Asia

Diskusijos

0

Užsimaniau grįžt prie šio albumo po penkerių metų pauzės (per kurią klausiau nebent Sole Survivor ir Cutting It Fine kelis kartus). Pastiprėjo mano nuomonė apie šį albumą, jame yra tikrai analogų neturinčių kompozicinių sprendimų, kurie forma primena pop muziką, bet turiniu yra grynu gryniausias progrokas Ir aš piestu stosiu prieš visus, kurie sakys, kad Asia nėra progroko grupė, užtenka vien jau Palmer'io būgnavimo paklausyt. 

Iš principo mano stovėsena dėl atskirų dainų nepakito: Time Again, Cutting It Fine, Sole Survivor – stiprios dainos. Pirmajame savo komentare neminėjau Wildest Dreams, ši daina man iškart šoko prie favoritų po pastarosios perklausos, nes jos harmoniniai sprendimai patys unikaliausi** Silpniausia, kaip ir anksčiau, One Step Closer – melodiškai saldi, per mažai grąžos už tą saldumą duodanti daina.

Vėl atkreipiau dėmesį į tai, kad Here Comes The Feeling turi be galo geresnį Palmer'io būgnavimą, o vat su jo būgnavimu Heat Of The Moment ir kai kuriose kitose dainose vis dar nesusigyvenu – atrodo, kad tiek daug veržlumo šitai popsiškai tekstūrai jau yra per daug. Esu skaitęs visokių internautų nusiskundimų, kad Palmer'io būgnavimas ELP kontekste jiems per daug eksesyvus / sportiškas, bet ELP muzika pati iš savęs „sportiška“, o vat Asia – daugiau į estetiką, melodiją nukreipta avantiūra, kur tas eksesyvumas gali pakenkti. Vis dėlto, Palmer'io performansas Time Again, Cutting It Fine, Wildest Dreams ir jau minėtoje Here Comes The Feeling dainose yra būtent tiek dinamiškas, kiek jo ir norisi.

Vis tiek ausys labiausiai krypsta į Downes/Howe garsų paletę. Kai kalbame apie Howe gitaros talentą, tūlas fanas minėtų Yes gigantus Starship Trooper, Heart Of The Sunrise, Close To The Edge, To Be Over... man asmeniškai Sole Survivor gitaros partijos tiek pat nuostabus pavyzdys.

Man nepatinka dalis kompozicinių sprendimų. Cutting It Fine prašosi įdomesnės užsklandos negu ta prislopinta bolero imitacija (ar kaip tą dalyką reiktų pavadinti) – įdomu, bet neprideda svorio šiaip jau nuostabiai iki šio momento kompozicijai. Bet dar blogiau yra Only Time Will Tell fadeout'as – aš niekada iki pat savo grabo nesuprasiu, kam reikėjo gale tos ketvirtos strofos, o ne kažkokios išbaigtos instrumentinės kodos ar kažko panašaus – realiai su tom fanfarom tie 4:05 kūrinys galėjo kuo puikiausiai baigtis, sutaupant geras 40 sekundžių plokštelės vietos. 

Reziumuojant, be galo stiprų įspūdį darantis, unikalus, gerai išdirbtas pop-prog blend'as, bet šen bei ten su instrumentiniais ar kompoziciniais sprendimais, mano ausimis, prašauta, todėl tikrai ne visos dainos palieka gerą saldų skonį „burnoj“. Kai kada poskonis kažkokiu laipsniu karstelėjęs. Todėl vis tiek, net jei šį albumą vertinu mažiau kritiškai negu anksčiau, palieku galioti seną 9-etą, iki 10 jam visgi trūksta. 

**Kas ten priedainyje, i-vii-iii, I-vii-II? – septintas laipsnis eina po tonikos, bet ne prieš ją? Nuveda pirmoj eilutėj į trečią laipsnį, o po to į antrą laipsnį? Nekalbant apie tai, kad antra eilutė tikrai akivaizdžiai iš klausos reliatyviam mažore, o pirma minore? Čia tik keli akordai, bet jie suderinti taip įdomiai ir keliančiai nuostabą, kad atrodo, nieko panašaus nesi girdėjęs; Dar vertėtų pridėti ir moduliaciją pabaigoje, kuri tik paaštrina kampus skambesyje, o ir pragrojimuose ne prastesnių fokusų esti – tik posminė sekcija skamba kaip konvencinė akordų progresija. 

Geras albumas 9 balai, nors jo ir neturiu, bet kartais klausausi (best of Asia) kur is mano megstamu dainu nera tik 

Cutting it fine.

Keisti santykiai su Asia gavosi. Labai panašūs kaip su Journey, kada įsijungė Styvenas Peris. Journey paleido visą seriją hitų, į užmarštį pasiuntusi pirmus tris albumus, kurie šiaip ar taip arčiau mano skoniui. Taip ir Asia, ji turi daug geros muzikos ir po vieną kitą dainą pasiklausau, bet... vis tiek Vetono U.K. Hau darbas Yes sudėtyje, o labiausia Leikas kaip ELP man kur kas arčiau širdies. Kas dėl Asia albumų, kuris geriausias-blogiausias, kol kas neturiu tvirtos nuomonės. Man jie kaip kiniečiai, vieno veido, gal būt pirmasis limpa, nes ne kartą perklausytas ir net kažkada varčiau plokštelę rankose.

Labai daug poliarizuotų nuomonių apie šį albumą – vieniems (tiems progsnobams, kaip aš vadinu) rūpi tik sumaišyti šį albumą su žemėmis už tai, kad per daug pop muzikos skambesio jame. Kiti sako, kad tai stiprus albumas, bet visi kiti Asia albumai yra šlamštas. Nesutinku nei su vienais nei su kitais – albumas tikrai nėra šlamštas, bet ir ne stebuklas. Ne mažiau solidžių albumų Asia yra išleidę John Payne eroj, kurios šiais laikais klausau daugiau negu Wetton'o eros. Kita vertus, čia galbūt progresyviausias Asia albumas, nėra jis toks simplistinis, kaip atrodo. Netgi Heat of the Moment turi labai įmantrių Howe gitaros pragrojimų. Time Again ir Wildest Dreams kupinos Downes klavišinių pompastikos. Sole Survivor, Time Again ir Cutting It Fine turi labai rimtą boso liniją. Wetton'o vokalinis darbas šiame albume tikrai nėra toks blogas, kaip daug kam atrodo – gal skamba ne taip įspūdingai kaip U.K., bet vis tiek neblogai. Šiaip skambesiu ir bendra instrumentų sinergija man šis albumas primena U.K. kūryba, su Yes momentais, išlendančiais per Howe grojimo stilių, bet, aišku, su daug daugiau pop muzikos elementų.

Man dalis kompozicijų labai patinka – nerandu didelių priekaištų Sole Survivor, Time Again ir Cutting It Fine, kurias pavadinčiau mėgstamiausiomis albumo dainomis. Wildest Dreams, Only Time Will Tell irgi stiprios dainos. Without You pasigendu melodijos akcentavimo, Here Comes The Feeling momentais pernelyg panaši į Heat of the Moment, bet turbūt viena geriausių dainų Palmer'io būgnavimo aspektu ir yra puikių sprogstamų Howe gitaros momentų. Vat Palmer'io mušamieji man stačiai nepatinka Heat of the Moment dainoje – posmuose ritmas silpnas ir statiškas, o dainos finale jie per daug greiti ir agresyvūs, nederantys su dainos maniera. Vis tik silpniausia daina albume, mano galva, yra One Step Closer – dėl absoliučiai neįsimintinos, gana lėkštos melodijos. 

Albumui 9 balai su švelniu minusėliu. Nežinau, ar tai geriausias Asia albumas, tačiau turintis trūkumų ir, kaip jau minėjau, kai kurios Payne eros dainos man daug labiau patinka nei šio albumo dainos.