Buvo tokia Žemaitės apsakymų knygutė, į kurią įėjo 5 apsakymai: "Neturėjo geros motinos", "Topylis", "Marti", "Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės" bei "Petras Kurmelis".

Galėčiau galbūt skirstyti juos pagal tam tikrus bruožus, nes vieno pačiausio išsirinkti negalėčiau - jie panašus siužetu, tematika, nieko tokio išskiriančio, bet tam tikrų skirtumiukų yra. Aišku, du apsakymus skaičiau nes reikia (puikiai žinote kuriuos), kitus tris skaičiau, kad susidaryti didesnį įspūdį apie autorės rašliavas, o juk jie buvo toje pačioje knygutėje iš bibliotekos, kaip galėjau neperskaityti. 

"Neturėjo geros motinos" - trumpiausias, lengviausiai suprantamas, lengviausiai suskaitomas, tačiau turbūt tragiškiausias apsakymas. Na, nepasakosiu, patys galite pasigooglinti.

"Topylis" - jau sudėtingesnės buitinės kalbos frazių privarytas, tačiau nepasakysi, kad labai nesuprantamas, aišku, gera pabaiga ir net įdomu, kiek toji Zosė ten kantrybės išturėjo. Tokia nutraukta pabaiga, kaip žinot, reklama būna. Tačiau labai labai gerai, nes nežinau nė pats, ką ten dar buvo galima tęst. Nu aišku, merga įsimylėjus iki ausų, Teofilis kaip vyras ne per geriausias. Pastebėkime, jog Žemaitė VISUOSE apsakymuose išryškina tai, jog šeima be jausmo ne šeima.

"Marti" - toks galbūt realistiškiausias, smulkmeniškiausias apsakymas. Tragišką pabaigą irgi turintis, na, bet man patiko charakterių tipiškumas ir nuolatinis apsižodžiavimas, konfliktas. Tik ką Žemaitė norėjo parodyt prikišdama Vingių Jonui frazę "Taigi taigi, kaipgis" - ji kartojosi ir kartojosi, tai vienas minusas, kuris žiauriai užkniso. Bet pats charakterių būdo tipiškumas labai tvirtas. Senis, pinigo betroškantis, motina, kuriai cackų pacackų nereikia, reikia tokios pat purvabridės, kaip ir ji pati, Jonas, ginčijas prieš tėvą amžiais ir Katrė - Vingių neapkenčiami, už visus arianti marti, bet akiplėšiška ir pastovinti už save. Prisimenu buvo kontrolinyje skyrybos sakinukas "Katrė verkė, kaip lietus lijo" (čia kai supiršo ją su Jonu). Tai vat tas sakinys galėtų būti pranašiškas viso apsakymo siužetui. Nu va, buvo dėl ko verkt, ir galą su tais Vingiais gavo.

"Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės" - realistinis apsakymas, pamokantis, kas yra barakudų menas. Veronei, aišku, nelabai norint, bet įkišo senį Tupikį, jau šeštą dešimtį peržengusį, jai, ir va, numirė greit ligonis, gavo savo dalį Veronė, ir bėdų užtat turėjo, visi tik ir kalbėjo, kad Veronė čia tikrai bus rankas prikišus. Na, vis tiek po pusmečio be teismo laisva paliko.

"Petras Kurmelis" - reikėjo Petrui šeimininkės, motinai pasimirus, o va Marcė nei jo mylėjo, nei pats mylėjo, bile tik pinigo būtų iš to. Na ką, toji valinga, atsikalbinėjo, nedirbo. Petras Kurmelis iš kitų apsakymų herojų išsiskiria, jog jis nebuvo šeimos galva arba bent jau neturėjo tokio charakterio, kad galėtų sušukt, surėkt, lupt pagrasint. Ale vis tiek po to nuo uošvės gavo pylos, po to ir darbai nesisekė, nebepragyveno, prasigėrė, uošviai be vietos paliko, žodžiu, norėjo naudos, gavo visą šeimyną ant kaklo ir skurdą gilų. Kaip ir Marti, taip ir Petras Kurmelis yra puikūs apsakymai, dėl to jie ir yra svarbus, nors į mūsų literatūros vadovėlį tik Marti teįeina. 

Žemaitės idėjos apie šeimą labai humaniškos ir taikingos, sako, jog be meilės šeimos nebus, bus tik kančia. Nors iškelia ir svarbiausią kliuvinį, kuris labai įtakoja visą herojų gyvenimą - materialiosios vertybės. Deja, kraitis yra labiausiai lemiantis bruožas. Todėl drįsti sakyt, jog dabar žmonės materialesni, dar godesni ir egoistiškesni, beprasmiška. Žemaitė puikiai parodo XIX a. pabaigos Lietuvos kaimą. 

Labai patiko dar vienas Žemaitės apsakymų bruožas - labai nesuvaidintas, labai žiaurus kasdienis realizmas, ir aišku, charakterių tipiškumas. Kadangi pats netikiu, jog žmonės puft ir pasikeičia, tai realizmas man pats tas. Pamėgau šį žanrą.

Žemaitės apsakymams rašau 9 balus, bet lietuviškai kūrybai mano toks balas teikiamas yra labai aukštas. Vis tik trūko siužetinės įvairovės, o tai numušė balą. O visas kitas dalykas, kaip sakiau, tvarkoje.

Onorė de Balzakas - Eugenija Grandė.

Greitai ir lengvai perskaityta. Nesitikėjau iš realizmo tokio įtraukiančio siužeto. Tačiau viskas tikrai realistiška. Despotas šykštuolis tėvas, pamaldi krikščionė, gera ir nuoširdi motina, naivuolė dukra Eugenija, kuri visas viltis dėjo į meilę, nepaisant, kad jos Šarlis kala pinigus keliaudamas po pasaulį ir bene užmiršo ją. Arba gal ir neužmiršo, bet esą visuomeninės padėties jam geresnės reikia. 

Taip, viskas taip realu, ir tokie dalykai vyksta dabar, o ne vien prieš 200 metų. Tik gal papročiai kiti. Man mįslė tikra buvo tos vietos, kai buvo kalbama apie finansinius reikalus, ten aš nelabai supratau kažko, ir tie senoviški pinigai - frankai, ekiu, santimai, livrai - kokių tik dar nebuvo. Išties dar vienas punktas atsiskleidžia - pamokanti knyga. Tokiam žaliam ekonomikoje, kaip aš, galėjo būti naudingos informacijos, tik aš pernelyg ten nesigilinau.

O jau nebereikia kalbėti apie svarbų realizmo bruožą - platų smulkmenišką aprašymą. Kalbama apie tokius dalykus - kaip/kuo sutvirtintos langinės, arba kaip apdirbamas akmuo, iš kurio pastatytas pono Grandė namas - taip, smulkmeniškumo netrūko. Pastebėtina, jog Balzakas buvo pradininkas šios srities ir jis tikrai parodė kažką naujo, išvystė visiškai kitokį žanrą, bene priešingą romantizmui.

Labai sudominusi knyga, kažko panašaus iš realizmo tikėjausi, bet ne tiek, kad knygą per dvi dienas perskaityčiau ir kad ji man paliktų tokį gerą įspūdį. Negaliu vertinti 10, nes ji tikrai ne tobula, o ir būtų nuodėmė prieš kitas knygas, kurias skaičiau ir kurios buvo tokios pat geros, todėl 9,5 užteks.

Kas nors bandėt gal Nyčės ką nors skaityt?

Paskaityk Džeko Londono Jūrų Vilką. Panašia jūros gyvenimo tematika, tik apie jokias anatomijas nelabai kas rašoma.

H.Hesse - Stiklo karoliukų žaidimas.

Viena iš geresnių šiais metais skaitytų knygų. Geriausių šiemet gretose su Milošo "Pavergtu protu". O siužetas visas sukėlė tokio pat stiprumo susimąstymus kaip ir V. Mykolaičio-Putino "Altorių šešėly". Galbūt, kad kažkas panašaus yra tarp Jozefo Knechto ir Liudo Vasario. Galbūt. Abu jie kovojo su dviem skirtingais pasauliais - atsiskyrėliškuoju, izoliutuoju, ypatinguoju, jų teoriškai atstovaujamu pasauliu (ar tai Bažnyčia, ar tai Kastalija) ir su realiu, buitiniu ir įprastu pasauliu (su tuo, kuriuos jie išlošė ir kur pabaigė savo dienas, nors dėl Liudo pabaigos mes nieko nežinom). 

Kita vertus, norėtųsi lyginti su kitu Hesės skaitytu kūriniu - Sidharta. Stiklo karoliukų žaidimas mistiškesnis, paslaptingesnis, galbūt labiau išplėstas ir buvo tam tikrais momentais aktyvaus siužeto pasiilgimas. O žinome, jog Hesė verčiau buvo filosofas negu veiksmo kūrėjas. Nors Sidharta keliais kartais mažesnės apimties, todėl galbūt ir lengviau susiskaitė. Nors negaliu pasakyti, kad Stiklo karoliukų žaidimas kažkuo kliudė. Galbūt jis turėjo puikią pabaigą, Sidharta tuo tarpu nenustebino. Bet visas siužetas vienodas - knyga kaip išgalvoto veikėjo nesmulkmeniška, bet labai įsigilinta į kai kuriais, kartais nesvarbiais detales, biografija. Tik galbūt Sidharta išgyveno daug daugiau savo gyvenime pokyčių, nei Knechtas. Knechtas visą laiką buvo, tiksliau, nuo paauglystės iki priešpaskutinių gyvenimo dienų, buvo Kastalijos sudėtyje, tik ten turėjo įvairių iššūkių, buvo ir mokinys, ir studentas, ir Ordino narys, turėjęs misiją Mariafelse, ir buvo tapęs magistru, galiausiai grįžęs į "platųjį pasaulį". Ir simboliškai gautas galas vos tik įžengus į kitą erdvę - gali sukelti įdomių sumąstymų. Ar tai nesaugus, nuo pavojų neapsaugotas Pasaulis, ar tiesiog būta tokios lemties Knechtui, ar tam berniukui (atrodo jo vardas Titas) šis įvykis turėjo būti geriausia pamoka? Daug galima išmąstyti iš to, bet pabaiga staigi, netikėta, šokiruojanti. Čia galima atrasti skirtumą būtent nuo Sidhartos ar Altorių šešėlio - ten pabaigos buvo tikėtos, nestebinančios. O dėl siužeto atvirkščiai - jei Knechto gyvenime didelių netikėtumų nebuvo, tai Sidhartos ir Vasario gyvenimo pokyčiai buvo staigūs. 

Ir Knechto raštai: eilėraščiai man nesusivirškino, jie elementarūs ir nieko juose vertingo. Trys pasakojimai - tikrai geri, iš dalies atspindintys patį Knechtą.

Galbūt aš nesigilinau į tuos ideologinius, dogmatinius, filosofinius knygos dalykus, bet ji man patiko lygiai taip pat, kaip patiko kadaise Sidharta, tik dar daugiau sukrėtimo pabaigoje. Todėl drįstu rašyti 9,5 balo.

Emma Goldman „Anarchizmas ir kitos esė". Man patinka šalia savęs turėti tokių žmonių, kurie mane skatina kažkuo domėtis :). Labai daug kam pritariu. Paskaitykit :)

Gerai apie meną pasakė. Kad dabar tik pinigai ir kūrėjai pataikauja žiūrovo/klausytojo/skaitytojo skoniui, kuris dažani primena savartyną. Pasakyta beveik prieš 100 metų. Nelabai kas pakito :)

Č.Milošas - Abėcėlė

Tikrai neprasta knyga. Žinant, kad autorius šią knygą parašė jau peržengęs 90-ies metų ribą, tai tą "neprastumą" tik dar pastiprina.

