Sukrėtė, labai prislėgė ir privertė apie daug ką pamąstyt. Kad ir kokia gera knyga bebūtų, skaityt nerekomenduoju, Per daug slogučio.
Visų laikų mokyklinių programų "būtina perskaityti knyga". 77ais aš turėjau alternatyvą - V.M. Putio "Altorių Šešėly" arba "Sukilėliai". Rinkausi pastarąją, nes ten buvo rašoma apie 1983 sukilimą Kėdainių - Panevežio regione, kas man kur kas įdomiau , nei kūnigėlio dvasiniai išgyvenimai. Net ir dabar, jei rinkčiausi Putino veikalą, pirmenybė duočiau jo poezijai (ypač vertimams iš lenkų ir rusų poezijos), bei Sukilėliams.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
Sukrėtė, labai prislėgė ir privertė apie daug ką pamąstyt. Kad ir kokia gera knyga bebūtų, skaityt nerekomenduoju, Per daug slogučio.
Slogučio per daug galbūt buvo tik paskutinėje dalyje. Daugiau...nepamenu. Bet tokia, tikrai, ekscentriška, gili ir sentimentali knyga. Tai turbūt priežastys, dėl kurių šią laikau geriausia skaityta knyga.
Jau trecia jo knyga ir man taip gaila, kad sarasas ne begalinis.
Jei konkreciau apie sita, tai nezinau kas butent tokio idomaus, nieko labai neitiketino gi, bet itraukia iki negalejimo ir tie puslapiai isnyksta tarp pirstu. pats rasytojas tai man kaip matematikas, atrodo. Faktais papasakoja istorija apie zmogu velnia, detaliai isdesto KODEL jis toks ir is KUR, absoliuciai neteisdamas ir, tuo paciu, visiskai neteisindamas. apskritai ta tokia ramuma ir saltumas visos knygos metu, kartais pati skaitytoja i to zudiko vieta pastato. brr.
“..the most identifying trait of humanity is our ability to be inhumane to one another.”
____________________
Yes, I’m a Disney princess, thanks for asking.
Knyga labai įdomi tam tikra prasme. Jos struktūra. Tokią sutinku pirmą kartą. Kiekvienas skyrius lyg naujas epizodas, vaizduojantis tai Tomo išgyvenimus, tai psichologinę būseną, ar tai kaimo gyvenimą ir gamtos vaizdinius. O ir įžangą į tą kiekvieną skyrelį tarsi susieta su pačiu veiksmu, nors kalbama visai ne apie tą. Kažkaip neišeina pasakyti to, ką noriu.
Bet ši knyga įdomi man buvo tiktais savo struktūra ir kai kuriomis daugiaprasmiškomis bei giliomis, filosofiškomis mintimis. Šios knygos siužetinės linijos nebuvimas mane vargino skaitant, nors į galą jau pajaučiau tam tikrą malonumą skaitant. O gal tik džiaugsmą, kad pagaliau baigiau. Ne, antroje knygos pusėje atradau labai įdomių minčių ir tasai veiksmas pasidarė kažkaip įdomesnis.
Č.Milošo ir stilius rašymo gana neįprastas, tie jo įsiterpimai, panašiai, kaip: "pirmiausia dera aprašyti..." ar "verta paminėti..." kliuva, nes staiga autorius primena save ir verčia skaitytojas išklysti iš veiksmo, kaip tam tikras trukdis, arba kai groja mašinoje diskas ir tam tikroje vietoje jis pradeda strigti, trūkčioti. Tai tie jo įsiterpimai buvo kažkas tokio.
Keletas minčių:
"Nes mes nežinome, ką nušovėme. Galbūt antį-filosofę, antį-išradėją ir šiek tiek viliames (nelabai tuo tikėdami) surasti prie jos dienoaštį" (XLVIII skyrius)
"Per dangų viršum žemės, kurioje visa, kas gyva, turi numirti, keliauja Saulė, pasipuošusi savo spindulingąja suknia. Tautos, kurios joje įžvelgia vyriškų bruožų, gali kelti tik nuostabą. Šitas platus veidas - tai pasaulio motinus veidas." (XLIX skyrius)
"Nes ji yra ji, o ne kokia nors kita. Tačiau kur dingsta jos pojūtis, jog ji - tai ji, jos šiluma ir lankstumas? Žvėreliai neturi sielos. Vadinasi, žudydamas gyvūną, nužudai jį amžinai" (linkmė į krikščionybės reiškiamą tiesą, jog gyvūnai neturi sielos) (LVIII skyrius)
Užsiminęs apie krikščionybę, prisiminiau, jog autorius krikščionybę labai gina. Galbūt jas (krikščionybės idėjas) gina herojus? To negaliu pasakyti, bet pačiame kūrinyje šios pasakomos pakiliai ir sureikšminamos, lyg jos būtų kaip gyvenimo taisyklės,
Ir dar:
"Mums skirta gyventi paribyje - tarp to, kas gyvuliška, ir to, kas žmogiška, - ir šitai yra gerai." (LXVIII skyrius)
Ir įdomus paskutinis knygos sakinys: "Kilstelėji botagą - ir čia sakmė nutrūksta."
Reziumė: iš Nobelio premijos laureato tikėjausi įdomesnės knygos, bet radau gana turiningų, netgi mano pamąstymams būdingų minčių. Bet tebūnie 8/10 šiai knygai.
Jokio anekdoto pavyzdžio aš nepateikiau, tarp kitko. Tik situacijos pavyzdį. Bet, brolyčiai, (užbėgdamas numanomai racionalumo prisodrintai kalbos pamokėlei už akių - šis vyriškas kreipinys skirtas, žinoma, abiems lytims, tiesiog pasirodė, kad taip šauniau), nedarykim offtopico, rašykime knygų pavadinimus ir atsiliepimus, ir visa kita ką čia derėtų rašyti.
Knyga nedidelė, mažytė netgi - keli vakarai ir sukramtyta. Visą birželio mėnesy ir liepos pradžioje knygoms noro nelabai buvo, tačiau pastarosios dienos atsipirko būtent šios knygutės perskaitymu. Kokie įspūdžiai. Šviežia gryna filosofija, ne daugiau. Ir tos filosofinės mintys atrodo kartais pinasi, prieštarauja viena kitai, atrodo nesuderinamos, o kai kurios ir nesąmoningos. Daug minčių tikrai buvo gerų, tačiau tikrai vietomis atrodė, jog autorius pats sau prieštarauja. Veiksmo netrūko. Praktiškai čia buvo sudėta visa veikėjo biografija, bet čia buvo gilinamasi ne į jo nuveikimus ir veiksmą, bet į jo supratimą, jo protinį brendimą, išminties semimąsi, dvasios turtėjimą... Todėl tai ir yra filosofinė knyga.
9/10. Vieną balą numinusuoju iš kai kur, kaip sakiau, kliuvusias mintis.
Atsiprašau, kad įsiterpiu, bet širdimi skaityti paprasčiausiai neįmanoma nei teoriškai, nei fiziškai. Skaitoma, visų pirma, akimis. Tik tada informacija nuteka į smegenis ir jos tą informaciją priima. Knygų skaitymas su širdimi nė trupučio nesusijęs šiuo procesu :)
Bene būsi iš tų žmonių, kurie eilinio anekdoto pasakojimo metu išgirdę "o zuikis ir atsako:..." sušunka, "Sere, šaipotės iš mūsų? Zuikiai juk nekalba!".
Sakyčiau, aš būsiu iš tų žmonių, kurie į eilinius anekdotus reaguoja paprasčiausiu abejingumu ir ignoravimu. Mano humoro jausmas mažumėlę skiriasi nuo kitų žmonių.
Negi taip? Nejaugi tu tikrai taip išsiskyri savo humoro jausmu. Man vis kyla mintis, jog mes visi kažkuo išskirtiniai, bet ar tik kartais ne perdėtai vis tą kartojame?
Tik pasakiau, kad man nejuokingi eiliniai anekdotai, kurio vieno pavyzdį pateikė Pazistu_Mykola.
Manau, kartojame mes tai tiek kartų, kiek pasitaiko, atsakinėjant į tokius klausimus, kaip tavo.
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
Knyga nedidelė, mažytė netgi - keli vakarai ir sukramtyta. Visą birželio mėnesy ir liepos pradžioje knygoms noro nelabai buvo, tačiau pastarosios dienos atsipirko būtent šios knygutės perskaitymu. Kokie įspūdžiai. Šviežia gryna filosofija, ne daugiau. Ir tos filosofinės mintys atrodo kartais pinasi, prieštarauja viena kitai, atrodo nesuderinamos, o kai kurios ir nesąmoningos. Daug minčių tikrai buvo gerų, tačiau tikrai vietomis atrodė, jog autorius pats sau prieštarauja. Veiksmo netrūko. Praktiškai čia buvo sudėta visa veikėjo biografija, bet čia buvo gilinamasi ne į jo nuveikimus ir veiksmą, bet į jo supratimą, jo protinį brendimą, išminties semimąsi, dvasios turtėjimą... Todėl tai ir yra filosofinė knyga.
9/10. Vieną balą numinusuoju iš kai kur, kaip sakiau, kliuvusias mintis.
Atsiprašau, kad įsiterpiu, bet širdimi skaityti paprasčiausiai neįmanoma nei teoriškai, nei fiziškai. Skaitoma, visų pirma, akimis. Tik tada informacija nuteka į smegenis ir jos tą informaciją priima. Knygų skaitymas su širdimi nė trupučio nesusijęs šiuo procesu :)
Bene būsi iš tų žmonių, kurie eilinio anekdoto pasakojimo metu išgirdę "o zuikis ir atsako:..." sušunka, "Sere, šaipotės iš mūsų? Zuikiai juk nekalba!".
Sakyčiau, aš būsiu iš tų žmonių, kurie į eilinius anekdotus reaguoja paprasčiausiu abejingumu ir ignoravimu. Mano humoro jausmas mažumėlę skiriasi nuo kitų žmonių.
Negi taip? Nejaugi tu tikrai taip išsiskyri savo humoro jausmu. Man vis kyla mintis, jog mes visi kažkuo išskirtiniai, bet ar tik kartais ne perdėtai vis tą kartojame?
Knyga nedidelė, mažytė netgi - keli vakarai ir sukramtyta. Visą birželio mėnesy ir liepos pradžioje knygoms noro nelabai buvo, tačiau pastarosios dienos atsipirko būtent šios knygutės perskaitymu. Kokie įspūdžiai. Šviežia gryna filosofija, ne daugiau. Ir tos filosofinės mintys atrodo kartais pinasi, prieštarauja viena kitai, atrodo nesuderinamos, o kai kurios ir nesąmoningos. Daug minčių tikrai buvo gerų, tačiau tikrai vietomis atrodė, jog autorius pats sau prieštarauja. Veiksmo netrūko. Praktiškai čia buvo sudėta visa veikėjo biografija, bet čia buvo gilinamasi ne į jo nuveikimus ir veiksmą, bet į jo supratimą, jo protinį brendimą, išminties semimąsi, dvasios turtėjimą... Todėl tai ir yra filosofinė knyga.
9/10. Vieną balą numinusuoju iš kai kur, kaip sakiau, kliuvusias mintis.
Atsiprašau, kad įsiterpiu, bet širdimi skaityti paprasčiausiai neįmanoma nei teoriškai, nei fiziškai. Skaitoma, visų pirma, akimis. Tik tada informacija nuteka į smegenis ir jos tą informaciją priima. Knygų skaitymas su širdimi nė trupučio nesusijęs šiuo procesu :)
Nereikia visko priimti tiesiogiai ; )
Metaforų pilnas pasaulis šis.
____________________
. tamsos ir šviesos kamasutra .
Matote, gerbiamieji. Aš skaitau tik protu, nes skaitymas širdimi man visais laikais buvo nesuprantamas dalykas. O ir tas vadinamas įsijautimas, susigyvenimas su knyga, kilęs iš proto. Ir man tai būdinga. Kai skaičiau Remarką, kai skaičiau Putiną. Bet tokio įsijautimo į Hessės Sidhartą nepajutau vien dėl tos filosofijos, kuri kėlė man nerimastį, jog čia kažkas ne taip...
Knyga nedidelė, mažytė netgi - keli vakarai ir sukramtyta. Visą birželio mėnesy ir liepos pradžioje knygoms noro nelabai buvo, tačiau pastarosios dienos atsipirko būtent šios knygutės perskaitymu. Kokie įspūdžiai. Šviežia gryna filosofija, ne daugiau. Ir tos filosofinės mintys atrodo kartais pinasi, prieštarauja viena kitai, atrodo nesuderinamos, o kai kurios ir nesąmoningos. Daug minčių tikrai buvo gerų, tačiau tikrai vietomis atrodė, jog autorius pats sau prieštarauja. Veiksmo netrūko. Praktiškai čia buvo sudėta visa veikėjo biografija, bet čia buvo gilinamasi ne į jo nuveikimus ir veiksmą, bet į jo supratimą, jo protinį brendimą, išminties semimąsi, dvasios turtėjimą... Todėl tai ir yra filosofinė knyga.
9/10. Vieną balą numinusuoju iš kai kur, kaip sakiau, kliuvusias mintis.
Atsiprašau, kad įsiterpiu, bet širdimi skaityti paprasčiausiai neįmanoma nei teoriškai, nei fiziškai. Skaitoma, visų pirma, akimis. Tik tada informacija nuteka į smegenis ir jos tą informaciją priima. Knygų skaitymas su širdimi nė trupučio nesusijęs šiuo procesu :)
Bene būsi iš tų žmonių, kurie eilinio anekdoto pasakojimo metu išgirdę "o zuikis ir atsako:..." sušunka, "Sere, šaipotės iš mūsų? Zuikiai juk nekalba!".
J. Pilch "Mano pirmoji savižudybė".
Sakyčiau, aš būsiu iš tų žmonių, kurie į eilinius anekdotus reaguoja paprasčiausiu abejingumu ir ignoravimu. Mano humoro jausmas mažumėlę skiriasi nuo kitų žmonių.
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
Knyga nedidelė, mažytė netgi - keli vakarai ir sukramtyta. Visą birželio mėnesy ir liepos pradžioje knygoms noro nelabai buvo, tačiau pastarosios dienos atsipirko būtent šios knygutės perskaitymu. Kokie įspūdžiai. Šviežia gryna filosofija, ne daugiau. Ir tos filosofinės mintys atrodo kartais pinasi, prieštarauja viena kitai, atrodo nesuderinamos, o kai kurios ir nesąmoningos. Daug minčių tikrai buvo gerų, tačiau tikrai vietomis atrodė, jog autorius pats sau prieštarauja. Veiksmo netrūko. Praktiškai čia buvo sudėta visa veikėjo biografija, bet čia buvo gilinamasi ne į jo nuveikimus ir veiksmą, bet į jo supratimą, jo protinį brendimą, išminties semimąsi, dvasios turtėjimą... Todėl tai ir yra filosofinė knyga.
9/10. Vieną balą numinusuoju iš kai kur, kaip sakiau, kliuvusias mintis.
Atsiprašau, kad įsiterpiu, bet širdimi skaityti paprasčiausiai neįmanoma nei teoriškai, nei fiziškai. Skaitoma, visų pirma, akimis. Tik tada informacija nuteka į smegenis ir jos tą informaciją priima. Knygų skaitymas su širdimi nė trupučio nesusijęs šiuo procesu :)
Bene būsi iš tų žmonių, kurie eilinio anekdoto pasakojimo metu išgirdę "o zuikis ir atsako:..." sušunka, "Sere, šaipotės iš mūsų? Zuikiai juk nekalba!".
Knyga nedidelė, mažytė netgi - keli vakarai ir sukramtyta. Visą birželio mėnesy ir liepos pradžioje knygoms noro nelabai buvo, tačiau pastarosios dienos atsipirko būtent šios knygutės perskaitymu. Kokie įspūdžiai. Šviežia gryna filosofija, ne daugiau. Ir tos filosofinės mintys atrodo kartais pinasi, prieštarauja viena kitai, atrodo nesuderinamos, o kai kurios ir nesąmoningos. Daug minčių tikrai buvo gerų, tačiau tikrai vietomis atrodė, jog autorius pats sau prieštarauja. Veiksmo netrūko. Praktiškai čia buvo sudėta visa veikėjo biografija, bet čia buvo gilinamasi ne į jo nuveikimus ir veiksmą, bet į jo supratimą, jo protinį brendimą, išminties semimąsi, dvasios turtėjimą... Todėl tai ir yra filosofinė knyga.
9/10. Vieną balą numinusuoju iš kai kur, kaip sakiau, kliuvusias mintis.
kartais knygas verta skaityti širdimi, ne protu... : )
Atsiprašau, kad įsiterpiu, bet širdimi skaityti paprasčiausiai neįmanoma nei teoriškai, nei fiziškai. Skaitoma, visų pirma, akimis. Tik tada informacija nuteka į smegenis ir jos tą informaciją priima. Knygų skaitymas su širdimi nė trupučio nesusijęs šiuo procesu :)
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
Knyga nedidelė, mažytė netgi - keli vakarai ir sukramtyta. Visą birželio mėnesy ir liepos pradžioje knygoms noro nelabai buvo, tačiau pastarosios dienos atsipirko būtent šios knygutės perskaitymu. Kokie įspūdžiai. Šviežia gryna filosofija, ne daugiau. Ir tos filosofinės mintys atrodo kartais pinasi, prieštarauja viena kitai, atrodo nesuderinamos, o kai kurios ir nesąmoningos. Daug minčių tikrai buvo gerų, tačiau tikrai vietomis atrodė, jog autorius pats sau prieštarauja. Veiksmo netrūko. Praktiškai čia buvo sudėta visa veikėjo biografija, bet čia buvo gilinamasi ne į jo nuveikimus ir veiksmą, bet į jo supratimą, jo protinį brendimą, išminties semimąsi, dvasios turtėjimą... Todėl tai ir yra filosofinė knyga.
9/10. Vieną balą numinusuoju iš kai kur, kaip sakiau, kliuvusias mintis.
matai, persimąstyti irgi nėra gerai...
kartais knygas verta skaityti širdimi, ne protu... : )
____________________
. tamsos ir šviesos kamasutra .
Vis dėlto dar ne viskas man veikia. Komentarą lyg ir parašiau, bet jis nepasirodė, pranešimas, kad parašiau komentarą – irgi. Nu OK... O buvo taip, kad orint atvert music'ą man pasirodė pranešimas, kad svetainė negali užtikrinti saugaus ryšio
Aš tai dabar jaučiuosi, lyg man būtų uždėtas limitas, kiek galiu naudotis music'u. Nes atrodo, prisiliesiu prie kažko ne to ir išmes mane kokiai savaitei, kaip jau yra padarę. Bet iš dalies gerai tokia pertrauka - daugiau laiko kitiems dalykams
2013 m. rugpjūčio 18 d. 21:28:28
Joseph Heller - Catch22, originalo kalba, nes lietuviškai verstos dar nėra :(
____________________
[E]xceptional claims demand exceptional evidence
2013 m. rugpjūčio 18 d. 21:21:15
Visų laikų mokyklinių programų "būtina perskaityti knyga". 77ais aš turėjau alternatyvą - V.M. Putio "Altorių Šešėly" arba "Sukilėliai". Rinkausi pastarąją, nes ten buvo rašoma apie 1983 sukilimą Kėdainių - Panevežio regione, kas man kur kas įdomiau , nei kūnigėlio dvasiniai išgyvenimai. Net ir dabar, jei rinkčiausi Putino veikalą, pirmenybė duočiau jo poezijai (ypač vertimams iš lenkų ir rusų poezijos), bei Sukilėliams.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2013 m. rugpjūčio 18 d. 20:17:53
Slogučio per daug galbūt buvo tik paskutinėje dalyje. Daugiau...nepamenu. Bet tokia, tikrai, ekscentriška, gili ir sentimentali knyga. Tai turbūt priežastys, dėl kurių šią laikau geriausia skaityta knyga.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2013 m. rugpjūčio 18 d. 01:35:37
Putino "Altorių šešėly".
Sukrėtė, labai prislėgė ir privertė apie daug ką pamąstyt. Kad ir kokia gera knyga bebūtų, skaityt nerekomenduoju, Per daug slogučio.
____________________
Jeigu Jūs nesergate paranoja, tai dar nereiškia, kad jie Jūsų neseka!
2013 m. rugpjūčio 3 d. 12:16:23
D. Koontz "Odd Thomas"
Jau trecia jo knyga ir man taip gaila, kad sarasas ne begalinis.
Jei konkreciau apie sita, tai nezinau kas butent tokio idomaus, nieko labai neitiketino gi, bet itraukia iki negalejimo ir tie puslapiai isnyksta tarp pirstu. pats rasytojas tai man kaip matematikas, atrodo. Faktais papasakoja istorija apie zmogu velnia, detaliai isdesto KODEL jis toks ir is KUR, absoliuciai neteisdamas ir, tuo paciu, visiskai neteisindamas. apskritai ta tokia ramuma ir saltumas visos knygos metu, kartais pati skaitytoja i to zudiko vieta pastato. brr.
“..the most identifying trait of humanity is our ability to be inhumane to one another.”
____________________
Yes, I’m a Disney princess, thanks for asking.
2013 m. rugpjūčio 3 d. 00:42:27
Č. Milošas - Isos slėnis.
Knyga labai įdomi tam tikra prasme. Jos struktūra. Tokią sutinku pirmą kartą. Kiekvienas skyrius lyg naujas epizodas, vaizduojantis tai Tomo išgyvenimus, tai psichologinę būseną, ar tai kaimo gyvenimą ir gamtos vaizdinius. O ir įžangą į tą kiekvieną skyrelį tarsi susieta su pačiu veiksmu, nors kalbama visai ne apie tą. Kažkaip neišeina pasakyti to, ką noriu.
Bet ši knyga įdomi man buvo tiktais savo struktūra ir kai kuriomis daugiaprasmiškomis bei giliomis, filosofiškomis mintimis. Šios knygos siužetinės linijos nebuvimas mane vargino skaitant, nors į galą jau pajaučiau tam tikrą malonumą skaitant. O gal tik džiaugsmą, kad pagaliau baigiau. Ne, antroje knygos pusėje atradau labai įdomių minčių ir tasai veiksmas pasidarė kažkaip įdomesnis.
Č.Milošo ir stilius rašymo gana neįprastas, tie jo įsiterpimai, panašiai, kaip: "pirmiausia dera aprašyti..." ar "verta paminėti..." kliuva, nes staiga autorius primena save ir verčia skaitytojas išklysti iš veiksmo, kaip tam tikras trukdis, arba kai groja mašinoje diskas ir tam tikroje vietoje jis pradeda strigti, trūkčioti. Tai tie jo įsiterpimai buvo kažkas tokio.
Keletas minčių:
"Nes mes nežinome, ką nušovėme. Galbūt antį-filosofę, antį-išradėją ir šiek tiek viliames (nelabai tuo tikėdami) surasti prie jos dienoaštį" (XLVIII skyrius)
"Per dangų viršum žemės, kurioje visa, kas gyva, turi numirti, keliauja Saulė, pasipuošusi savo spindulingąja suknia. Tautos, kurios joje įžvelgia vyriškų bruožų, gali kelti tik nuostabą. Šitas platus veidas - tai pasaulio motinus veidas." (XLIX skyrius)
"Nes ji yra ji, o ne kokia nors kita. Tačiau kur dingsta jos pojūtis, jog ji - tai ji, jos šiluma ir lankstumas? Žvėreliai neturi sielos. Vadinasi, žudydamas gyvūną, nužudai jį amžinai" (linkmė į krikščionybės reiškiamą tiesą, jog gyvūnai neturi sielos) (LVIII skyrius)
Užsiminęs apie krikščionybę, prisiminiau, jog autorius krikščionybę labai gina. Galbūt jas (krikščionybės idėjas) gina herojus? To negaliu pasakyti, bet pačiame kūrinyje šios pasakomos pakiliai ir sureikšminamos, lyg jos būtų kaip gyvenimo taisyklės,
Ir dar:
"Mums skirta gyventi paribyje - tarp to, kas gyvuliška, ir to, kas žmogiška, - ir šitai yra gerai." (LXVIII skyrius)
Ir įdomus paskutinis knygos sakinys: "Kilstelėji botagą - ir čia sakmė nutrūksta."
