Gan gerai vertinamas ir žinomas Xiu Xiu darbas, norėjau jį išgirsti prieš apsilankydamas Xiu Xiu koncerte už poros dienų. Gerai prasidėjęs, bet greitai spirale žemyn nusiritęs albumas, mano nuomone. Geriausios dainos yra pirmosios dvi: Sad Pony Guerrilla Girl pasiūlo melodingą ir gražią Xiu Xiu kūrybos pusę, o Apistat Commander yra galingas noise roko gabalas, kuris yra tikrai gan panašus į man gerai pažįstamą vėlyvesnę Xiu Xiu kūrybą.
Tačiau po to einančios dainos vis labiau kelia man klausimų... Walnut House dar suprantu, tai gan tykus ambientinis avant pop numeriukas, savotiškai žavinga daina, bet jau prasčiau išlaikanti dėmesį. Su 20000 Deaths irgi galima gyventi, gan elektroniškas gabaliukas. Pink City jau mane išmuša iš vėžių – agresyviai skambantis trumpas noise roko gabaliukas, kurį sunku suvirškinti. Ties Sad Redux-O-Grapher jau ištinka gili krizė – skamba kaip atsitiktinis minimalizmas be gilesnės idėjos. Šiek tiek albumą bando reabilituoti Blacks ir Brooklyn Dodgers – nors Blacks irgi turi ne visai simpatišką minimalistinę aranžuotę, bet tai jau daug labiau panašu į dainą lyginant su Sad Redux-O-Grapher. Brooklyn Dodgers turi riebią, tankią atmosferą, dėl ko skamba dar įtikinamiau.
Visgi visi gerieji albumo aspektai mano mintyse yra sutraiškomi su daina Fast Car – nežinau, ko Jamie Stewart užrūkė, kad nusprendė, jog 6 minutės ramble'inimo virš sporadiškų Tracy Chapman dainos akordų gali būti įdomu. Tos dainos klausymas man artimas agonijai. Gal tai susiję ir su tuo, kad ir originalo aš nemėgstu, bet turbūt geriau 10 kartų Tracy versiją perklausyčiau iš eilės negu šitą interpretaciją. Ian Curtis Wishlist irgi crazy daina su pernelyg nesuprantamu introspektyviu tekstu ir siaubingai skambančiais kaskartiniais rėkimais. Nors idėja įdomi, bet skamba ji tiesiog siaubingai ir kompozicija nesijaučia nei išvystyta, nei smagi ausims.
Jei dar albumas iki Brooklyn Dodgers turėjo šansų pretenduot į 8-etą, tai paskutinės dvi dainos iš jo nusiurbia gerą balą su viršum. Silpnas 7-etas. Nepateisino mano lūkesčių. Verčiau grįšiu į labiau contemporary Xiu Xiu kūrybą.
Gal as cia toks vienas bet talking heads ir REM nera 1 hito grupes! Gal jos legendines labiau nei nightwish, marduk ar net within temptation bet cia kaip kam
2025 m. balandžio 20 d. 01:38:53
Gan gerai vertinamas ir žinomas Xiu Xiu darbas, norėjau jį išgirsti prieš apsilankydamas Xiu Xiu koncerte už poros dienų. Gerai prasidėjęs, bet greitai spirale žemyn nusiritęs albumas, mano nuomone. Geriausios dainos yra pirmosios dvi: Sad Pony Guerrilla Girl pasiūlo melodingą ir gražią Xiu Xiu kūrybos pusę, o Apistat Commander yra galingas noise roko gabalas, kuris yra tikrai gan panašus į man gerai pažįstamą vėlyvesnę Xiu Xiu kūrybą.
Tačiau po to einančios dainos vis labiau kelia man klausimų... Walnut House dar suprantu, tai gan tykus ambientinis avant pop numeriukas, savotiškai žavinga daina, bet jau prasčiau išlaikanti dėmesį. Su 20000 Deaths irgi galima gyventi, gan elektroniškas gabaliukas. Pink City jau mane išmuša iš vėžių – agresyviai skambantis trumpas noise roko gabaliukas, kurį sunku suvirškinti. Ties Sad Redux-O-Grapher jau ištinka gili krizė – skamba kaip atsitiktinis minimalizmas be gilesnės idėjos. Šiek tiek albumą bando reabilituoti Blacks ir Brooklyn Dodgers – nors Blacks irgi turi ne visai simpatišką minimalistinę aranžuotę, bet tai jau daug labiau panašu į dainą lyginant su Sad Redux-O-Grapher. Brooklyn Dodgers turi riebią, tankią atmosferą, dėl ko skamba dar įtikinamiau.
Visgi visi gerieji albumo aspektai mano mintyse yra sutraiškomi su daina Fast Car – nežinau, ko Jamie Stewart užrūkė, kad nusprendė, jog 6 minutės ramble'inimo virš sporadiškų Tracy Chapman dainos akordų gali būti įdomu. Tos dainos klausymas man artimas agonijai. Gal tai susiję ir su tuo, kad ir originalo aš nemėgstu, bet turbūt geriau 10 kartų Tracy versiją perklausyčiau iš eilės negu šitą interpretaciją. Ian Curtis Wishlist irgi crazy daina su pernelyg nesuprantamu introspektyviu tekstu ir siaubingai skambančiais kaskartiniais rėkimais. Nors idėja įdomi, bet skamba ji tiesiog siaubingai ir kompozicija nesijaučia nei išvystyta, nei smagi ausims.
Jei dar albumas iki Brooklyn Dodgers turėjo šansų pretenduot į 8-etą, tai paskutinės dvi dainos iš jo nusiurbia gerą balą su viršum. Silpnas 7-etas. Nepateisino mano lūkesčių. Verčiau grįšiu į labiau contemporary Xiu Xiu kūrybą.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas