Masque

Diskusijos

0

Jaučiuosi užlipusi ant įdomios minos. Manau, reikės atidėti albumo perklausą vėlesniam kartui.

Šitas albumas man yra pliauska per žandą, kuri gerai primena, kad džiazas kartais irgi gali nepasisekti. Šitas albumas yra tiesiog mišrainė. Holst'o „Planetų“ adaptacija yra iš esmės gera idėja, kuri iš tikrųjų turėjo būti vietoj to, ką mes žinome kaip Solar Fire albumą, tačiau Holst'o giminaitis, kuris valdė kompozitoriaus autorines teises, nedavė leidimo. Na, visgi kažkaip mes jas turime šiame albume, po 15 metų pertraukos. Greičiausiai visai kitaip aranžuotas ir turbūt belieka galvoti, o gal nereikėjo jų čia išvis įtraukti – planetų temą MMEB jau vykusiai išpildė su Solar Fire albumu ir kažkokias antrarušes instrumentuotes suplakti viename albume su džiazo standartais ir poproko numeriais atrodo mažų mažiausiai keista.

Dabar kalbant apie džiazo standartus: tai yra toks per ausis trenkiantis 80-ųjų jazz pop skambesys, kad vienu metu nesupranti, ar tau labai patinka, ar tau labai nepatinka. Ir lieka sumišęs. Vingri ir Sister Billy's Bounce, ir Geronimo's Cadillac, melodijos labai aiškiai spinduliuoja klasikiniu džiazu, kuris gyvavo dar iki rokenrolo (iki 6-ojo dešimtmečio). Bet tai, kad tas kompozicijas MMEB smarkiai prifarširavo tuo baisiu 80-ųjų sintezu, man nesutelpa galvoje. Ko turbūt niekada nesuprasiu, tai 9-ojo dešimtmečio madų (tiek garsinių, tiek vizualinių). Nors kartais net baisus sintezas, jei įvilktas į gerą formą, pražysta įdomiomis spalvomis. Kažkaip prisiminiau mano dažnai paklausomą Peter Hammill'io albumą „In A Foreign Town“, kuris yra iš tos pačios eros, pasigrobė labai panašią elektroninio skambesio estetiką, bet tai visiškai kitoks, gerokai alternatyvesnis darbas, kuriam tas elektroninis skambesys savotiškai tinka, nepaisant to, jog tas albumas turi kompozicinių minusų. 

Na ir mano nemėgstamiausia albumo dalis turbūt yra roko baladės. Telegram To Monica ir Rivers Run Dry – baisu. Pastarojoje dar yra kokybiško aranžavimo elementų, bet abi jos tokios iki skausmo nuobodžios ir klišinės, kad galutinai primuša bet kokias mano simpatijas šio albumo keistam charakteriui. 

Galiausiai tie džiazo numeriai ir Cream koveris We're Going Wrong yra mano vieninteliai mėgstami dalykai. Gebėjimo kokybiškai koverinti dainas grupė neprarado ir šioje epochoje, We're Going Wrong skamba daug jausmingiau, melodingiau negu originalas ir, manau, kad ši daina tokio apipavidalinimo visiškai nusipelnė, nepaisant ir visų pliusų, kuriuos turi originalas. 

Šio darbo klausantis aš vis prisimenu kitą žymios progroko grupės albumą, kuris skamba labai panašiai, o ir buvo išleistas tais pačiais 1987-aisiais. Tai, žinoma, Supertramp'ų „Free As A Bird“. Tas albumas irgi labai kentėjo nuo tuometinių garso madų, galbūt kritikai jį skriaudžia gerokai labiau nei „Masque“. Tačiau man „Free As A Bird“ vis tiek yra gerokai malonesnis ausiai albumas. Tai visgi yra pakankamai vientisas, idėjiškai grynas albumas. Ir nors irgi jauti tą dichotomiją, kaip džiazo inspiruota pop muzika gali skambėti taip atmušančiai, bet silpnesnius to albumo momentus su žeme sulygina puikus groove'as, kuris yra bent keliose dainose. Ar mane kažkas veža „Masque“ albume? Nu labai iš bėdos Sister Billy's Bounce ir Geronimo's Cadillac, bet albumo minusai per snukį trenkia daug riebiau. 

O originaliai Free As A Bird vertinau 7-etu (nors šiais laikais gal net pridėčiau ir riebų pliusą prie to 7-eto). Tai aš niekaip negaliu Masque vertinti tame pačiame lygyje. Todėl parašysiu 6 balus. Visgi šis balas gana gerai apibūdina mano emocijas klausantis šio ganėtinai mane liūdinančio albumo.