Kam skambina varpai - geriausia knyga apie karą.

Rositara gyvulių ūkis man irgi nelabai patiko, bet 1984-uosius tu PRIVALAI PERSKAITYTI, čia mano nuomone best book of all time.

Rimtai? Kam skambina varpai geriausia knyga apie karą? ;oo O visas Remarko aukso fondas? Tolstojaus "karas ir taika"? Jei neskaitei - siūlau :)

Tikiu, kad karas ir taika gera knyga, bet "Romane daugiau kaip 580 veikėjų" ir 4 tomai? No, thank you.

Tolstojaus Ana Karenina patiko, bet žiauriai daug skaityti. Man atrodo knygos turi būti nuo 200 iki 400 puslapių, visa kita nereikalingos detalės. http://youtu.be/5IhrRz9Sc08?t=4m8s - štai ką turiu omeny.

Na kiekvienas su skirtingais tikslais skaitom knygą, galbūt vieni, kad greičiau perskaityt ir sužinoti, kaip baigsis, o kiti mėgaudamiesi kiekvienu iš tų 580 veikėjų :) Jei "Karas ir taika" būtų kokio milijono puslapių apimties - aš būčiau laimingiausias žmogus žemėj - nes galėčiau jį skaityti iki gyvenimo galo :)))

Kam skambina varpai - geriausia knyga apie karą.

Rositara gyvulių ūkis man irgi nelabai patiko, bet 1984-uosius tu PRIVALAI PERSKAITYTI, čia mano nuomone best book of all time.

Rimtai? Kam skambina varpai geriausia knyga apie karą? ;oo O visas Remarko aukso fondas? Tolstojaus "karas ir taika"? Jei neskaitei - siūlau :)

Tikiu, kad karas ir taika gera knyga, bet "Romane daugiau kaip 580 veikėjų" ir 4 tomai? No, thank you.

Tolstojaus Ana Karenina patiko, bet žiauriai daug skaityti. Man atrodo knygos turi būti nuo 200 iki 400 puslapių, visa kita nereikalingos detalės. http://youtu.be/5IhrRz9Sc08?t=4m8s - štai ką turiu omeny.

Kam skambina varpai - geriausia knyga apie karą.

Rositara gyvulių ūkis man irgi nelabai patiko, bet 1984-uosius tu PRIVALAI PERSKAITYTI, čia mano nuomone best book of all time.

Rimtai? Kam skambina varpai geriausia knyga apie karą? ;oo O visas Remarko aukso fondas? Tolstojaus "karas ir taika"? Jei neskaitei - siūlau :)

Tikiu, kad karas ir taika gera knyga, bet "Romane daugiau kaip 580 veikėjų" ir 4 tomai? No, thank you.

Tolstojaus Ana Karenina patiko, bet žiauriai daug skaityti. Man atrodo knygos turi būti nuo 200 iki 400 puslapių, visa kita nereikalingos detalės. http://youtu.be/5IhrRz9Sc08?t=4m8s - štai ką turiu omeny.

Tolstojaus neskaičiau, bet kiek girdėjau pasakojimų, tai daug kas tiesiog tuos penkiasdešimties puslapių apimties aprašymus praversdavo ir skaitydavo tik ten, kur jau veiksmas . Bet Remarko šitam žanre niekas nepralenks .

Kam skambina varpai - geriausia knyga apie karą.

Rositara gyvulių ūkis man irgi nelabai patiko, bet 1984-uosius tu PRIVALAI PERSKAITYTI, čia mano nuomone best book of all time.

Rimtai? Kam skambina varpai geriausia knyga apie karą? ;oo O visas Remarko aukso fondas? Tolstojaus "karas ir taika"? Jei neskaitei - siūlau :)

Tikiu, kad karas ir taika gera knyga, bet "Romane daugiau kaip 580 veikėjų" ir 4 tomai? No, thank you.

Tolstojaus Ana Karenina patiko, bet žiauriai daug skaityti. Man atrodo knygos turi būti nuo 200 iki 400 puslapių, visa kita nereikalingos detalės. http://youtu.be/5IhrRz9Sc08?t=4m8s - štai ką turiu omeny.

Kam skambina varpai - geriausia knyga apie karą.

Rositara gyvulių ūkis man irgi nelabai patiko, bet 1984-uosius tu PRIVALAI PERSKAITYTI, čia mano nuomone best book of all time.

Rimtai? Kam skambina varpai geriausia knyga apie karą? ;oo O visas Remarko aukso fondas? Tolstojaus "karas ir taika"? Jei neskaitei - siūlau :)

Kam skambina varpai - geriausia knyga apie karą.

Rositara gyvulių ūkis man irgi nelabai patiko, bet 1984-uosius tu PRIVALAI PERSKAITYTI, čia mano nuomone best book of all time.

Buvo tokia Žemaitės apsakymų knygutė, į kurią įėjo 5 apsakymai: "Neturėjo geros motinos", "Topylis", "Marti", "Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės" bei "Petras Kurmelis".

Galėčiau galbūt skirstyti juos pagal tam tikrus bruožus, nes vieno pačiausio išsirinkti negalėčiau - jie panašus siužetu, tematika, nieko tokio išskiriančio, bet tam tikrų skirtumiukų yra. Aišku, du apsakymus skaičiau nes reikia (puikiai žinote kuriuos), kitus tris skaičiau, kad susidaryti didesnį įspūdį apie autorės rašliavas, o juk jie buvo toje pačioje knygutėje iš bibliotekos, kaip galėjau neperskaityti. 

