiko tai, kad knyga nėra lifeline, o tiesiog vienos gyvenimo atkarpos paveikslas. Už Džeinę Eir geriau, bet iki Vėtrų kalno pritrūko.
Hemingvėjaus "Senis ir Jūra" , tiesiog uzkliuvau uz E-booko ir prarijau
Jackas Londonas "Baltoji iltis"
o cia jau net nezinau, nostalgija uzpuole, bet po geru 15 metu nebedaro tokio ispudzio kaip anksciau
RockPrincess rašė: Dostojevskis - Nusikaltimas ir bausmė.
Galėjo labiau tą nusikaltimą aprašyt, jo pojučios, Lizavetos veidą... Šiaip ar taip, kai turėsit daug laisvo laiko (nes ją skaityt patariu neskubant), paskaitykit.
Ne nusikaltime esmė buvo Kiek pamenu man tai sukėlė įtampą visas tas paveikslas
Dostojevskis - Nusikaltimas ir bausmė.
Galėjo labiau tą nusikaltimą aprašyt, jo pojučios, Lizavetos veidą... Šiaip ar taip, kai turėsit daug laisvo laiko (nes ją skaityt patariu neskubant), paskaitykit.
____________________
Aš samdau žmones, kad jie mane garbintu. True story.
Vonegutas po truputėlį tampa mano mėgstamiausiu rašytoju. Puiki idėja, geras tekstas. Ir svarbiausia neįpareigoja, bet kartu ir perteikia gana neblogą mintį. Šį kart juodojo humoro ne tiek daug, bet fantastikos užteko :_)
Antoine de Saint-Exupery ''Mažasis Princas''.
Kažkada buvau skaitęs tik ištraukas, o dabar perskaičiau visą knygą, kuri ganėtinai trumpa.
Manau, kiekvienas žmogus turėtų perskaityti šią knygą, po to, gal atsiras šiek tiek kitoks poreikis mąstyti apie tam tinkrus dalykus, į kuriuos dažnai numojame ranka, nekreipiame dėmesio ir t.t.
A.Kronino - Citadelė.
Permaininga tokia. iš pradžių žavėjausi pgr.kūrinio veikėjų dėl jo tikslų ir sugebėjimo jų pasiekti. Veliau pradėjau juo šlykštėtis.Dėl visko.
Šiaip visai nieko + pradėjau nebe pasitikėti daktarais : )
____________________
Aš samdau žmones, kad jie mane garbintu. True story.
Mrs Dalloway, V. Woolf. labai labai nuobodi, labai primityvi pretenzija i minciu srauta. Gaila, kad destytojai parenka sitokias knygas savo studentam paskaitu medžiagai
Serhij Žadan ''Depeche Mode'',
pirma perskaityta knyga po ilgo laiko, tarkim pirma perskaityta knyga nuo rugsėjo
Na, knyga paliko gerą įspūdį, daug rašoma įdomių, galbūt net naudingų dalykų, pvz, kaip pasigaminti molotovo kokteilį, napalmą, dujų bombą ir t.t.
Knyga nėra apie muzikinę grupę Depeche Mode, tiesiog ne vienoje knygos vietoje užsimenama apie šią grupę ir t.t.
Pačios knygos rašymo stilius primena gal šiek tiek ''Traukinių žymėjimą''.
Tik geri atsiliepimai apie ją.
Bet jau dabar manau, kad reiktų skaityti ją iš naujo.
"Daug kas lygina 'Vėtrų kalną" su Šekspyru ir antikinėmis tragedijomis - pagal emocinio užtaiso stiprumą, visa naikinančias aistras, tragizmą. Tiesos tame, žinoma, yra, tačiau tai nėra pilnas įvertinimas. Pasakojimo stilius, vieta (ypač vieta - niūrios, nesvetingos Šiaurės Anglijos dykvietės) galingai padeda kurti tą nemeilės pasmerktumo atmosferą, kuri ir yra pagrindinė priežastis, iškelianti "Vėtrų kalną" virš eilinės "romantinės dramos". Kaip tik dėl to Emily Bronte įėjo į pasaulinę literatūrą su vieninteliu romanu, ir - negalima to nepaminėti - paleido į pasaulį vieną ryškiausių ir stipriausių charakterių literatūroje - Hitklifą. Įdomus faktas, kad tai nutiko prieš autorės valią, nes Emily labiau linko prie jautrių verksnelių a la Lintonas. Matyt, čia vienas iš tų atvejų, kai personažas tampa nepriklausomu ir parodo špygą savo kūrėjui."
S.Prorokova ,,Repinas''. Apie rusų realizmo atstovą, dailininką I. Repiną. Atlaidžiai žiūrint į komunistinę propagandą (išleista 1976), pasirodė visai nebloga.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2011 m. balandžio 18 d. 22:22:15
Knygoje pavaizduoti antrojo pasaulinio karo įvykiai, su ironijos kartėliu. Knyga paliekanti teigiamą įspūdį, kad ir kokie skaudūs, žiaurūs aprašomi dalykai.
Verta paskaityti. Ir labai įsiminusi pagrindinio herojaus frazė ''nieko nepadarysi''.
2011 m. balandžio 6 d. 17:42:21
Tiesą sakant mažiausiai patiko iš jos skaitytų. Nėra šiaip prasta, bet kažkodėl atsibodo ir neįtraukė. Arba gal aš tiesiog jos jau persisotinau. Reikės dar kokią neskaitytą pričiupti ir pasitikrinti.
Frederic Beigbeder "Meilė trunka trejus metus".
Mano nuomone, pabaiga ne sugadino, o išgelbėjo. Tikėjimą
Šiaip tikrai patiko knyga. Nedidukė, perskaityta vienu prisėdimu. Tokia neįpareigojanti.
____________________
Aš Turbūt Dievas.
2011 m. kovo 28 d. 23:33:15
____________________
Ba Doom Tss
2011 m. kovo 28 d. 23:29:05
Savotiška šiuolaikiškesnė Vėtrų Kalno ir Džeinės Eir versija. Nors kas patiko, kad čia mažiau meilės ir tokio tipinio romano bruožų nei Džeinėj Eir. Be to čia mirusioji pasireiškė tik žmonių psichologijoje ir prisiminimuose, o ne kaip šmėkla, ar kažkur uždaryta žmona. Patiko rašymo stilius, ypač pradžioje. Aišku, labai viskas nuspėjama, bet atmosfera patiko, aptiko tai, kad knyga nėra lifeline, o tiesiog vienos gyvenimo atkarpos paveikslas. Už Džeinę Eir geriau, bet iki Vėtrų kalno pritrūko.
____________________
The Riddle Wants To Be...
2011 m. kovo 28 d. 19:33:09
Jackas Londonas "Baltoji iltis"
o cia jau net nezinau, nostalgija uzpuole, bet po geru 15 metu nebedaro tokio ispudzio kaip anksciau
2011 m. kovo 27 d. 20:59:22
Dostojevskis - Nusikaltimas ir bausmė.
Galėjo labiau tą nusikaltimą aprašyt, jo pojučios, Lizavetos veidą... Šiaip ar taip, kai turėsit daug laisvo laiko (nes ją skaityt patariu neskubant), paskaitykit.
Ne nusikaltime esmė buvo
____________________
The Riddle Wants To Be...
2011 m. kovo 27 d. 20:58:08
Galėjo labiau tą nusikaltimą aprašyt, jo pojučios, Lizavetos veidą... Šiaip ar taip, kai turėsit daug laisvo laiko (nes ją skaityt patariu neskubant), paskaitykit.
____________________
Aš samdau žmones, kad jie mane garbintu. True story.
2011 m. kovo 27 d. 20:49:04
2011 m. kovo 27 d. 19:40:19
2011 m. kovo 14 d. 17:41:32
labai greit aš ja perskaičiau, tai greičiausiai reiškia jog tai nėra tokia visiškai beviltiška knyga
2011 m. kovo 13 d. 21:23:53
Vonegutas po truputėlį tampa mano mėgstamiausiu rašytoju. Puiki idėja, geras tekstas. Ir svarbiausia neįpareigoja, bet kartu ir perteikia gana neblogą mintį. Šį kart juodojo humoro ne tiek daug, bet fantastikos užteko :_)
____________________
The Riddle Wants To Be...
2011 m. kovo 11 d. 17:31:58
Nebloga knyga, patiko, iš pradžių rodos, niekuo nesusijusių žmonių, persipynę likimai..
2011 m. kovo 10 d. 21:09:23
2011 m. kovo 9 d. 21:51:45
Kažkada buvau skaitęs tik ištraukas, o dabar perskaičiau visą knygą, kuri ganėtinai trumpa.
Manau, kiekvienas žmogus turėtų perskaityti šią knygą, po to, gal atsiras šiek tiek kitoks poreikis mąstyti apie tam tinkrus dalykus, į kuriuos dažnai numojame ranka, nekreipiame dėmesio ir t.t.
2011 m. kovo 7 d. 15:26:27
Permaininga tokia. iš pradžių žavėjausi pgr.kūrinio veikėjų dėl jo tikslų ir sugebėjimo jų pasiekti. Veliau pradėjau juo šlykštėtis.Dėl visko.
Šiaip visai nieko + pradėjau nebe pasitikėti daktarais : )
____________________
Aš samdau žmones, kad jie mane garbintu. True story.
2011 m. kovo 7 d. 12:41:01
2011 m. kovo 7 d. 00:07:34
pirma perskaityta knyga po ilgo laiko, tarkim pirma perskaityta knyga nuo rugsėjo
Na, knyga paliko gerą įspūdį, daug rašoma įdomių, galbūt net naudingų dalykų, pvz, kaip pasigaminti molotovo kokteilį, napalmą, dujų bombą ir t.t.
Knyga nėra apie muzikinę grupę Depeche Mode, tiesiog ne vienoje knygos vietoje užsimenama apie šią grupę ir t.t.
Pačios knygos rašymo stilius primena gal šiek tiek ''Traukinių žymėjimą''.
2011 m. vasario 24 d. 22:12:20
Drąsoka tema. Mano senelį išgąsdino vien aprašymas
Šiaip kaip visada: maloniai skaitėsi, puslapiai tirpo greitai. Stiprūs veikėjų paveikslai.
"Ak, tie melai, su kuriais mes užmiegame."
____________________
Aš Turbūt Dievas.
2011 m. vasario 20 d. 17:41:26
Tik geri atsiliepimai apie ją.
Bet jau dabar manau, kad reiktų skaityti ją iš naujo.
"Daug kas lygina 'Vėtrų kalną" su Šekspyru ir antikinėmis tragedijomis - pagal emocinio užtaiso stiprumą, visa naikinančias aistras, tragizmą. Tiesos tame, žinoma, yra, tačiau tai nėra pilnas įvertinimas. Pasakojimo stilius, vieta (ypač vieta - niūrios, nesvetingos Šiaurės Anglijos dykvietės) galingai padeda kurti tą nemeilės pasmerktumo atmosferą, kuri ir yra pagrindinė priežastis, iškelianti "Vėtrų kalną" virš eilinės "romantinės dramos". Kaip tik dėl to Emily Bronte įėjo į pasaulinę literatūrą su vieninteliu romanu, ir - negalima to nepaminėti - paleido į pasaulį vieną ryškiausių ir stipriausių charakterių literatūroje - Hitklifą. Įdomus faktas, kad tai nutiko prieš autorės valią, nes Emily labiau linko prie jautrių verksnelių a la Lintonas. Matyt, čia vienas iš tų atvejų, kai personažas tampa nepriklausomu ir parodo špygą savo kūrėjui."
____________________
Aš Turbūt Dievas.
2011 m. vasario 19 d. 19:33:11