Struktūra - pagal abėcėlę suskirstyti, dydžiu tarp kelių eilučių ir kelių puslapių svyruojantis autoriaus pasakojimai apie sutiktus žmones, patirtus jausmus, aplankytas vietas, likimo vingius. Ši struktūra iš pradžių man daug įdomumo nežadėjo, bet vėliau knyga vis labiau mane įtraukė. Aišku, struktūra kiek maišė. Labai daug aprašomų žmonių ir jų pavardės, kur ne kur kartodavosi ir būdavo sunku prisiminti, apie kurį kalba, nes kokį 100 žmonių per visą knygą jis aprašo. Pastebėtina, jog daugiausiai jie yra rašytojai, vertėjai, intelektualai, bendramoksliai. - kaip ir priklauso rašytojo draugų ir pažįstamų ratui. Ir gana neblogai atrinko tuos žmones autorius, gal pats to nežinodamas, bet sukeldamas skaitytojui daugiau susidomėjimo. Nes apie kiekvieną arba įdomi istorija arba tiesiog įdomiai aprašyta. Aišku, aš vis dar nelabai susigyvenu su Milošo sąmonės srautu ir nukrypimais nuo temos. Aišku, kad nebūtų vien tik sausų faktų lavina, rašytojas bando praskaidrinti savo pasakojimą būtent tais nukrypimais, bet kartais jie atrodo ne vietoj, ne laiku. Filosofijos, kaip visada, netrūksta. Ir Pazistu_Mykola paskelbtas nuosprendis, jog amžius duoda išminties, yra teisus, tačiau šioje knygoje labai didelių skirtumų nuo Pavergto proto neįžvelgiu. Jo nuomonė apie politines sroves beveik nepasikeitusi, tik jis labiau išduoda savo antipatiją komunizmui, Pavergtame prote buvo sunku suprasti jo nuomonę. 

Pripažinsiu, man įdomiausia buvo skaityti tuos aprašymukus, kur kalba apie gimtinę, apie tas vietoves, kurias ir aš neblogai pažįstu. Pavyzdžiui, apie jo gimtąjį kaimą - Šetenius. Aš juose buvo ne kartą ir ne du. Du vizitai buvo būtent pažintiniai, apsilankėm Č.Milošo muziejuje, kur išgirdau faktų, kurių daugumą vėl perskaičiau Abėcėlėje. Išties, tai savotiško tipo autoriaus autobiografija, kalbanti ne apie patį autorių, bet apie jo aplinką ir pažįstamų ratą. Veiksmingas, efektyvus šis pasirinkimas, išties, paskaitymui vakarais labai tinkanti knyga. Vertinu 9 balais.

F. Dostojevskio "Brolius Karamazovus".

Po paskutinio nusivylimo skaitant "užrašus iš mirusiųjų namų" vėl jaučiau malonumą skaitydama Dostojevskį. Mmm ta XIX a. mistika ir toks nekaltumas, naivumas :) Nuostabiai sukurti visiškai skirtingi veikėjų paveikslai, toks jausmas, kad kiekvienam veikėjui stengtasi sugalvoti kažkokią priešingybę. Gaila tik, kad skaitant paskutines eilutes mintyse vis sukosi "negi viskas, negi šitaip ir paliks...", norisi tęsinio :/

„Mobis Dikas". Arba man labai neptaiko, arba jai dar neužaugau. Tikrai nebuvo įdomu skaityti apie banginio anatomiją (kas sudarė pusė knygos). Pati istorija verta tik pagyrų, bet enciklopedinės žinios viską gadino. Menas mane turi skatinti kažkuo domėtis savo noru, o ne pateikti jau sukramtytą maistą.

Tikrai  nerekomenduoju :)

 Carroll Lee- Kelionė namo: Krajono parabolė: Maiklas Tomas ir septyni angelai

Na, knygos pradžia tai buvo it susilpinta K. Antarovos "Du gyvenimai", bet paskui,... LABAI.

Viskas TAIP paprasta ir TAIP tikra. Kelionė savin.

Ir šita frazė kabutėse nėra tokia labai jau prieštaringa ir paini. Nekreipčiau dėmesio į tokį daiktą. Tuo labiau, juk žinoma, kad "jovalas" gali išduoti estetinę, maisto pateikimo pusę. Gal ir įkrėčia kokios košės taip neskaniai iš puodo, bet skonis kartais būna fantastinis.

O dėl skaitalo pasiduodu. Žinau, kad tai visų vartojamas žodis, reiškiantis būtent prastą knygą, bet aš dažnai iškraipau sąvokas ir įsikalu sau į galvą, jog tai reiškia būtent tai. Bloga savybė.

Tačiau reikia gilintis ne į pavienį žodį, bet į bendrą kontekstą. Norint suprasti esmę, ir tas "jovalas" neturėtų atkreipti dėmesio.

Na, tuomet linkiu ties tuo sustoti, nes suteikinėjant žodžiams naujas reikšmes, galime atsidurti nežinia kur. "Ačiū, mama, šiandienos pietūs buvo tikras jovalas, seniai taip skaniai nevalgiau" (;

Ir čia ne interpretacijos, jokiu būdu, čia Didysis LKŽ. 

Tiesa, knyga. Arto Paasillinna "Kaukiantis malūnininkas". Aš pasiaukojau, jūs galit neskaityt. Nieko ypatingo. 

Na, kaip kas interpretuoja. Man "skaitalas" neturi jokios menkinančios reikšmės, apskritai, aš "skaitalu" vadinu bet kurį skaitomą daiktą, o jo kokybės tas žodis neturėtų išduodi. Aišku, interpretacijų būna įvairių. Abėcėlę irgi žadu greituoju metu perskaityti, bus galima palyginti.

Bet vėlgi, tekste vadinti 9,5 balo knygą skaitalu yra nei šis, nei tas.

Dabar kaip tik vakarais paskaitau Česlovo "Abėcėlę", bene 40 metų tarpas (?) tarp šitų abiejų knygų išleidimo - nežinau, ką jis rašė "Pavergtame prote", paskaičiau tik iš tavo postuko, bet matosi, kad laikas duoda išminties ir kai kuriuos dalykus, matyt, pradedi vertinti kitaip.

Č.Milošas - Pavergtas protas.

Galiu tik paploti. Jau perskaitęs įvadą ir autoriaus žodį supratau, kad šis, paskutinis vasaros skaitalas, pataps pačiu geriausiu jau praėjusios vasaros skaitalu. Taip ir buvo. 

Išties daug prieštaringų nuomonių manyje sukėlusi knyga. Apskritai sunku nustatyti ir autoriaus poziciją, tačiau man paskutiniuose puslapiuose "daėjo", kad šis daugiau niekina komunizmą, nei garbina.

Šis skaitalas yra du tipiniai žanrai viename: publicistinė rašliava politikos tema+filosofija apie žmogaus egzistencialistinę būseną veikiant politinėms jėgoms, tokioms, kaip nacizmas ir "Naujasis Tikėjimas" (taip įvardija autorius komunizmą). Ir tai man dar labiau patiko.

Milošas pats gal ir yra sovietinės propagandos priešininkas, bet jis man atskleidė įdomią sovietizacijos pusę. Ypač man patiko tai, kad jis sugebėjo rasti daugybę pliusų socialistinės santvarkos gyvensenoje. Milošas labiausiai kritikuoja Vakarus dėl nykumo, paprastumo, "normalumo", nedrąsos ir primityvumo. Komunistinė santvarka esą grūdina žmogaus moralę ir tikėjimą represijomis. Įdomus, tačiau abejonių ir prieštaringų nuomonių keliantis požiūris man labai patiko. 

Nežinau, minčių neatrinkinėjau, nes tai buvo ištisi puslapiai iškalbingos filosofijos ir atrinkinėti kažką beprasmiška, nes sunaikini visą kontekstą. O ir į skaitalą buvau pasinėręs labiau nei įprastai. 

Didelis pagiriamasis žodis. 9,5 balo šiai knygai.

H.Hesse - Skaitymai minutėms.

Mintys įdomios, tikrai įdomios. Kai kurie pamąstymai buvo nesuprantami dėl griozdiškos autoriaus kalbos. O ir jo filosofija man nelabai priimtina. Jausmas, jog jis pats sau prieštarauja (ką ir pats pripažįsta), o jo filosofija tokia nihilistiška, anarchistinė netgi, su stipriu pesimizmo dvoku. Iškelia tokius dalykus, kaip meilė, laimė ir menas. Sako, esą menas ir protas yra priešybės, nors vėliau aiškina, jog menui kurti reikalingas protas. Aišku, ta galima pagrįsti tuo posakiu, kurį ir pats dažnai sakau - "viskas dvilypu, priešingi poliai vienas kitam reikalingi".

Klasifikuoja žmones į poetus (kuriems teikia daugiausia pagirų), mąstytojus (sako, protingi yra nelaimingi, kam pats labai prieštarauju), politikus (blogi, bedvasiai), paprastieji (minios žmonės, neturintys individualios nuomonės). Man tas profesinis-charakterių skirstymas atrodo toks šnipštas. Tiesmukiška Hesės nuomonė šiuo punktu.

Esą labai reikalinga religija, tačiau kritikuoja kiekvienos iš jų norą būti vienintele teisinga - minčių skyrelis apie religiją buvo labiausiai sutampantys su mano nuomone.

Aišku, pasižymėjau tokias idėjas, kaip:

- verčiau nesipriešinti likimui

- žmogaus prigimtis gyvuliška

- Normalumas yra yda

- Egoizmas taip pat yda (mano nuomonė visai kitokia)

- Bipoliškumas ("Viskas yra dvilypu")

Na, būtų galima vardinti dar, bet pasakiau, ką norėjau. Labiausiai patikusios mintys:

"Kad atsirastų tai, kas įmanoma, nuolat turi būti mėginama daryti tai, kas neįmanoma"

"Kas būtų iš mūsų ir kas iš filosofijų, jei tiesos siekį pakeistų tiesos turėjimas."

"Dažnai pasaulis buvo smarkiai plūstamas, kadangi tas, kuris jį plūdo, blogai išsimiegojo ar persivalgė. Dažnai pasaulis buvo liaupsinamas, kadangi tas, kuris jį liaupsino, ką tik pabučiavo merginą"

"Pasaulis už beprotnamio sienų ne mažiau juokingas"

"Gamta turi dešimt tūkstančių spalvų, o mes įsikalėme sau į galvą sumažinti šią gamą iki dvidešimties."

"Mąstantiems žmonėms žavėjimasis tiesa baigiasi tik tada, kai jie pastebi, kad žmogus yra visai negabus objektyvios tiesos pažinimui..."

"Gamtoje nėra nieko piktesnio, primityvesnio ir nuožmesnio kaip normalūs žmonės"

Mano vertinimas: 8,5 balo (bet didesnė atsakomybė tenka ne autoriui, o Volker Michels, kuris surinko Hesės mintis į šią knygutę)

Visoj knygoj daug slogučio. Nuolatiniai mėtymąsi, abejonės, Vasario vidaus  kovos, nuo pat knygos pradžios mane tikrai slėgė. Atrodė, kad tai, kas aprašoma, yra taikomąsi į pačią mane ir kasdien, vos tik paskaitydavau tą knygą, po to bent geras dvi valandas vaikščiodavau susimąsčiusi ir "lyg su plyta trenkta". :D  Nepaisant to, tikrai neneigiu - knyga labai gera. :)

Mano pati paskutinė ir mėgstamiausia taip pat palikusi neišdildomą įspūdį buvo skorpiono rūmai.

Kad lyg ir buvo knygynuose kokie geri 10-12 metu atgal tokia stora minkstais virseliais knyga

https://www.skaityta.lt/search?q=Joseph+Heller+

na bet jeigu tik trecia jo knyga, tai sarasas tikrai negali nedziuginti ;)

nera tai mano megstamiausias, bet jo stilius man irgi patinka, :)