Reziumė: iš Nobelio premijos laureato tikėjausi įdomesnės knygos, bet radau gana turiningų, netgi mano pamąstymams būdingų minčių. Bet tebūnie 8/10 šiai knygai.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2013 m. liepos 26 d. 16:16:27
S. Parulskis - Tamsa ir partneriai
2013 m. liepos 26 d. 00:37:21
Shoko Tendo "Jakudzos Mėnulis"
2013 m. liepos 25 d. 12:54:17
Erich Maria Remark "Naktis Lisabonoje"
2013 m. liepos 24 d. 23:48:15
Arvydas Juozaitis - Šanchajaus istorijos
____________________
Auka suprato kad nusikaltimo bendrininkus senokai pazinojo
2013 m. liepos 14 d. 20:49:40
Jokio anekdoto pavyzdžio aš nepateikiau, tarp kitko. Tik situacijos pavyzdį. Bet, brolyčiai, (užbėgdamas numanomai racionalumo prisodrintai kalbos pamokėlei už akių - šis vyriškas kreipinys skirtas, žinoma, abiems lytims, tiesiog pasirodė, kad taip šauniau), nedarykim offtopico, rašykime knygų pavadinimus ir atsiliepimus, ir visa kita ką čia derėtų rašyti.
2013 m. liepos 14 d. 20:43:50
Tik pasakiau, kad man nejuokingi eiliniai anekdotai, kurio vieno pavyzdį pateikė Pazistu_Mykola.
Manau, kartojame mes tai tiek kartų, kiek pasitaiko, atsakinėjant į tokius klausimus, kaip tavo.
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
2013 m. liepos 14 d. 20:39:09
Negi taip? Nejaugi tu tikrai taip išsiskyri savo humoro jausmu. Man vis kyla mintis, jog mes visi kažkuo išskirtiniai, bet ar tik kartais ne perdėtai vis tą kartojame?
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2013 m. liepos 14 d. 20:37:05
Nereikia visko priimti tiesiogiai ; )
Metaforų pilnas pasaulis šis.
____________________
. tamsos ir šviesos kamasutra .
2013 m. liepos 14 d. 20:36:52
Matote, gerbiamieji. Aš skaitau tik protu, nes skaitymas širdimi man visais laikais buvo nesuprantamas dalykas. O ir tas vadinamas įsijautimas, susigyvenimas su knyga, kilęs iš proto. Ir man tai būdinga. Kai skaičiau Remarką, kai skaičiau Putiną. Bet tokio įsijautimo į Hessės Sidhartą nepajutau vien dėl tos filosofijos, kuri kėlė man nerimastį, jog čia kažkas ne taip...
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2013 m. liepos 14 d. 20:35:45
Sakyčiau, aš būsiu iš tų žmonių, kurie į eilinius anekdotus reaguoja paprasčiausiu abejingumu ir ignoravimu. Mano humoro jausmas mažumėlę skiriasi nuo kitų žmonių.
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
2013 m. liepos 14 d. 20:32:28
Kaip tik tą patį skaitau. Nebaigiau dar, bet reakcija irgi ta pati.
2013 m. liepos 14 d. 20:31:14
Bene būsi iš tų žmonių, kurie eilinio anekdoto pasakojimo metu išgirdę "o zuikis ir atsako:..." sušunka, "Sere, šaipotės iš mūsų? Zuikiai juk nekalba!".
J. Pilch "Mano pirmoji savižudybė".
2013 m. liepos 14 d. 20:19:19
Atsiprašau, kad įsiterpiu, bet širdimi skaityti paprasčiausiai neįmanoma nei teoriškai, nei fiziškai. Skaitoma, visų pirma, akimis. Tik tada informacija nuteka į smegenis ir jos tą informaciją priima. Knygų skaitymas su širdimi nė trupučio nesusijęs šiuo procesu :)
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
2013 m. liepos 14 d. 20:13:07
matai, persimąstyti irgi nėra gerai...
kartais knygas verta skaityti širdimi, ne protu... : )
____________________
. tamsos ir šviesos kamasutra .