Naktis, pilna žvaigždžių
[daina, kuri dedikuota garsiam dailininkui Vincentui VanGogui]
Naktis, pilna žvaigždžių...
Patepk paletėj mėlyną ir pilką,
apsižvalgyk vasaros dieną
akimis pažįstančiomis tamsą mano sieloje.
Šešėliai ant kalvų...
Padaryk medžių, narcizų eskizą.
Spalvomis išreišk lengvą vėjelį
ir žiemos speigus sniego baltumo drobėje.
Naktis, pilna žvaigždžių...
Ryškiai liepsnojančios raudonos gėlės.
Išraityti debesys violetinėj migloj,
Vincento akimis, geriausiai išreiškiami
Kinijos mėlio dažais.
Spalvos, keičiančios atspalvius...
Gintarinių javų laukai ryte.
Vėjo nugairinti žmonių veidai,
susiraukšlėję iš skausmo,
atsigauna po mylinčia Kūrėjo ranka.
Dėl to, kad jie tavęs nemylėjo,
(o tavo meilė dar buvo tikra)
ir nebelikus jokios vilties širdyje
tą naktį, pilną žvaigždžių,
tu atėmei sau gyvybę
taip kaip įsimylėjėliai dažnai...
Tačiau aš pasakyčiau, Vincentai,
kad šis pasaulis niekad nebuvo skirtas
tokiai gražiai sielai kaip tavo...
Naktis, pilna žvaigždžių...
Tuščiose salėse pakabinti portretai.
Tai tik nupieštos, neįrėmintos galvos
ant sienų be pavardžių.
Jos turi akis, žvelgiančias į pasaulį,
ir negalinčios užsimiršti;
kaip tavo sutikti nepažįstamieji -
apskurę vyrai su apdriskusiais drabužiais...
Sidabrinis dyglys, krauju pasruvus rožė
gulinti sulūžusi, sutraiškyta
ant nekaltybės spalvos sniego.
Dabar manau, kad žinau,
ką norėjai man pasakyti,
kaip kentėjai dėl savo kitokios mąstysenos.
Ir kaip stengeisi juos išlaisvinti.
Tuos, kurie vis dar nesiklauso
ir niekuomet galbūt nesiklausys...
____________________
Auka suprato kad nusikaltimo bendrininkus senokai pazinojo
Vis dėlto dar ne viskas man veikia. Komentarą lyg ir parašiau, bet jis nepasirodė, pranešimas, kad parašiau komentarą – irgi. Nu OK... O buvo taip, kad orint atvert music'ą man pasirodė pranešimas, kad svetainė negali užtikrinti saugaus ryšio
Aš tai dabar jaučiuosi, lyg man būtų uždėtas limitas, kiek galiu naudotis music'u. Nes atrodo, prisiliesiu prie kažko ne to ir išmes mane kokiai savaitei, kaip jau yra padarę. Bet iš dalies gerai tokia pertrauka - daugiau laiko kitiems dalykams
2009 m. gegužės 5 d. 22:04:37
[daina, kuri dedikuota garsiam dailininkui Vincentui VanGogui]
Naktis, pilna žvaigždžių...
Patepk paletėj mėlyną ir pilką,
apsižvalgyk vasaros dieną
akimis pažįstančiomis tamsą mano sieloje.
Šešėliai ant kalvų...
Padaryk medžių, narcizų eskizą.
Spalvomis išreišk lengvą vėjelį
ir žiemos speigus sniego baltumo drobėje.
Naktis, pilna žvaigždžių...
Ryškiai liepsnojančios raudonos gėlės.
Išraityti debesys violetinėj migloj,
Vincento akimis, geriausiai išreiškiami
Kinijos mėlio dažais.
Spalvos, keičiančios atspalvius...
Gintarinių javų laukai ryte.
Vėjo nugairinti žmonių veidai,
susiraukšlėję iš skausmo,
atsigauna po mylinčia Kūrėjo ranka.
Dėl to, kad jie tavęs nemylėjo,
(o tavo meilė dar buvo tikra)
ir nebelikus jokios vilties širdyje
tą naktį, pilną žvaigždžių,
tu atėmei sau gyvybę
taip kaip įsimylėjėliai dažnai...
Tačiau aš pasakyčiau, Vincentai,
kad šis pasaulis niekad nebuvo skirtas
tokiai gražiai sielai kaip tavo...
Naktis, pilna žvaigždžių...
Tuščiose salėse pakabinti portretai.
Tai tik nupieštos, neįrėmintos galvos
ant sienų be pavardžių.
Jos turi akis, žvelgiančias į pasaulį,
ir negalinčios užsimiršti;
kaip tavo sutikti nepažįstamieji -
apskurę vyrai su apdriskusiais drabužiais...
Sidabrinis dyglys, krauju pasruvus rožė
gulinti sulūžusi, sutraiškyta
ant nekaltybės spalvos sniego.
Dabar manau, kad žinau,
ką norėjai man pasakyti,
kaip kentėjai dėl savo kitokios mąstysenos.
Ir kaip stengeisi juos išlaisvinti.
Tuos, kurie vis dar nesiklauso
ir niekuomet galbūt nesiklausys...
____________________
Auka suprato kad nusikaltimo bendrininkus senokai pazinojo