Joni Mitchell problema ta, kad ji su akustinės gitaros ir savo aukšto tembro kombinacija yra per daug pasikartojanti. Nu bet čia 1969-ieji, ko norėt. Laikmetį toks skambesys tikrai atitiko. Todėl man daug, daug artimesnė yra Both Sides Now albumo džiazinė, santūresnė ir brandesnė aranžuotė.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2020 m. balandžio 19 d. 21:44:10
Joni Mitchell problema ta, kad ji su akustinės gitaros ir savo aukšto tembro kombinacija yra per daug pasikartojanti. Nu bet čia 1969-ieji, ko norėt. Laikmetį toks skambesys tikrai atitiko. Todėl man daug, daug artimesnė yra Both Sides Now albumo džiazinė, santūresnė ir brandesnė aranžuotė.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas