Dar vienas žingsnelis žemyn po Somewhere In Afrika. Nors šiame albume girdžiu daugiau gitaros ir gal net šen bei ten dažniau sugrįžta džiaziniai elementai, tačiau sintetinis garsas ir tipinė, tiršta garso 80-ųjų produkcija daro šį albumą pakankamai sunkiai klausomu. Taip pat, popsiškesnės šio albumo dainos mano požiūriu jau per daug popsiškos, jose iš muzikinės pusės mažai kas vyksta. Pavyzdžiui, Going Underground trunka 5 minutes, bet ten įdomaus turinio yra mažiau nei tipinėj 3 minučių trukmės dainoje iš Chance albumo. Rescue – nuobodoka. Galbūt iš tų saldesnių melodijų man labiausiai You Got Me Right Through The Heart krito į ausį – su išmanesne aranžuote tai būtų puiki poproko daina.
Nepaisant to, albume yra gerų kūrinėlių. Mano favoritai yra Banquet ir Killer On The Loose. Pirmoji turi labai gerai parašytą melodiją ir džiazinius boso pragrojimus, nors bendras paveikslas turbūt artimesnis post-punk'ui ar synthpop'ui nei progresyviam rokui. O antroji yra aštresnė, turi daugiau gitaros ir kvapą gniaužiančių Mann'o sintezatorinių pragrojimų, kuriuos sugalvotų tik žmogus, kuris gyvenime yra studijavęs džiazo muziką. Bulldog būtų mano pasirinkimas nr. 3 albume – truputį keistas, vingrokas 80-ųjų poprokas.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2023 m. vasario 26 d. 20:59:03
Dar vienas žingsnelis žemyn po Somewhere In Afrika. Nors šiame albume girdžiu daugiau gitaros ir gal net šen bei ten dažniau sugrįžta džiaziniai elementai, tačiau sintetinis garsas ir tipinė, tiršta garso 80-ųjų produkcija daro šį albumą pakankamai sunkiai klausomu. Taip pat, popsiškesnės šio albumo dainos mano požiūriu jau per daug popsiškos, jose iš muzikinės pusės mažai kas vyksta. Pavyzdžiui, Going Underground trunka 5 minutes, bet ten įdomaus turinio yra mažiau nei tipinėj 3 minučių trukmės dainoje iš Chance albumo. Rescue – nuobodoka. Galbūt iš tų saldesnių melodijų man labiausiai You Got Me Right Through The Heart krito į ausį – su išmanesne aranžuote tai būtų puiki poproko daina.
Nepaisant to, albume yra gerų kūrinėlių. Mano favoritai yra Banquet ir Killer On The Loose. Pirmoji turi labai gerai parašytą melodiją ir džiazinius boso pragrojimus, nors bendras paveikslas turbūt artimesnis post-punk'ui ar synthpop'ui nei progresyviam rokui. O antroji yra aštresnė, turi daugiau gitaros ir kvapą gniaužiančių Mann'o sintezatorinių pragrojimų, kuriuos sugalvotų tik žmogus, kuris gyvenime yra studijavęs džiazo muziką. Bulldog būtų mano pasirinkimas nr. 3 albume – truputį keistas, vingrokas 80-ųjų poprokas.
Albumui rašau 8 balus.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas