The Revölution by Night

Diskusijos

0

Fantastika. Ačiū už apžvalgą

Nuo senovės pažinojau pirmas tris šio albumo dainas ir pagal jas turėjau labai aukštus lūkesčius albumui. Bet jei albumo kokybę būtų galima atvaizduoti kreive, tai ji būtų regresija žemyn (su šiokiais tokiais pasvyravimais). Man Take Me Away yra daina, artima tobulybei – stiprus rifavimas, posmo melodija super gera, priedainis taip pat kala į smegenis pilnu tempu. Soluotė ekstravagantiška gerąja prasme. Eyes On Fire yra tiesiog nuostabi areninio 80-ųjų poproko daina su puikiu pianino pritarimu.

Bet šių dviejų dainų kartelės albumas neišlaiko ir prasideda nuopuolis. Shooting Shark, kaip jau minėjau, žinau nuo seniau. Man ji truputį primena Don't Turn Your Back iš Fire of Unknown Origin, tik su daug labiau vežančia boso linija ir pridėtiniu saksofonu. Labai kanoniška 80-ųjų synth-roko daina, deja, man ji gerokai pernelyg ištęsta. Dvigubai trumpesnė jos versija man tiktų labiau. Veins beigi Shadow of California man irgi patenka į vidutiniškų simpatijų kategoriją – tai geros dainos. Veins man skamba kaip kažkas su švelnia glam roko gaidele, bet pagal apibrėžimą sunkesnis arena roko gabalas, primenantis Loverboy, o gal Survivor. Panašiais epitetais galėčiau kalbėti ir apie Shadow of California, tik pastaroji turi tamsesnę nuotaiką. 

Antroj albumo pusėj man sunku rasti simpatijų. Feel The Thunder tęsia arena roko tematiką, tačiau pati daina gan vienoda, neturi nieko ypatingo. Let Go – albumo dugnas. Bukas rokenrolas su self-reference'ais. Dragon Lady man skamba kaip vidurkis tarp Feel The Thunder ir Eyes On Fire. Toks melodingesnis, bet vis tiek blankus numeris. Light Years of Love pabaigoje šiek tiek reabilituoja albumą. Artimiausia baladei daina albume, gali pasirodyti kiek pernelyg nuvalkiota ir per saldi, tačiau aranžavimas gan simpatiškas ir man ši daina įsipaišo į vidutinių simpatijų kategoriją. 

Tikėjausi iš šio albumo 9-eto ir 10-to vertos medžiagos. Pirmosios dainos uždėjo per aukštą kartelę. BÖC bandė pakartoti Fire of Unknown Origin sėkmę, bet per daug susifokusavo į tuo metu madingą roko skambesį ir prarado nemažą dalį unikalaus braižo, kurį buvo pabrėžę savo praeitame albume. Galutinis produktas, mano matymu, vertas 8-eto. Gal ir norėčiau sakyti „su pliusu“, bet susilaikysiu, Let Go buvimas albume reikšmingai sumažina pasimėgavimą juo.