"Neturėjo geros motinos" - trumpiausias, lengviausiai suprantamas, lengviausiai suskaitomas, tačiau turbūt tragiškiausias apsakymas. Na, nepasakosiu, patys galite pasigooglinti.

"Topylis" - jau sudėtingesnės buitinės kalbos frazių privarytas, tačiau nepasakysi, kad labai nesuprantamas, aišku, gera pabaiga ir net įdomu, kiek toji Zosė ten kantrybės išturėjo. Tokia nutraukta pabaiga, kaip žinot, reklama būna. Tačiau labai labai gerai, nes nežinau nė pats, ką ten dar buvo galima tęst. Nu aišku, merga įsimylėjus iki ausų, Teofilis kaip vyras ne per geriausias. Pastebėkime, jog Žemaitė VISUOSE apsakymuose išryškina tai, jog šeima be jausmo ne šeima.

"Marti" - toks galbūt realistiškiausias, smulkmeniškiausias apsakymas. Tragišką pabaigą irgi turintis, na, bet man patiko charakterių tipiškumas ir nuolatinis apsižodžiavimas, konfliktas. Tik ką Žemaitė norėjo parodyt prikišdama Vingių Jonui frazę "Taigi taigi, kaipgis" - ji kartojosi ir kartojosi, tai vienas minusas, kuris žiauriai užkniso. Bet pats charakterių būdo tipiškumas labai tvirtas. Senis, pinigo betroškantis, motina, kuriai cackų pacackų nereikia, reikia tokios pat purvabridės, kaip ir ji pati, Jonas, ginčijas prieš tėvą amžiais ir Katrė - Vingių neapkenčiami, už visus arianti marti, bet akiplėšiška ir pastovinti už save. Prisimenu buvo kontrolinyje skyrybos sakinukas "Katrė verkė, kaip lietus lijo" (čia kai supiršo ją su Jonu). Tai vat tas sakinys galėtų būti pranašiškas viso apsakymo siužetui. Nu va, buvo dėl ko verkt, ir galą su tais Vingiais gavo.

"Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės" - realistinis apsakymas, pamokantis, kas yra barakudų menas. Veronei, aišku, nelabai norint, bet įkišo senį Tupikį, jau šeštą dešimtį peržengusį, jai, ir va, numirė greit ligonis, gavo savo dalį Veronė, ir bėdų užtat turėjo, visi tik ir kalbėjo, kad Veronė čia tikrai bus rankas prikišus. Na, vis tiek po pusmečio be teismo laisva paliko.

"Petras Kurmelis" - reikėjo Petrui šeimininkės, motinai pasimirus, o va Marcė nei jo mylėjo, nei pats mylėjo, bile tik pinigo būtų iš to. Na ką, toji valinga, atsikalbinėjo, nedirbo. Petras Kurmelis iš kitų apsakymų herojų išsiskiria, jog jis nebuvo šeimos galva arba bent jau neturėjo tokio charakterio, kad galėtų sušukt, surėkt, lupt pagrasint. Ale vis tiek po to nuo uošvės gavo pylos, po to ir darbai nesisekė, nebepragyveno, prasigėrė, uošviai be vietos paliko, žodžiu, norėjo naudos, gavo visą šeimyną ant kaklo ir skurdą gilų. Kaip ir Marti, taip ir Petras Kurmelis yra puikūs apsakymai, dėl to jie ir yra svarbus, nors į mūsų literatūros vadovėlį tik Marti teįeina. 

Žemaitės idėjos apie šeimą labai humaniškos ir taikingos, sako, jog be meilės šeimos nebus, bus tik kančia. Nors iškelia ir svarbiausią kliuvinį, kuris labai įtakoja visą herojų gyvenimą - materialiosios vertybės. Deja, kraitis yra labiausiai lemiantis bruožas. Todėl drįsti sakyt, jog dabar žmonės materialesni, dar godesni ir egoistiškesni, beprasmiška. Žemaitė puikiai parodo XIX a. pabaigos Lietuvos kaimą. 

Labai patiko dar vienas Žemaitės apsakymų bruožas - labai nesuvaidintas, labai žiaurus kasdienis realizmas, ir aišku, charakterių tipiškumas. Kadangi pats netikiu, jog žmonės puft ir pasikeičia, tai realizmas man pats tas. Pamėgau šį žanrą.

Žemaitės apsakymams rašau 9 balus, bet lietuviškai kūrybai mano toks balas teikiamas yra labai aukštas. Vis tik trūko siužetinės įvairovės, o tai numušė balą. O visas kitas dalykas, kaip sakiau, tvarkoje.

Aš, aišku, suprantu, kad vertinimo kriterijai skirtingi ir pan., bet nu vis tiek kažkaip labai jau akį rėžia, kai Hesse "Stiklo Karoliukų Žaidimas" gauna 9.5, o Žemaitė, kurios apsakymai, būkim atviri, įdomūs tik todėl, kad tai lietuviškas paveldas ir todėl, kad jie praktiškai pirmieji, gauna 9. Na, tiesiog taip, su visu patriotiškumu ir pan., paprasčiausiai nuo Hesse atskaitos taško daugiau 4 Žemaitei niekaip neparašyčiau.

