Šitą dainą reikia įsiminti kaip pavyzdį, kur puikiai veikia miksolydinė dermė. Tas pažemintas septintas dermės laipsnis apsireiškia ir posme, ir priedainyje, bet ypač efektingas priedainyje, nes yra perėjimas iš VIIb į vi – riebus pustonis duoda sultingo disonanso.
Be harmonijos niuansų man baisiai šioje dainoje patinka gitaros darbas. Tiek Brock'o, tiek Langton'o solavimas aukštam registre. Baker'io būgnavimas neblogas, bet jis geriau pasidrasko koncertinėse versijose. Todėl, nepaisant prastesnės kokybės, daug dažniau klausau Zones versijos, ten man ritmas ir žemesnis registras (būgnas-bosas-ritmo gitara ašis) daug solidžiau ir stipriau skamba. Ir klavišai koncertinėj versijoj irgi išraiškingesni.
Šitai dainos versijai būčiau linkęs rašyti 9-etą. Mano skoniui ir instrumentinė dalis gal kiek per daug ištęsta, fade-out'as beprotiškai ilgas, o ir tas plonesnis skambesys ne toks patrauklus produkcijos pasirinkimas. Bet Zones versijai – neabejotinas 10 balų.
Iš tikro tai, talentas tik labiau atsiskleidžia su metais, o ne mažėja, nes susidaro didžiausias sukauptos patirties / įgūdžių koncentratas. Bet išties įdomu, kaip jie "ant tiek" gerai grojo, kad Dream Theater toli dar.
Rush irgi savo kai kuriuose koncertuose atlieka Moving Pictures ištisai. Bet Rush kaitalioja setlistą ir turi didelę jūrą gabalų rezerve... tokias varijuot mėgstančias grupes aš labai gerbiu.
Darosi populiaru muzikantams susirinkti ir gyvai sugroti tam tikrą albumą ištisai (Cavalera, the Gathering) arba štai BEAT prikelia King Crimson. Seniems fanams pasidžiaugti, naujiems - atrasti.
Tuo tarpu aš po Beat konco Osle. Aš nesu matęs tiek talento scenoje, nepaisant 72 metų vidurkio. Dream Theater netgi, sakyčiau, nowhere near tos ketveriukės. Ištaškė absoliučiai. Gal kada ilgesnį recenzinį žodį skelsiu šia tema.
Liepos 21-osios naktį Ukrainos nusipelniusi am artistui ir baleto „L ife Dance“ teatro solistui Ol eksandrui Garbarčukui sustojo širdis. Šokėjas, kuris kartu su dainininke Ruslana 2004 m. nušvietė „Eurovizijos“ sceną pergalingo jų pasirodymo metu, mirė nuo s
Paskutiniai du siūlymai (Illusion ir You Keep On Moving) labai panašūs, tokios atmosferiškai melancholiškos dainos. Abu kūriniai nuo seno pažįstami ir labai mano mėgstami.
Konditerijaus dienos dainų siūlymai pastaruoju metu mane nervina. Tik gerąja prasme. Nes primena apie daug puikios muzikos, kurią norisi perklausyti, bet nėra kada. Gabūt kada iš šių dienų pavyyks...
2026 m. liepos 22 d. 00:30:39
Šitą dainą reikia įsiminti kaip pavyzdį, kur puikiai veikia miksolydinė dermė. Tas pažemintas septintas dermės laipsnis apsireiškia ir posme, ir priedainyje, bet ypač efektingas priedainyje, nes yra perėjimas iš VIIb į vi – riebus pustonis duoda sultingo disonanso.
Be harmonijos niuansų man baisiai šioje dainoje patinka gitaros darbas. Tiek Brock'o, tiek Langton'o solavimas aukštam registre. Baker'io būgnavimas neblogas, bet jis geriau pasidrasko koncertinėse versijose. Todėl, nepaisant prastesnės kokybės, daug dažniau klausau Zones versijos, ten man ritmas ir žemesnis registras (būgnas-bosas-ritmo gitara ašis) daug solidžiau ir stipriau skamba. Ir klavišai koncertinėj versijoj irgi išraiškingesni.
Šitai dainos versijai būčiau linkęs rašyti 9-etą. Mano skoniui ir instrumentinė dalis gal kiek per daug ištęsta, fade-out'as beprotiškai ilgas, o ir tas plonesnis skambesys ne toks patrauklus produkcijos pasirinkimas. Bet Zones versijai – neabejotinas 10 balų.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas