Knyga, apie kurią teks pakalbėti kritiškai:

V.M.Tekerėjus - Snobų knyga. Tiksliau: Snobų knyga, parašyta vieno iš jų.

Na, nedrįsčiau šios knygos vadinti romanu, nes tai trumpų apybraižų, tokių kaip ir esė rinkinukas, leistas kas savaitę savaitraštyje Punch 1846-1847 metais, jei tikrai gerai atsimenu tą faktą. 

Knyga nėra labai didelė, tačiau ją šiek tiek vangiai skaičiau. Galėčiau šios knygos tipą gretinti su neseniai skaitytu Česlovo Milošo šedevru "Pavergtas protas", kurį iki šiol labai liaupsinu. Esmė, kad knyga, kuri neturi tokio paprasčiausio dalyko kaip vientisas siužetas, sunkiai išlieka atmintyje po kurio laiko ir nesvarbu, kas per filosofijos ir marazmai ten buvo rašomi. Tikrai neatpasakočiau šiandien apie ką buvo kiekvienas iš devynių Pavergto proto skyrių. Ką jau kalbėti apie 52 trumpučius skyrelius čia. Siužetas buvo, bet tik epizodinis. Veikėjai vis kiti, tie 5 psl kaip vienas kūrinys. Todėl norisi sakyti, kad perskaičiau 52 kūrinius, tarpusavyje susijusius tema: snobizmas. 

Išties, gana satyriškas Tekerėjaus vertinimas man jau pažįstamas iš Tuštybės mugės, tačiau čia - dar satyriškiau, vaizdingiau, tiesmukiškiau, sarkastiškiau. Bet daug tokių elementų liko man paslaptis.

1. Kodėl jis pats (pasakotojas šiuo atveju, panašu, yra tas pats autorius) pasivadina Snobu iš didžiosios S, jei pats yra lygiavertis snobas, kaip ir visi jo kritikuojamieji?

2. Ilgai jis aiškino, per du skyrelius, kad literatų snobų nėra, bet jo argumentai per daug painūs, gal net silpni ir neįrodantys. Taip ir paliko klausimas, kodėl literatų-snobų nėra, o jis pats, būdamas literatas, laiko save "vienu iš tokių"?

Galiausiai, snobo apibrėžimui puoselėti buvo skiriama 250 psl, ir aš susidariau gana per plačią, abstrakčią sąvoką. Gal čia skaitytojo (mano) klaida, o gal autorius kaskart virė muilą. Kaip jis vis kiekviename skyriuje: "dar nebuvau matęs -esnio už..." - pompastika dažnai būna kritikuotina. Žinau, čia ir mano yda, bet autorius čia pabuvo neoriginalus.

Grįžtant prie snobo, tai žmogus, kuris yra padlaižys, pataikūnas, apsimetėlis, sekantys savo "stabus", bandydami demonstruoti nesaviškas manieras, pasipūtėliai, pasikėlę, beje, dar vienas įdomus daiktas: aristokratas=snobas. Iš tokio plataus sudaryto apibūdinimo norisi sakyti, kad kaip kiekvienas kažkiek blogas, taip kiekvienas kažkiek snobas. Tada vėl, kame literatai ne snobai? ... 

Tekerėjaus rašymo stilius pasidarė sustabarėjęs, lyginant su Tuštybės muge (nors šios dvi knygos rašytos vienu metu [???] ).

Štai į tokį klausimų verpetą aš įsisukau, ir dar kurį laiką mąstysiu apie šios knygos peripetijas. Bet nesuprantu, ar rašytojas daug privėlė, ar aš kai ko nesupratau... Kažkas panašaus man buvo, kai perskaičiau Hesės Sidhartą. Na, bet čia baisiau. Net tokia sunki knyga, kaip Pavergtas protas, nėra tokia sunki, lyginant su šia.

Ir dar senoji lietuvių kalba (knyga 1971-ųjų leidimo) - "rugpiūtis", "biaurus", "nusispiovė", "gal būt", "tur būt", "taipogi", "butelys".

Gale buvo tokia patikusi citata, kurią nusprendžiau perkelti čia: "Žmogaus ir snobų prigimties nepakeis jokia satyros jėga - lygiai kaip asilo nepaversi zebru, kad ir kaip jo nugarą benuruožuotum botagu."

Truputį su skaudančia širdimi Tekerėjaus "snobizmams" duodu 8 balus.

manau Tavo Tekerejus labai nudziugtu pamates naujuosius snobus - hipsterius :)

Hipsteriai - subkultūra, kiekviena subkultūra, pagal Tekerėjaus teorijas, kaip suprantu, NETURĖTŲ būti snobiška.

nzn, pagal mane tai ka dabar vadina subkultura, tai tuo metu kai jis rase gal net to nebuvo, o artimiausia siuolaikiniam supratimui buvo tuometiniai ponai ir aukstuomene, su jiems vieniems budingu elgesiu ir tradicijomis. Manau juos jis ir pajuokdavo. Tuomet gal daugelis 89% manydavo kad beveik visi elgiasi vienodai, tik ponai kitaip nei dauguma.

Knyga, apie kurią teks pakalbėti kritiškai:

V.M.Tekerėjus - Snobų knyga. Tiksliau: Snobų knyga, parašyta vieno iš jų.

Na, nedrįsčiau šios knygos vadinti romanu, nes tai trumpų apybraižų, tokių kaip ir esė rinkinukas, leistas kas savaitę savaitraštyje Punch 1846-1847 metais, jei tikrai gerai atsimenu tą faktą. 

Knyga nėra labai didelė, tačiau ją šiek tiek vangiai skaičiau. Galėčiau šios knygos tipą gretinti su neseniai skaitytu Česlovo Milošo šedevru "Pavergtas protas", kurį iki šiol labai liaupsinu. Esmė, kad knyga, kuri neturi tokio paprasčiausio dalyko kaip vientisas siužetas, sunkiai išlieka atmintyje po kurio laiko ir nesvarbu, kas per filosofijos ir marazmai ten buvo rašomi. Tikrai neatpasakočiau šiandien apie ką buvo kiekvienas iš devynių Pavergto proto skyrių. Ką jau kalbėti apie 52 trumpučius skyrelius čia. Siužetas buvo, bet tik epizodinis. Veikėjai vis kiti, tie 5 psl kaip vienas kūrinys. Todėl norisi sakyti, kad perskaičiau 52 kūrinius, tarpusavyje susijusius tema: snobizmas. 

Išties, gana satyriškas Tekerėjaus vertinimas man jau pažįstamas iš Tuštybės mugės, tačiau čia - dar satyriškiau, vaizdingiau, tiesmukiškiau, sarkastiškiau. Bet daug tokių elementų liko man paslaptis.

1. Kodėl jis pats (pasakotojas šiuo atveju, panašu, yra tas pats autorius) pasivadina Snobu iš didžiosios S, jei pats yra lygiavertis snobas, kaip ir visi jo kritikuojamieji?

2. Ilgai jis aiškino, per du skyrelius, kad literatų snobų nėra, bet jo argumentai per daug painūs, gal net silpni ir neįrodantys. Taip ir paliko klausimas, kodėl literatų-snobų nėra, o jis pats, būdamas literatas, laiko save "vienu iš tokių"?

Galiausiai, snobo apibrėžimui puoselėti buvo skiriama 250 psl, ir aš susidariau gana per plačią, abstrakčią sąvoką. Gal čia skaitytojo (mano) klaida, o gal autorius kaskart virė muilą. Kaip jis vis kiekviename skyriuje: "dar nebuvau matęs -esnio už..." - pompastika dažnai būna kritikuotina. Žinau, čia ir mano yda, bet autorius čia pabuvo neoriginalus.

Grįžtant prie snobo, tai žmogus, kuris yra padlaižys, pataikūnas, apsimetėlis, sekantys savo "stabus", bandydami demonstruoti nesaviškas manieras, pasipūtėliai, pasikėlę, beje, dar vienas įdomus daiktas: aristokratas=snobas. Iš tokio plataus sudaryto apibūdinimo norisi sakyti, kad kaip kiekvienas kažkiek blogas, taip kiekvienas kažkiek snobas. Tada vėl, kame literatai ne snobai? ... 

Tekerėjaus rašymo stilius pasidarė sustabarėjęs, lyginant su Tuštybės muge (nors šios dvi knygos rašytos vienu metu [???] ).

Štai į tokį klausimų verpetą aš įsisukau, ir dar kurį laiką mąstysiu apie šios knygos peripetijas. Bet nesuprantu, ar rašytojas daug privėlė, ar aš kai ko nesupratau... Kažkas panašaus man buvo, kai perskaičiau Hesės Sidhartą. Na, bet čia baisiau. Net tokia sunki knyga, kaip Pavergtas protas, nėra tokia sunki, lyginant su šia.

Ir dar senoji lietuvių kalba (knyga 1971-ųjų leidimo) - "rugpiūtis", "biaurus", "nusispiovė", "gal būt", "tur būt", "taipogi", "butelys".

Gale buvo tokia patikusi citata, kurią nusprendžiau perkelti čia: "Žmogaus ir snobų prigimties nepakeis jokia satyros jėga - lygiai kaip asilo nepaversi zebru, kad ir kaip jo nugarą benuruožuotum botagu."

Truputį su skaudančia širdimi Tekerėjaus "snobizmams" duodu 8 balus.

manau Tavo Tekerejus labai nudziugtu pamates naujuosius snobus - hipsterius :)

Hipsteriai - subkultūra, kiekviena subkultūra, pagal Tekerėjaus teorijas, kaip suprantu, NETURĖTŲ būti snobiška.

Knyga, apie kurią teks pakalbėti kritiškai:

V.M.Tekerėjus - Snobų knyga. Tiksliau: Snobų knyga, parašyta vieno iš jų.

Na, nedrįsčiau šios knygos vadinti romanu, nes tai trumpų apybraižų, tokių kaip ir esė rinkinukas, leistas kas savaitę savaitraštyje Punch 1846-1847 metais, jei tikrai gerai atsimenu tą faktą. 

Knyga nėra labai didelė, tačiau ją šiek tiek vangiai skaičiau. Galėčiau šios knygos tipą gretinti su neseniai skaitytu Česlovo Milošo šedevru "Pavergtas protas", kurį iki šiol labai liaupsinu. Esmė, kad knyga, kuri neturi tokio paprasčiausio dalyko kaip vientisas siužetas, sunkiai išlieka atmintyje po kurio laiko ir nesvarbu, kas per filosofijos ir marazmai ten buvo rašomi. Tikrai neatpasakočiau šiandien apie ką buvo kiekvienas iš devynių Pavergto proto skyrių. Ką jau kalbėti apie 52 trumpučius skyrelius čia. Siužetas buvo, bet tik epizodinis. Veikėjai vis kiti, tie 5 psl kaip vienas kūrinys. Todėl norisi sakyti, kad perskaičiau 52 kūrinius, tarpusavyje susijusius tema: snobizmas. 

Išties, gana satyriškas Tekerėjaus vertinimas man jau pažįstamas iš Tuštybės mugės, tačiau čia - dar satyriškiau, vaizdingiau, tiesmukiškiau, sarkastiškiau. Bet daug tokių elementų liko man paslaptis.

1. Kodėl jis pats (pasakotojas šiuo atveju, panašu, yra tas pats autorius) pasivadina Snobu iš didžiosios S, jei pats yra lygiavertis snobas, kaip ir visi jo kritikuojamieji?

2. Ilgai jis aiškino, per du skyrelius, kad literatų snobų nėra, bet jo argumentai per daug painūs, gal net silpni ir neįrodantys. Taip ir paliko klausimas, kodėl literatų-snobų nėra, o jis pats, būdamas literatas, laiko save "vienu iš tokių"?

Galiausiai, snobo apibrėžimui puoselėti buvo skiriama 250 psl, ir aš susidariau gana per plačią, abstrakčią sąvoką. Gal čia skaitytojo (mano) klaida, o gal autorius kaskart virė muilą. Kaip jis vis kiekviename skyriuje: "dar nebuvau matęs -esnio už..." - pompastika dažnai būna kritikuotina. Žinau, čia ir mano yda, bet autorius čia pabuvo neoriginalus.

Grįžtant prie snobo, tai žmogus, kuris yra padlaižys, pataikūnas, apsimetėlis, sekantys savo "stabus", bandydami demonstruoti nesaviškas manieras, pasipūtėliai, pasikėlę, beje, dar vienas įdomus daiktas: aristokratas=snobas. Iš tokio plataus sudaryto apibūdinimo norisi sakyti, kad kaip kiekvienas kažkiek blogas, taip kiekvienas kažkiek snobas. Tada vėl, kame literatai ne snobai? ... 

Tekerėjaus rašymo stilius pasidarė sustabarėjęs, lyginant su Tuštybės muge (nors šios dvi knygos rašytos vienu metu [???] ).

Štai į tokį klausimų verpetą aš įsisukau, ir dar kurį laiką mąstysiu apie šios knygos peripetijas. Bet nesuprantu, ar rašytojas daug privėlė, ar aš kai ko nesupratau... Kažkas panašaus man buvo, kai perskaičiau Hesės Sidhartą. Na, bet čia baisiau. Net tokia sunki knyga, kaip Pavergtas protas, nėra tokia sunki, lyginant su šia.

Ir dar senoji lietuvių kalba (knyga 1971-ųjų leidimo) - "rugpiūtis", "biaurus", "nusispiovė", "gal būt", "tur būt", "taipogi", "butelys".

Gale buvo tokia patikusi citata, kurią nusprendžiau perkelti čia: "Žmogaus ir snobų prigimties nepakeis jokia satyros jėga - lygiai kaip asilo nepaversi zebru, kad ir kaip jo nugarą benuruožuotum botagu."

Truputį su skaudančia širdimi Tekerėjaus "snobizmams" duodu 8 balus.

manau Tavo Tekerejus labai nudziugtu pamates naujuosius snobus - hipsterius :)

Knyga, apie kurią teks pakalbėti kritiškai:

V.M.Tekerėjus - Snobų knyga. Tiksliau: Snobų knyga, parašyta vieno iš jų.

Na, nedrįsčiau šios knygos vadinti romanu, nes tai trumpų apybraižų, tokių kaip ir esė rinkinukas, leistas kas savaitę savaitraštyje Punch 1846-1847 metais, jei tikrai gerai atsimenu tą faktą. 

Knyga nėra labai didelė, tačiau ją šiek tiek vangiai skaičiau. Galėčiau šios knygos tipą gretinti su neseniai skaitytu Česlovo Milošo šedevru "Pavergtas protas", kurį iki šiol labai liaupsinu. Esmė, kad knyga, kuri neturi tokio paprasčiausio dalyko kaip vientisas siužetas, sunkiai išlieka atmintyje po kurio laiko ir nesvarbu, kas per filosofijos ir marazmai ten buvo rašomi. Tikrai neatpasakočiau šiandien apie ką buvo kiekvienas iš devynių Pavergto proto skyrių. Ką jau kalbėti apie 52 trumpučius skyrelius čia. Siužetas buvo, bet tik epizodinis. Veikėjai vis kiti, tie 5 psl kaip vienas kūrinys. Todėl norisi sakyti, kad perskaičiau 52 kūrinius, tarpusavyje susijusius tema: snobizmas. 

Išties, gana satyriškas Tekerėjaus vertinimas man jau pažįstamas iš Tuštybės mugės, tačiau čia - dar satyriškiau, vaizdingiau, tiesmukiškiau, sarkastiškiau. Bet daug tokių elementų liko man paslaptis.

1. Kodėl jis pats (pasakotojas šiuo atveju, panašu, yra tas pats autorius) pasivadina Snobu iš didžiosios S, jei pats yra lygiavertis snobas, kaip ir visi jo kritikuojamieji?

2. Ilgai jis aiškino, per du skyrelius, kad literatų snobų nėra, bet jo argumentai per daug painūs, gal net silpni ir neįrodantys. Taip ir paliko klausimas, kodėl literatų-snobų nėra, o jis pats, būdamas literatas, laiko save "vienu iš tokių"?

Galiausiai, snobo apibrėžimui puoselėti buvo skiriama 250 psl, ir aš susidariau gana per plačią, abstrakčią sąvoką. Gal čia skaitytojo (mano) klaida, o gal autorius kaskart virė muilą. Kaip jis vis kiekviename skyriuje: "dar nebuvau matęs -esnio už..." - pompastika dažnai būna kritikuotina. Žinau, čia ir mano yda, bet autorius čia pabuvo neoriginalus.

Grįžtant prie snobo, tai žmogus, kuris yra padlaižys, pataikūnas, apsimetėlis, sekantys savo "stabus", bandydami demonstruoti nesaviškas manieras, pasipūtėliai, pasikėlę, beje, dar vienas įdomus daiktas: aristokratas=snobas. Iš tokio plataus sudaryto apibūdinimo norisi sakyti, kad kaip kiekvienas kažkiek blogas, taip kiekvienas kažkiek snobas. Tada vėl, kame literatai ne snobai? ... 

Tekerėjaus rašymo stilius pasidarė sustabarėjęs, lyginant su Tuštybės muge (nors šios dvi knygos rašytos vienu metu [???] ).

Štai į tokį klausimų verpetą aš įsisukau, ir dar kurį laiką mąstysiu apie šios knygos peripetijas. Bet nesuprantu, ar rašytojas daug privėlė, ar aš kai ko nesupratau... Kažkas panašaus man buvo, kai perskaičiau Hesės Sidhartą. Na, bet čia baisiau. Net tokia sunki knyga, kaip Pavergtas protas, nėra tokia sunki, lyginant su šia.

Ir dar senoji lietuvių kalba (knyga 1971-ųjų leidimo) - "rugpiūtis", "biaurus", "nusispiovė", "gal būt", "tur būt", "taipogi", "butelys".

Gale buvo tokia patikusi citata, kurią nusprendžiau perkelti čia: "Žmogaus ir snobų prigimties nepakeis jokia satyros jėga - lygiai kaip asilo nepaversi zebru, kad ir kaip jo nugarą benuruožuotum botagu."

Truputį su skaudančia širdimi Tekerėjaus "snobizmams" duodu 8 balus.

V. M. Tekerėjus - "Tuštybės mugė".

Labai įdomus realistinis romanas. Didelis banginis, dviejų tomų, skaityti teko gana ilgai ir nemažais tempais (per pastarąsias tris dienas perskaičiau ~220 psl, nes visada į pabaigą norisi kuo greičiau).

Romane vaizduojamas laikotarpis nuo 1814 m. iki maždaug amžiaus vidurio, ir herojai yra kilę iš Anglijos aristokratijos (arba bent jau viduriniosios klasės). Kūrinio antraštė - "romanas be herojaus". Išties, nors dvi pagrindinės veikėjos (Rebeka Šarp, vėliau Kroli bei Amelija Sedli, vėliau Osborn, galiausiai Dobin) yra, bet jų tokio kulto, kad pagal jas vyktų visas romano veiksmas, nėra. Charakteriai tipiški, sakykim, Beki - apsukri, protinga, išdidi, sumani, padlaižė, arogantiška... Sedli - romi, nuoširdi, meili, naivuolė... Viljamas Dobinas - silpnavalis, lengvatikis, jautrus, kilnus... ir t.t. Siužetas super realistinis, nors tikiu, kad kai kur gali būti nelogiškumų, bet neturiu teisės priešintis, nežinau, kas vyko XIX amžiaus pirmojoje pusėje. Konkrečiai siužetas yra apie tų dviejų moterų gyvenimą, likimo vingius, aplinką. Nu toks, grynai realistinis. Nors kryptingai nusukama skyriuose ir į antraeilių veikėjų aplinką (todėl ir sakau, konkretaus herojaus nėra, nes veiksmas vis šokinėja ir nebėra aišku, kas išties yra pagrindinis, nes kiekviename skyriuje vis kitas).

Pats autorius yra nepermaldomas satyrikas ir snobas. Jo pagrindinė idėja pasakyta pavadinime - tuštuma. O iš tikro, pajuokiamas egoizmas, išdidumas, materializmas. Arba jie iškeliami iki tiek, jog tai tampa pagrindiniais veikėjų gyvenimo principais. Taip, galbūt aristokratija XIX amžiuje buvo tokia, o galbūt Tekerėjus tik įžvelgia blogąją to pusę. Bet man patiko, dar vienas perliukas išliksiąs mano galvoje.

9,5 balo. Nežinau, įvertinau taip pat, kaip Stiklo karoliukų žaidimą, nors nedrįsčiau jų vadinti lygiaverčiais. Pasiklydau savo per daug nuolaidžioje vertinimo sistemoje.

Kodėl tu knygas bandai įkišti į rėmus, į dešimtbalę vertinimo sistemą?

Na o jėtau... Nu vertinu ir viskas, ar dar turi būti priežastis. Vertinu, nes noriu.

Taip. Tu nuostabias knygas mėgini sugrūsti į kažkokį sumautą skaičių. Į dešimtbalę sistemą. Kad ir kokį gerą įvertinimą beduotum, tu jas nuvertini. Kiši knygas į rėmus. Kvailystė kažkokia.

Jei tau rėmai yra kritikuotina vertinimo sistema, tai ir kritikuok toliau, aš nedraudžiu, bet prašau, tu nebandyk man įskiepyti savo normų ir mano normas vadinti kvailystėmis. Taip suprantu, kad tau bet koks meno vertinimas yra kvailystės ir kad negalima subjektyviai įvertinti knygos. Ar tu, neduok Dieve, nesupranti, jog balas yra mano SUBJEKTYVUS vertinimas. 

Ne rėmai yra kritikuotini. Bet kokia vertinimo sistema yra kritikuotina. Kuri ir įkiša į tuos rėmus. Tu suoki, ką tu darai? Tu gera knygą padarai nevertą kažkokio tai skaičiuko. O taip. Labai logiška ir visai ne absurdiška. :)

V. M. Tekerėjus - "Tuštybės mugė".

Labai įdomus realistinis romanas. Didelis banginis, dviejų tomų, skaityti teko gana ilgai ir nemažais tempais (per pastarąsias tris dienas perskaičiau ~220 psl, nes visada į pabaigą norisi kuo greičiau).

Romane vaizduojamas laikotarpis nuo 1814 m. iki maždaug amžiaus vidurio, ir herojai yra kilę iš Anglijos aristokratijos (arba bent jau viduriniosios klasės). Kūrinio antraštė - "romanas be herojaus". Išties, nors dvi pagrindinės veikėjos (Rebeka Šarp, vėliau Kroli bei Amelija Sedli, vėliau Osborn, galiausiai Dobin) yra, bet jų tokio kulto, kad pagal jas vyktų visas romano veiksmas, nėra. Charakteriai tipiški, sakykim, Beki - apsukri, protinga, išdidi, sumani, padlaižė, arogantiška... Sedli - romi, nuoširdi, meili, naivuolė... Viljamas Dobinas - silpnavalis, lengvatikis, jautrus, kilnus... ir t.t. Siužetas super realistinis, nors tikiu, kad kai kur gali būti nelogiškumų, bet neturiu teisės priešintis, nežinau, kas vyko XIX amžiaus pirmojoje pusėje. Konkrečiai siužetas yra apie tų dviejų moterų gyvenimą, likimo vingius, aplinką. Nu toks, grynai realistinis. Nors kryptingai nusukama skyriuose ir į antraeilių veikėjų aplinką (todėl ir sakau, konkretaus herojaus nėra, nes veiksmas vis šokinėja ir nebėra aišku, kas išties yra pagrindinis, nes kiekviename skyriuje vis kitas).

Pats autorius yra nepermaldomas satyrikas ir snobas. Jo pagrindinė idėja pasakyta pavadinime - tuštuma. O iš tikro, pajuokiamas egoizmas, išdidumas, materializmas. Arba jie iškeliami iki tiek, jog tai tampa pagrindiniais veikėjų gyvenimo principais. Taip, galbūt aristokratija XIX amžiuje buvo tokia, o galbūt Tekerėjus tik įžvelgia blogąją to pusę. Bet man patiko, dar vienas perliukas išliksiąs mano galvoje.

9,5 balo. Nežinau, įvertinau taip pat, kaip Stiklo karoliukų žaidimą, nors nedrįsčiau jų vadinti lygiaverčiais. Pasiklydau savo per daug nuolaidžioje vertinimo sistemoje.

Kodėl tu knygas bandai įkišti į rėmus, į dešimtbalę vertinimo sistemą?

Na o jėtau... Nu vertinu ir viskas, ar dar turi būti priežastis. Vertinu, nes noriu.

Taip. Tu nuostabias knygas mėgini sugrūsti į kažkokį sumautą skaičių. Į dešimtbalę sistemą. Kad ir kokį gerą įvertinimą beduotum, tu jas nuvertini. Kiši knygas į rėmus. Kvailystė kažkokia.

Jei tau rėmai yra kritikuotina vertinimo sistema, tai ir kritikuok toliau, aš nedraudžiu, bet prašau, tu nebandyk man įskiepyti savo normų ir mano normas vadinti kvailystėmis. Taip suprantu, kad tau bet koks meno vertinimas yra kvailystės ir kad negalima subjektyviai įvertinti knygos. Ar tu, neduok Dieve, nesupranti, jog balas yra mano SUBJEKTYVUS vertinimas. 

Ne rėmai yra kritikuotini. Bet kokia vertinimo sistema yra kritikuotina. Kuri ir įkiša į tuos rėmus. Tu suoki, ką tu darai? Tu gera knygą padarai nevertą kažkokio tai skaičiuko. O taip. Labai logiška ir visai ne absurdiška. :)

V. M. Tekerėjus - "Tuštybės mugė".

Labai įdomus realistinis romanas. Didelis banginis, dviejų tomų, skaityti teko gana ilgai ir nemažais tempais (per pastarąsias tris dienas perskaičiau ~220 psl, nes visada į pabaigą norisi kuo greičiau).

Romane vaizduojamas laikotarpis nuo 1814 m. iki maždaug amžiaus vidurio, ir herojai yra kilę iš Anglijos aristokratijos (arba bent jau viduriniosios klasės). Kūrinio antraštė - "romanas be herojaus". Išties, nors dvi pagrindinės veikėjos (Rebeka Šarp, vėliau Kroli bei Amelija Sedli, vėliau Osborn, galiausiai Dobin) yra, bet jų tokio kulto, kad pagal jas vyktų visas romano veiksmas, nėra. Charakteriai tipiški, sakykim, Beki - apsukri, protinga, išdidi, sumani, padlaižė, arogantiška... Sedli - romi, nuoširdi, meili, naivuolė... Viljamas Dobinas - silpnavalis, lengvatikis, jautrus, kilnus... ir t.t. Siužetas super realistinis, nors tikiu, kad kai kur gali būti nelogiškumų, bet neturiu teisės priešintis, nežinau, kas vyko XIX amžiaus pirmojoje pusėje. Konkrečiai siužetas yra apie tų dviejų moterų gyvenimą, likimo vingius, aplinką. Nu toks, grynai realistinis. Nors kryptingai nusukama skyriuose ir į antraeilių veikėjų aplinką (todėl ir sakau, konkretaus herojaus nėra, nes veiksmas vis šokinėja ir nebėra aišku, kas išties yra pagrindinis, nes kiekviename skyriuje vis kitas).

Pats autorius yra nepermaldomas satyrikas ir snobas. Jo pagrindinė idėja pasakyta pavadinime - tuštuma. O iš tikro, pajuokiamas egoizmas, išdidumas, materializmas. Arba jie iškeliami iki tiek, jog tai tampa pagrindiniais veikėjų gyvenimo principais. Taip, galbūt aristokratija XIX amžiuje buvo tokia, o galbūt Tekerėjus tik įžvelgia blogąją to pusę. Bet man patiko, dar vienas perliukas išliksiąs mano galvoje.

9,5 balo. Nežinau, įvertinau taip pat, kaip Stiklo karoliukų žaidimą, nors nedrįsčiau jų vadinti lygiaverčiais. Pasiklydau savo per daug nuolaidžioje vertinimo sistemoje.

Kodėl tu knygas bandai įkišti į rėmus, į dešimtbalę vertinimo sistemą?

Na o jėtau... Nu vertinu ir viskas, ar dar turi būti priežastis. Vertinu, nes noriu.

Taip. Tu nuostabias knygas mėgini sugrūsti į kažkokį sumautą skaičių. Į dešimtbalę sistemą. Kad ir kokį gerą įvertinimą beduotum, tu jas nuvertini. Kiši knygas į rėmus. Kvailystė kažkokia.

Jei tau rėmai yra kritikuotina vertinimo sistema, tai ir kritikuok toliau, aš nedraudžiu, bet prašau, tu nebandyk man įskiepyti savo normų ir mano normas vadinti kvailystėmis. Taip suprantu, kad tau bet koks meno vertinimas yra kvailystės ir kad negalima subjektyviai įvertinti knygos. Ar tu, neduok Dieve, nesupranti, jog balas yra mano SUBJEKTYVUS vertinimas. 

V. M. Tekerėjus - "Tuštybės mugė".

Labai įdomus realistinis romanas. Didelis banginis, dviejų tomų, skaityti teko gana ilgai ir nemažais tempais (per pastarąsias tris dienas perskaičiau ~220 psl, nes visada į pabaigą norisi kuo greičiau).

Romane vaizduojamas laikotarpis nuo 1814 m. iki maždaug amžiaus vidurio, ir herojai yra kilę iš Anglijos aristokratijos (arba bent jau viduriniosios klasės). Kūrinio antraštė - "romanas be herojaus". Išties, nors dvi pagrindinės veikėjos (Rebeka Šarp, vėliau Kroli bei Amelija Sedli, vėliau Osborn, galiausiai Dobin) yra, bet jų tokio kulto, kad pagal jas vyktų visas romano veiksmas, nėra. Charakteriai tipiški, sakykim, Beki - apsukri, protinga, išdidi, sumani, padlaižė, arogantiška... Sedli - romi, nuoširdi, meili, naivuolė... Viljamas Dobinas - silpnavalis, lengvatikis, jautrus, kilnus... ir t.t. Siužetas super realistinis, nors tikiu, kad kai kur gali būti nelogiškumų, bet neturiu teisės priešintis, nežinau, kas vyko XIX amžiaus pirmojoje pusėje. Konkrečiai siužetas yra apie tų dviejų moterų gyvenimą, likimo vingius, aplinką. Nu toks, grynai realistinis. Nors kryptingai nusukama skyriuose ir į antraeilių veikėjų aplinką (todėl ir sakau, konkretaus herojaus nėra, nes veiksmas vis šokinėja ir nebėra aišku, kas išties yra pagrindinis, nes kiekviename skyriuje vis kitas).

Pats autorius yra nepermaldomas satyrikas ir snobas. Jo pagrindinė idėja pasakyta pavadinime - tuštuma. O iš tikro, pajuokiamas egoizmas, išdidumas, materializmas. Arba jie iškeliami iki tiek, jog tai tampa pagrindiniais veikėjų gyvenimo principais. Taip, galbūt aristokratija XIX amžiuje buvo tokia, o galbūt Tekerėjus tik įžvelgia blogąją to pusę. Bet man patiko, dar vienas perliukas išliksiąs mano galvoje.

9,5 balo. Nežinau, įvertinau taip pat, kaip Stiklo karoliukų žaidimą, nors nedrįsčiau jų vadinti lygiaverčiais. Pasiklydau savo per daug nuolaidžioje vertinimo sistemoje.

Kodėl tu knygas bandai įkišti į rėmus, į dešimtbalę vertinimo sistemą?

Na o jėtau... Nu vertinu ir viskas, ar dar turi būti priežastis. Vertinu, nes noriu.

Taip. Tu nuostabias knygas mėgini sugrūsti į kažkokį sumautą skaičių. Į dešimtbalę sistemą. Kad ir kokį gerą įvertinimą beduotum, tu jas nuvertini. Kiši knygas į rėmus. Kvailystė kažkokia.

V. M. Tekerėjus - "Tuštybės mugė".

Labai įdomus realistinis romanas. Didelis banginis, dviejų tomų, skaityti teko gana ilgai ir nemažais tempais (per pastarąsias tris dienas perskaičiau ~220 psl, nes visada į pabaigą norisi kuo greičiau).

Romane vaizduojamas laikotarpis nuo 1814 m. iki maždaug amžiaus vidurio, ir herojai yra kilę iš Anglijos aristokratijos (arba bent jau viduriniosios klasės). Kūrinio antraštė - "romanas be herojaus". Išties, nors dvi pagrindinės veikėjos (Rebeka Šarp, vėliau Kroli bei Amelija Sedli, vėliau Osborn, galiausiai Dobin) yra, bet jų tokio kulto, kad pagal jas vyktų visas romano veiksmas, nėra. Charakteriai tipiški, sakykim, Beki - apsukri, protinga, išdidi, sumani, padlaižė, arogantiška... Sedli - romi, nuoširdi, meili, naivuolė... Viljamas Dobinas - silpnavalis, lengvatikis, jautrus, kilnus... ir t.t. Siužetas super realistinis, nors tikiu, kad kai kur gali būti nelogiškumų, bet neturiu teisės priešintis, nežinau, kas vyko XIX amžiaus pirmojoje pusėje. Konkrečiai siužetas yra apie tų dviejų moterų gyvenimą, likimo vingius, aplinką. Nu toks, grynai realistinis. Nors kryptingai nusukama skyriuose ir į antraeilių veikėjų aplinką (todėl ir sakau, konkretaus herojaus nėra, nes veiksmas vis šokinėja ir nebėra aišku, kas išties yra pagrindinis, nes kiekviename skyriuje vis kitas).

Pats autorius yra nepermaldomas satyrikas ir snobas. Jo pagrindinė idėja pasakyta pavadinime - tuštuma. O iš tikro, pajuokiamas egoizmas, išdidumas, materializmas. Arba jie iškeliami iki tiek, jog tai tampa pagrindiniais veikėjų gyvenimo principais. Taip, galbūt aristokratija XIX amžiuje buvo tokia, o galbūt Tekerėjus tik įžvelgia blogąją to pusę. Bet man patiko, dar vienas perliukas išliksiąs mano galvoje.

9,5 balo. Nežinau, įvertinau taip pat, kaip Stiklo karoliukų žaidimą, nors nedrįsčiau jų vadinti lygiaverčiais. Pasiklydau savo per daug nuolaidžioje vertinimo sistemoje.

Kodėl tu knygas bandai įkišti į rėmus, į dešimtbalę vertinimo sistemą?

Na o jėtau... Nu vertinu ir viskas, ar dar turi būti priežastis. Vertinu, nes noriu.

V. M. Tekerėjus - "Tuštybės mugė".

Labai įdomus realistinis romanas. Didelis banginis, dviejų tomų, skaityti teko gana ilgai ir nemažais tempais (per pastarąsias tris dienas perskaičiau ~220 psl, nes visada į pabaigą norisi kuo greičiau).

Romane vaizduojamas laikotarpis nuo 1814 m. iki maždaug amžiaus vidurio, ir herojai yra kilę iš Anglijos aristokratijos (arba bent jau viduriniosios klasės). Kūrinio antraštė - "romanas be herojaus". Išties, nors dvi pagrindinės veikėjos (Rebeka Šarp, vėliau Kroli bei Amelija Sedli, vėliau Osborn, galiausiai Dobin) yra, bet jų tokio kulto, kad pagal jas vyktų visas romano veiksmas, nėra. Charakteriai tipiški, sakykim, Beki - apsukri, protinga, išdidi, sumani, padlaižė, arogantiška... Sedli - romi, nuoširdi, meili, naivuolė... Viljamas Dobinas - silpnavalis, lengvatikis, jautrus, kilnus... ir t.t. Siužetas super realistinis, nors tikiu, kad kai kur gali būti nelogiškumų, bet neturiu teisės priešintis, nežinau, kas vyko XIX amžiaus pirmojoje pusėje. Konkrečiai siužetas yra apie tų dviejų moterų gyvenimą, likimo vingius, aplinką. Nu toks, grynai realistinis. Nors kryptingai nusukama skyriuose ir į antraeilių veikėjų aplinką (todėl ir sakau, konkretaus herojaus nėra, nes veiksmas vis šokinėja ir nebėra aišku, kas išties yra pagrindinis, nes kiekviename skyriuje vis kitas).

Pats autorius yra nepermaldomas satyrikas ir snobas. Jo pagrindinė idėja pasakyta pavadinime - tuštuma. O iš tikro, pajuokiamas egoizmas, išdidumas, materializmas. Arba jie iškeliami iki tiek, jog tai tampa pagrindiniais veikėjų gyvenimo principais. Taip, galbūt aristokratija XIX amžiuje buvo tokia, o galbūt Tekerėjus tik įžvelgia blogąją to pusę. Bet man patiko, dar vienas perliukas išliksiąs mano galvoje.

9,5 balo. Nežinau, įvertinau taip pat, kaip Stiklo karoliukų žaidimą, nors nedrįsčiau jų vadinti lygiaverčiais. Pasiklydau savo per daug nuolaidžioje vertinimo sistemoje.

Kodėl tu knygas bandai įkišti į rėmus, į dešimtbalę vertinimo sistemą?

V. M. Tekerėjus - "Tuštybės mugė".

Labai įdomus realistinis romanas. Didelis banginis, dviejų tomų, skaityti teko gana ilgai ir nemažais tempais (per pastarąsias tris dienas perskaičiau ~220 psl, nes visada į pabaigą norisi kuo greičiau).

Romane vaizduojamas laikotarpis nuo 1814 m. iki maždaug amžiaus vidurio, ir herojai yra kilę iš Anglijos aristokratijos (arba bent jau viduriniosios klasės). Kūrinio antraštė - "romanas be herojaus". Išties, nors dvi pagrindinės veikėjos (Rebeka Šarp, vėliau Kroli bei Amelija Sedli, vėliau Osborn, galiausiai Dobin) yra, bet jų tokio kulto, kad pagal jas vyktų visas romano veiksmas, nėra. Charakteriai tipiški, sakykim, Beki - apsukri, protinga, išdidi, sumani, padlaižė, arogantiška... Sedli - romi, nuoširdi, meili, naivuolė... Viljamas Dobinas - silpnavalis, lengvatikis, jautrus, kilnus... ir t.t. Siužetas super realistinis, nors tikiu, kad kai kur gali būti nelogiškumų, bet neturiu teisės priešintis, nežinau, kas vyko XIX amžiaus pirmojoje pusėje. Konkrečiai siužetas yra apie tų dviejų moterų gyvenimą, likimo vingius, aplinką. Nu toks, grynai realistinis. Nors kryptingai nusukama skyriuose ir į antraeilių veikėjų aplinką (todėl ir sakau, konkretaus herojaus nėra, nes veiksmas vis šokinėja ir nebėra aišku, kas išties yra pagrindinis, nes kiekviename skyriuje vis kitas).

Pats autorius yra nepermaldomas satyrikas ir snobas. Jo pagrindinė idėja pasakyta pavadinime - tuštuma. O iš tikro, pajuokiamas egoizmas, išdidumas, materializmas. Arba jie iškeliami iki tiek, jog tai tampa pagrindiniais veikėjų gyvenimo principais. Taip, galbūt aristokratija XIX amžiuje buvo tokia, o galbūt Tekerėjus tik įžvelgia blogąją to pusę. Bet man patiko, dar vienas perliukas išliksiąs mano galvoje.

9,5 balo. Nežinau, įvertinau taip pat, kaip Stiklo karoliukų žaidimą, nors nedrįsčiau jų vadinti lygiaverčiais. Pasiklydau savo per daug nuolaidžioje vertinimo sistemoje.

Kam skambina varpai - geriausia knyga apie karą.

Rositara gyvulių ūkis man irgi nelabai patiko, bet 1984-uosius tu PRIVALAI PERSKAITYTI, čia mano nuomone best book of all time.

Rimtai? Kam skambina varpai geriausia knyga apie karą? ;oo O visas Remarko aukso fondas? Tolstojaus "karas ir taika"? Jei neskaitei - siūlau :)