Subjektyvu... Kaip sakiau šiąnakt pokalbių dėžutėje, dar neskaičiau prastos knygos. T.y. tokios, kuriai galėčiau parašyti 4. Na, ok, tokių vaikiškų pasakaičių lentynoje guli. Bet vėlgi, jei Žemaitei rašom 4, ką rašom toms vaikiškoms pasakaitėms - 1. Bet juk tiek darbo įdėta, jog pasakyti 1-etas net liežuvis nesiverčia. O Žemaitė, pats pasakei - tai PAVELDAS, tai REALIZMO LIETUVOJE PRADMENYS, be to, labai įdomus kalbos stilius ir siužetas su idėja, taigi, kaip galima 4 rašyti. Ne, aš taip nemoku. Stiklo karoliukų žaidimas, iš bet kokios pusės bepažiūrėjus, labai nedaug pirmauja. Na, vis tik, tai yra subjektyvi nuomonė, ir dar kartą pasikartosiu, jog negalima taip į ginčus lįsti, bet vis tiek, neturiu valios ir reikia gi atsikirsti...

Nedaug pirmauja... Nu, ką aš žinau, tarkim . Čia kaip mūsų mokytoja nuolat kartoja: yra buitinis lygmuo ir yra egzistencinis lygmuo (suprask, yra valstybinio rezultatai iki 30% ir virš 90%). Tai čia kažkas panašaus. Niekad nesupratau požiūrio, kai kažkas vertinama nerealiai gerai vien todėl, kad tas kūrinys tuo metu, kai buvo parašytas, buvo kažkas naujo. Ir vienodai, kad dabar yra šimtus kartų prasmingesnių ir žymiai sklandžiau bei įdomiau sukurtų, kurių niekas net nepastebi. Apskritai, sakau, viskas iki Mačernio ir Sruogos lietuvių literatūroj buvo kaip neitin pavykę pradinukų bandymai kažką sukurti gimtąja kalba (ne formos, bet būtent prasmės ir minties požiūriu. Nors kai kur ir formos ). Ir Žemaitė tam tarpe. Ok, gal Biliūną reiktų išimti, bet tik tiek. Aišku, gal kažkiek subjektyvu, bet jei mūsų nesaistytų lietuvybė, verčianti Žemaitę vertinti subjektyviai, tikrai tie skirtumai būtų absoliučiai akivaizdūs. O knygų, kurioms duočiau keturis ir mažiau, jau skaičiau daugybę. Savo tragiškumu kol kas pirmauja Selindžerio "Rugiuose prie bedugnės". Tiek vėmimų vienoj vietoj dar nebuvau matęs .

P.S. Žinai, juk grupę "Studija" lygindamas su "Pink Floyd" nerašysi pirmiesiems 9 vien todėl, kad jie buvo vieni "roko" pradininkų Lietuvoj .

Kas nors bandėt gal Nyčės ką nors skaityt?

aha, vartojau "taip kalbejo Zaratustra", pries pora metu,

pagalvojau atnaujinti pazinti, tai sia nakti suvartojau ~ puse Сумерки идолов, или как философствуют молотом (нем. Götzen-Dämmerung oder Wie man mit dem Hammer philosophiert)

ka zinau man nepatinka, yra idomiu minciu, bet visumoj tai ne. (prisipaziunsiu, kartais nepagaunu minties, apie ka jis ten?)

Kaip Nyčė pasakytų, savo knygas jis tik išrinktiesiems rašo. Matyt, nesi vienas jų, jei nesupratai . Jis toks labai akivaizdus šizofrenikas dar ir su narcizo sindromu, bet man asmeniškai jo filosofija (Zaratustroj, nes kitų nesu perskaitęs, bent jau iki galo) tikrai žiauriai įdomi vien todėl, kad absoliučiai kitokiu kampu į viską pažvelgiama. Ir šiaip, tokių ekstravagantiškų nihilistinių minčių daug, kurios, sakyčiau, man dažnai visai prieinamos.

jeigu tau jo filosofija yra ziauriai idomi, tai keista, kad skaitei (iki galo) vos 1 knyga :)

o man jo narcisizmas tai uzknisa,

Kas nors bandėt gal Nyčės ką nors skaityt?

aha, vartojau "taip kalbejo Zaratustra", pries pora metu,

pagalvojau atnaujinti pazinti, tai sia nakti suvartojau ~ puse Сумерки идолов, или как философствуют молотом (нем. Götzen-Dämmerung oder Wie man mit dem Hammer philosophiert)

ka zinau man nepatinka, yra idomiu minciu, bet visumoj tai ne. (prisipaziunsiu, kartais nepagaunu minties, apie ka jis ten?)

Kaip Nyčė pasakytų, savo knygas jis tik išrinktiesiems rašo. Matyt, nesi vienas jų, jei nesupratai . Jis toks labai akivaizdus šizofrenikas dar ir su narcizo sindromu, bet man asmeniškai jo filosofija (Zaratustroj, nes kitų nesu perskaitęs, bent jau iki galo) tikrai žiauriai įdomi vien todėl, kad absoliučiai kitokiu kampu į viską pažvelgiama. Ir šiaip, tokių ekstravagantiškų nihilistinių minčių daug, kurios, sakyčiau, man dažnai visai prieinamos.

Kas nors bandėt gal Nyčės ką nors skaityt?

aha, vartojau "taip kalbejo Zaratustra", pries pora metu,

pagalvojau atnaujinti pazinti, tai sia nakti suvartojau ~ puse Сумерки идолов, или как философствуют молотом (нем. Götzen-Dämmerung oder Wie man mit dem Hammer philosophiert)

ka zinau man nepatinka, yra idomiu minciu, bet visumoj tai ne. (prisipaziunsiu, kartais nepagaunu minties, apie ka jis ten?)

Kas nors bandėt gal Nyčės ką nors skaityt?

Buvo tokia Žemaitės apsakymų knygutė, į kurią įėjo 5 apsakymai: "Neturėjo geros motinos", "Topylis", "Marti", "Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės" bei "Petras Kurmelis".

Galėčiau galbūt skirstyti juos pagal tam tikrus bruožus, nes vieno pačiausio išsirinkti negalėčiau - jie panašus siužetu, tematika, nieko tokio išskiriančio, bet tam tikrų skirtumiukų yra. Aišku, du apsakymus skaičiau nes reikia (puikiai žinote kuriuos), kitus tris skaičiau, kad susidaryti didesnį įspūdį apie autorės rašliavas, o juk jie buvo toje pačioje knygutėje iš bibliotekos, kaip galėjau neperskaityti. 

"Neturėjo geros motinos" - trumpiausias, lengviausiai suprantamas, lengviausiai suskaitomas, tačiau turbūt tragiškiausias apsakymas. Na, nepasakosiu, patys galite pasigooglinti.

"Topylis" - jau sudėtingesnės buitinės kalbos frazių privarytas, tačiau nepasakysi, kad labai nesuprantamas, aišku, gera pabaiga ir net įdomu, kiek toji Zosė ten kantrybės išturėjo. Tokia nutraukta pabaiga, kaip žinot, reklama būna. Tačiau labai labai gerai, nes nežinau nė pats, ką ten dar buvo galima tęst. Nu aišku, merga įsimylėjus iki ausų, Teofilis kaip vyras ne per geriausias. Pastebėkime, jog Žemaitė VISUOSE apsakymuose išryškina tai, jog šeima be jausmo ne šeima.

"Marti" - toks galbūt realistiškiausias, smulkmeniškiausias apsakymas. Tragišką pabaigą irgi turintis, na, bet man patiko charakterių tipiškumas ir nuolatinis apsižodžiavimas, konfliktas. Tik ką Žemaitė norėjo parodyt prikišdama Vingių Jonui frazę "Taigi taigi, kaipgis" - ji kartojosi ir kartojosi, tai vienas minusas, kuris žiauriai užkniso. Bet pats charakterių būdo tipiškumas labai tvirtas. Senis, pinigo betroškantis, motina, kuriai cackų pacackų nereikia, reikia tokios pat purvabridės, kaip ir ji pati, Jonas, ginčijas prieš tėvą amžiais ir Katrė - Vingių neapkenčiami, už visus arianti marti, bet akiplėšiška ir pastovinti už save. Prisimenu buvo kontrolinyje skyrybos sakinukas "Katrė verkė, kaip lietus lijo" (čia kai supiršo ją su Jonu). Tai vat tas sakinys galėtų būti pranašiškas viso apsakymo siužetui. Nu va, buvo dėl ko verkt, ir galą su tais Vingiais gavo.

"Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės" - realistinis apsakymas, pamokantis, kas yra barakudų menas. Veronei, aišku, nelabai norint, bet įkišo senį Tupikį, jau šeštą dešimtį peržengusį, jai, ir va, numirė greit ligonis, gavo savo dalį Veronė, ir bėdų užtat turėjo, visi tik ir kalbėjo, kad Veronė čia tikrai bus rankas prikišus. Na, vis tiek po pusmečio be teismo laisva paliko.

"Petras Kurmelis" - reikėjo Petrui šeimininkės, motinai pasimirus, o va Marcė nei jo mylėjo, nei pats mylėjo, bile tik pinigo būtų iš to. Na ką, toji valinga, atsikalbinėjo, nedirbo. Petras Kurmelis iš kitų apsakymų herojų išsiskiria, jog jis nebuvo šeimos galva arba bent jau neturėjo tokio charakterio, kad galėtų sušukt, surėkt, lupt pagrasint. Ale vis tiek po to nuo uošvės gavo pylos, po to ir darbai nesisekė, nebepragyveno, prasigėrė, uošviai be vietos paliko, žodžiu, norėjo naudos, gavo visą šeimyną ant kaklo ir skurdą gilų. Kaip ir Marti, taip ir Petras Kurmelis yra puikūs apsakymai, dėl to jie ir yra svarbus, nors į mūsų literatūros vadovėlį tik Marti teįeina. 

Žemaitės idėjos apie šeimą labai humaniškos ir taikingos, sako, jog be meilės šeimos nebus, bus tik kančia. Nors iškelia ir svarbiausią kliuvinį, kuris labai įtakoja visą herojų gyvenimą - materialiosios vertybės. Deja, kraitis yra labiausiai lemiantis bruožas. Todėl drįsti sakyt, jog dabar žmonės materialesni, dar godesni ir egoistiškesni, beprasmiška. Žemaitė puikiai parodo XIX a. pabaigos Lietuvos kaimą. 

Labai patiko dar vienas Žemaitės apsakymų bruožas - labai nesuvaidintas, labai žiaurus kasdienis realizmas, ir aišku, charakterių tipiškumas. Kadangi pats netikiu, jog žmonės puft ir pasikeičia, tai realizmas man pats tas. Pamėgau šį žanrą.

Žemaitės apsakymams rašau 9 balus, bet lietuviškai kūrybai mano toks balas teikiamas yra labai aukštas. Vis tik trūko siužetinės įvairovės, o tai numušė balą. O visas kitas dalykas, kaip sakiau, tvarkoje.

Aš, aišku, suprantu, kad vertinimo kriterijai skirtingi ir pan., bet nu vis tiek kažkaip labai jau akį rėžia, kai Hesse "Stiklo Karoliukų Žaidimas" gauna 9.5, o Žemaitė, kurios apsakymai, būkim atviri, įdomūs tik todėl, kad tai lietuviškas paveldas ir todėl, kad jie praktiškai pirmieji, gauna 9. Na, tiesiog taip, su visu patriotiškumu ir pan., paprasčiausiai nuo Hesse atskaitos taško daugiau 4 Žemaitei niekaip neparašyčiau.

Subjektyvu... Kaip sakiau šiąnakt pokalbių dėžutėje, dar neskaičiau prastos knygos. T.y. tokios, kuriai galėčiau parašyti 4. Na, ok, tokių vaikiškų pasakaičių lentynoje guli. Bet vėlgi, jei Žemaitei rašom 4, ką rašom toms vaikiškoms pasakaitėms - 1. Bet juk tiek darbo įdėta, jog pasakyti 1-etas net liežuvis nesiverčia. O Žemaitė, pats pasakei - tai PAVELDAS, tai REALIZMO LIETUVOJE PRADMENYS, be to, labai įdomus kalbos stilius ir siužetas su idėja, taigi, kaip galima 4 rašyti. Ne, aš taip nemoku. Stiklo karoliukų žaidimas, iš bet kokios pusės bepažiūrėjus, labai nedaug pirmauja. Na, vis tik, tai yra subjektyvi nuomonė, ir dar kartą pasikartosiu, jog negalima taip į ginčus lįsti, bet vis tiek, neturiu valios ir reikia gi atsikirsti...

Nedaug pirmauja... Nu, ką aš žinau, tarkim . Čia kaip mūsų mokytoja nuolat kartoja: yra buitinis lygmuo ir yra egzistencinis lygmuo (suprask, yra valstybinio rezultatai iki 30% ir virš 90%). Tai čia kažkas panašaus. Niekad nesupratau požiūrio, kai kažkas vertinama nerealiai gerai vien todėl, kad tas kūrinys tuo metu, kai buvo parašytas, buvo kažkas naujo. Ir vienodai, kad dabar yra šimtus kartų prasmingesnių ir žymiai sklandžiau bei įdomiau sukurtų, kurių niekas net nepastebi. Apskritai, sakau, viskas iki Mačernio ir Sruogos lietuvių literatūroj buvo kaip neitin pavykę pradinukų bandymai kažką sukurti gimtąja kalba (ne formos, bet būtent prasmės ir minties požiūriu. Nors kai kur ir formos ). Ir Žemaitė tam tarpe. Ok, gal Biliūną reiktų išimti, bet tik tiek. Aišku, gal kažkiek subjektyvu, bet jei mūsų nesaistytų lietuvybė, verčianti Žemaitę vertinti subjektyviai, tikrai tie skirtumai būtų absoliučiai akivaizdūs. O knygų, kurioms duočiau keturis ir mažiau, jau skaičiau daugybę. Savo tragiškumu kol kas pirmauja Selindžerio "Rugiuose prie bedugnės". Tiek vėmimų vienoj vietoj dar nebuvau matęs .

P.S. Žinai, juk grupę "Studija" lygindamas su "Pink Floyd" nerašysi pirmiesiems 9 vien todėl, kad jie buvo vieni "roko" pradininkų Lietuvoj .

Buvo tokia Žemaitės apsakymų knygutė, į kurią įėjo 5 apsakymai: "Neturėjo geros motinos", "Topylis", "Marti", "Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės" bei "Petras Kurmelis".

Galėčiau galbūt skirstyti juos pagal tam tikrus bruožus, nes vieno pačiausio išsirinkti negalėčiau - jie panašus siužetu, tematika, nieko tokio išskiriančio, bet tam tikrų skirtumiukų yra. Aišku, du apsakymus skaičiau nes reikia (puikiai žinote kuriuos), kitus tris skaičiau, kad susidaryti didesnį įspūdį apie autorės rašliavas, o juk jie buvo toje pačioje knygutėje iš bibliotekos, kaip galėjau neperskaityti. 

"Neturėjo geros motinos" - trumpiausias, lengviausiai suprantamas, lengviausiai suskaitomas, tačiau turbūt tragiškiausias apsakymas. Na, nepasakosiu, patys galite pasigooglinti.

"Topylis" - jau sudėtingesnės buitinės kalbos frazių privarytas, tačiau nepasakysi, kad labai nesuprantamas, aišku, gera pabaiga ir net įdomu, kiek toji Zosė ten kantrybės išturėjo. Tokia nutraukta pabaiga, kaip žinot, reklama būna. Tačiau labai labai gerai, nes nežinau nė pats, ką ten dar buvo galima tęst. Nu aišku, merga įsimylėjus iki ausų, Teofilis kaip vyras ne per geriausias. Pastebėkime, jog Žemaitė VISUOSE apsakymuose išryškina tai, jog šeima be jausmo ne šeima.

"Marti" - toks galbūt realistiškiausias, smulkmeniškiausias apsakymas. Tragišką pabaigą irgi turintis, na, bet man patiko charakterių tipiškumas ir nuolatinis apsižodžiavimas, konfliktas. Tik ką Žemaitė norėjo parodyt prikišdama Vingių Jonui frazę "Taigi taigi, kaipgis" - ji kartojosi ir kartojosi, tai vienas minusas, kuris žiauriai užkniso. Bet pats charakterių būdo tipiškumas labai tvirtas. Senis, pinigo betroškantis, motina, kuriai cackų pacackų nereikia, reikia tokios pat purvabridės, kaip ir ji pati, Jonas, ginčijas prieš tėvą amžiais ir Katrė - Vingių neapkenčiami, už visus arianti marti, bet akiplėšiška ir pastovinti už save. Prisimenu buvo kontrolinyje skyrybos sakinukas "Katrė verkė, kaip lietus lijo" (čia kai supiršo ją su Jonu). Tai vat tas sakinys galėtų būti pranašiškas viso apsakymo siužetui. Nu va, buvo dėl ko verkt, ir galą su tais Vingiais gavo.

"Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės" - realistinis apsakymas, pamokantis, kas yra barakudų menas. Veronei, aišku, nelabai norint, bet įkišo senį Tupikį, jau šeštą dešimtį peržengusį, jai, ir va, numirė greit ligonis, gavo savo dalį Veronė, ir bėdų užtat turėjo, visi tik ir kalbėjo, kad Veronė čia tikrai bus rankas prikišus. Na, vis tiek po pusmečio be teismo laisva paliko.

"Petras Kurmelis" - reikėjo Petrui šeimininkės, motinai pasimirus, o va Marcė nei jo mylėjo, nei pats mylėjo, bile tik pinigo būtų iš to. Na ką, toji valinga, atsikalbinėjo, nedirbo. Petras Kurmelis iš kitų apsakymų herojų išsiskiria, jog jis nebuvo šeimos galva arba bent jau neturėjo tokio charakterio, kad galėtų sušukt, surėkt, lupt pagrasint. Ale vis tiek po to nuo uošvės gavo pylos, po to ir darbai nesisekė, nebepragyveno, prasigėrė, uošviai be vietos paliko, žodžiu, norėjo naudos, gavo visą šeimyną ant kaklo ir skurdą gilų. Kaip ir Marti, taip ir Petras Kurmelis yra puikūs apsakymai, dėl to jie ir yra svarbus, nors į mūsų literatūros vadovėlį tik Marti teįeina. 

Žemaitės idėjos apie šeimą labai humaniškos ir taikingos, sako, jog be meilės šeimos nebus, bus tik kančia. Nors iškelia ir svarbiausią kliuvinį, kuris labai įtakoja visą herojų gyvenimą - materialiosios vertybės. Deja, kraitis yra labiausiai lemiantis bruožas. Todėl drįsti sakyt, jog dabar žmonės materialesni, dar godesni ir egoistiškesni, beprasmiška. Žemaitė puikiai parodo XIX a. pabaigos Lietuvos kaimą. 

Labai patiko dar vienas Žemaitės apsakymų bruožas - labai nesuvaidintas, labai žiaurus kasdienis realizmas, ir aišku, charakterių tipiškumas. Kadangi pats netikiu, jog žmonės puft ir pasikeičia, tai realizmas man pats tas. Pamėgau šį žanrą.

Žemaitės apsakymams rašau 9 balus, bet lietuviškai kūrybai mano toks balas teikiamas yra labai aukštas. Vis tik trūko siužetinės įvairovės, o tai numušė balą. O visas kitas dalykas, kaip sakiau, tvarkoje.

Aš, aišku, suprantu, kad vertinimo kriterijai skirtingi ir pan., bet nu vis tiek kažkaip labai jau akį rėžia, kai Hesse "Stiklo Karoliukų Žaidimas" gauna 9.5, o Žemaitė, kurios apsakymai, būkim atviri, įdomūs tik todėl, kad tai lietuviškas paveldas ir todėl, kad jie praktiškai pirmieji, gauna 9. Na, tiesiog taip, su visu patriotiškumu ir pan., paprasčiausiai nuo Hesse atskaitos taško daugiau 4 Žemaitei niekaip neparašyčiau.

Subjektyvu... Kaip sakiau šiąnakt pokalbių dėžutėje, dar neskaičiau prastos knygos. T.y. tokios, kuriai galėčiau parašyti 4. Na, ok, tokių vaikiškų pasakaičių lentynoje guli. Bet vėlgi, jei Žemaitei rašom 4, ką rašom toms vaikiškoms pasakaitėms - 1. Bet juk tiek darbo įdėta, jog pasakyti 1-etas net liežuvis nesiverčia. O Žemaitė, pats pasakei - tai PAVELDAS, tai REALIZMO LIETUVOJE PRADMENYS, be to, labai įdomus kalbos stilius ir siužetas su idėja, taigi, kaip galima 4 rašyti. Ne, aš taip nemoku. Stiklo karoliukų žaidimas, iš bet kokios pusės bepažiūrėjus, labai nedaug pirmauja. Na, vis tik, tai yra subjektyvi nuomonė, ir dar kartą pasikartosiu, jog negalima taip į ginčus lįsti, bet vis tiek, neturiu valios ir reikia gi atsikirsti...

Buvo tokia Žemaitės apsakymų knygutė, į kurią įėjo 5 apsakymai: "Neturėjo geros motinos", "Topylis", "Marti", "Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės" bei "Petras Kurmelis".

Galėčiau galbūt skirstyti juos pagal tam tikrus bruožus, nes vieno pačiausio išsirinkti negalėčiau - jie panašus siužetu, tematika, nieko tokio išskiriančio, bet tam tikrų skirtumiukų yra. Aišku, du apsakymus skaičiau nes reikia (puikiai žinote kuriuos), kitus tris skaičiau, kad susidaryti didesnį įspūdį apie autorės rašliavas, o juk jie buvo toje pačioje knygutėje iš bibliotekos, kaip galėjau neperskaityti. 

"Neturėjo geros motinos" - trumpiausias, lengviausiai suprantamas, lengviausiai suskaitomas, tačiau turbūt tragiškiausias apsakymas. Na, nepasakosiu, patys galite pasigooglinti.

"Topylis" - jau sudėtingesnės buitinės kalbos frazių privarytas, tačiau nepasakysi, kad labai nesuprantamas, aišku, gera pabaiga ir net įdomu, kiek toji Zosė ten kantrybės išturėjo. Tokia nutraukta pabaiga, kaip žinot, reklama būna. Tačiau labai labai gerai, nes nežinau nė pats, ką ten dar buvo galima tęst. Nu aišku, merga įsimylėjus iki ausų, Teofilis kaip vyras ne per geriausias. Pastebėkime, jog Žemaitė VISUOSE apsakymuose išryškina tai, jog šeima be jausmo ne šeima.

"Marti" - toks galbūt realistiškiausias, smulkmeniškiausias apsakymas. Tragišką pabaigą irgi turintis, na, bet man patiko charakterių tipiškumas ir nuolatinis apsižodžiavimas, konfliktas. Tik ką Žemaitė norėjo parodyt prikišdama Vingių Jonui frazę "Taigi taigi, kaipgis" - ji kartojosi ir kartojosi, tai vienas minusas, kuris žiauriai užkniso. Bet pats charakterių būdo tipiškumas labai tvirtas. Senis, pinigo betroškantis, motina, kuriai cackų pacackų nereikia, reikia tokios pat purvabridės, kaip ir ji pati, Jonas, ginčijas prieš tėvą amžiais ir Katrė - Vingių neapkenčiami, už visus arianti marti, bet akiplėšiška ir pastovinti už save. Prisimenu buvo kontrolinyje skyrybos sakinukas "Katrė verkė, kaip lietus lijo" (čia kai supiršo ją su Jonu). Tai vat tas sakinys galėtų būti pranašiškas viso apsakymo siužetui. Nu va, buvo dėl ko verkt, ir galą su tais Vingiais gavo.

"Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės" - realistinis apsakymas, pamokantis, kas yra barakudų menas. Veronei, aišku, nelabai norint, bet įkišo senį Tupikį, jau šeštą dešimtį peržengusį, jai, ir va, numirė greit ligonis, gavo savo dalį Veronė, ir bėdų užtat turėjo, visi tik ir kalbėjo, kad Veronė čia tikrai bus rankas prikišus. Na, vis tiek po pusmečio be teismo laisva paliko.

"Petras Kurmelis" - reikėjo Petrui šeimininkės, motinai pasimirus, o va Marcė nei jo mylėjo, nei pats mylėjo, bile tik pinigo būtų iš to. Na ką, toji valinga, atsikalbinėjo, nedirbo. Petras Kurmelis iš kitų apsakymų herojų išsiskiria, jog jis nebuvo šeimos galva arba bent jau neturėjo tokio charakterio, kad galėtų sušukt, surėkt, lupt pagrasint. Ale vis tiek po to nuo uošvės gavo pylos, po to ir darbai nesisekė, nebepragyveno, prasigėrė, uošviai be vietos paliko, žodžiu, norėjo naudos, gavo visą šeimyną ant kaklo ir skurdą gilų. Kaip ir Marti, taip ir Petras Kurmelis yra puikūs apsakymai, dėl to jie ir yra svarbus, nors į mūsų literatūros vadovėlį tik Marti teįeina. 

Žemaitės idėjos apie šeimą labai humaniškos ir taikingos, sako, jog be meilės šeimos nebus, bus tik kančia. Nors iškelia ir svarbiausią kliuvinį, kuris labai įtakoja visą herojų gyvenimą - materialiosios vertybės. Deja, kraitis yra labiausiai lemiantis bruožas. Todėl drįsti sakyt, jog dabar žmonės materialesni, dar godesni ir egoistiškesni, beprasmiška. Žemaitė puikiai parodo XIX a. pabaigos Lietuvos kaimą. 

Labai patiko dar vienas Žemaitės apsakymų bruožas - labai nesuvaidintas, labai žiaurus kasdienis realizmas, ir aišku, charakterių tipiškumas. Kadangi pats netikiu, jog žmonės puft ir pasikeičia, tai realizmas man pats tas. Pamėgau šį žanrą.

Žemaitės apsakymams rašau 9 balus, bet lietuviškai kūrybai mano toks balas teikiamas yra labai aukštas. Vis tik trūko siužetinės įvairovės, o tai numušė balą. O visas kitas dalykas, kaip sakiau, tvarkoje.

Aš, aišku, suprantu, kad vertinimo kriterijai skirtingi ir pan., bet nu vis tiek kažkaip labai jau akį rėžia, kai Hesse "Stiklo Karoliukų Žaidimas" gauna 9.5, o Žemaitė, kurios apsakymai, būkim atviri, įdomūs tik todėl, kad tai lietuviškas paveldas ir todėl, kad jie praktiškai pirmieji, gauna 9. Na, tiesiog taip, su visu patriotiškumu ir pan., paprasčiausiai nuo Hesse atskaitos taško daugiau 4 Žemaitei niekaip neparašyčiau.

Buvo tokia Žemaitės apsakymų knygutė, į kurią įėjo 5 apsakymai: "Neturėjo geros motinos", "Topylis", "Marti", "Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės" bei "Petras Kurmelis".

Galėčiau galbūt skirstyti juos pagal tam tikrus bruožus, nes vieno pačiausio išsirinkti negalėčiau - jie panašus siužetu, tematika, nieko tokio išskiriančio, bet tam tikrų skirtumiukų yra. Aišku, du apsakymus skaičiau nes reikia (puikiai žinote kuriuos), kitus tris skaičiau, kad susidaryti didesnį įspūdį apie autorės rašliavas, o juk jie buvo toje pačioje knygutėje iš bibliotekos, kaip galėjau neperskaityti. 

"Neturėjo geros motinos" - trumpiausias, lengviausiai suprantamas, lengviausiai suskaitomas, tačiau turbūt tragiškiausias apsakymas. Na, nepasakosiu, patys galite pasigooglinti.

"Topylis" - jau sudėtingesnės buitinės kalbos frazių privarytas, tačiau nepasakysi, kad labai nesuprantamas, aišku, gera pabaiga ir net įdomu, kiek toji Zosė ten kantrybės išturėjo. Tokia nutraukta pabaiga, kaip žinot, reklama būna. Tačiau labai labai gerai, nes nežinau nė pats, ką ten dar buvo galima tęst. Nu aišku, merga įsimylėjus iki ausų, Teofilis kaip vyras ne per geriausias. Pastebėkime, jog Žemaitė VISUOSE apsakymuose išryškina tai, jog šeima be jausmo ne šeima.

"Marti" - toks galbūt realistiškiausias, smulkmeniškiausias apsakymas. Tragišką pabaigą irgi turintis, na, bet man patiko charakterių tipiškumas ir nuolatinis apsižodžiavimas, konfliktas. Tik ką Žemaitė norėjo parodyt prikišdama Vingių Jonui frazę "Taigi taigi, kaipgis" - ji kartojosi ir kartojosi, tai vienas minusas, kuris žiauriai užkniso. Bet pats charakterių būdo tipiškumas labai tvirtas. Senis, pinigo betroškantis, motina, kuriai cackų pacackų nereikia, reikia tokios pat purvabridės, kaip ir ji pati, Jonas, ginčijas prieš tėvą amžiais ir Katrė - Vingių neapkenčiami, už visus arianti marti, bet akiplėšiška ir pastovinti už save. Prisimenu buvo kontrolinyje skyrybos sakinukas "Katrė verkė, kaip lietus lijo" (čia kai supiršo ją su Jonu). Tai vat tas sakinys galėtų būti pranašiškas viso apsakymo siužetui. Nu va, buvo dėl ko verkt, ir galą su tais Vingiais gavo.

"Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės" - realistinis apsakymas, pamokantis, kas yra barakudų menas. Veronei, aišku, nelabai norint, bet įkišo senį Tupikį, jau šeštą dešimtį peržengusį, jai, ir va, numirė greit ligonis, gavo savo dalį Veronė, ir bėdų užtat turėjo, visi tik ir kalbėjo, kad Veronė čia tikrai bus rankas prikišus. Na, vis tiek po pusmečio be teismo laisva paliko.

"Petras Kurmelis" - reikėjo Petrui šeimininkės, motinai pasimirus, o va Marcė nei jo mylėjo, nei pats mylėjo, bile tik pinigo būtų iš to. Na ką, toji valinga, atsikalbinėjo, nedirbo. Petras Kurmelis iš kitų apsakymų herojų išsiskiria, jog jis nebuvo šeimos galva arba bent jau neturėjo tokio charakterio, kad galėtų sušukt, surėkt, lupt pagrasint. Ale vis tiek po to nuo uošvės gavo pylos, po to ir darbai nesisekė, nebepragyveno, prasigėrė, uošviai be vietos paliko, žodžiu, norėjo naudos, gavo visą šeimyną ant kaklo ir skurdą gilų. Kaip ir Marti, taip ir Petras Kurmelis yra puikūs apsakymai, dėl to jie ir yra svarbus, nors į mūsų literatūros vadovėlį tik Marti teįeina. 

Žemaitės idėjos apie šeimą labai humaniškos ir taikingos, sako, jog be meilės šeimos nebus, bus tik kančia. Nors iškelia ir svarbiausią kliuvinį, kuris labai įtakoja visą herojų gyvenimą - materialiosios vertybės. Deja, kraitis yra labiausiai lemiantis bruožas. Todėl drįsti sakyt, jog dabar žmonės materialesni, dar godesni ir egoistiškesni, beprasmiška. Žemaitė puikiai parodo XIX a. pabaigos Lietuvos kaimą. 

Labai patiko dar vienas Žemaitės apsakymų bruožas - labai nesuvaidintas, labai žiaurus kasdienis realizmas, ir aišku, charakterių tipiškumas. Kadangi pats netikiu, jog žmonės puft ir pasikeičia, tai realizmas man pats tas. Pamėgau šį žanrą.

Žemaitės apsakymams rašau 9 balus, bet lietuviškai kūrybai mano toks balas teikiamas yra labai aukštas. Vis tik trūko siužetinės įvairovės, o tai numušė balą. O visas kitas dalykas, kaip sakiau, tvarkoje.