Ačiū už atsakymą. Pinigai nėra nei blogai, nei gerai. Pasaulis visada panašus. 

Daugiau apie save

Visada pinigai turėjo gundomaja funkcija. Pasinaudoti jų teikiamomis laisvo pasirinkimo galimybėmis. Keliaut kur nori, dəvət ką nori, turėt kas patinka. 

Vis dėlto, geresnis, sukalbamesnis, socialesnis ir darbstesnis buvau, kai neturėjau pinigų. Vertinau nemokamus dalykus ir turėjau stipresnė valia. 

Kurti, siekti, vystytis, progresuoti galėjau neturėdamas pinigų teikiamų patogumų. Gražesnis. Aukštesnis. Stipresnis. Buvau be pinigų. Šokau. Dainavau. Sypsojau. Pinigai įvedė į komforto zona. Bijau net šalto vandens be skėčio lietaus. Manau kiti irgi susiduria su pinigų problema:atsitiko neatitaisomu asmeninių pokyčių. 

Sunku pasakyt, kur jis eina. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, žmonėms, gyvenusiems Europoje antro pasaulinio karo metais turėjo atrodyti, kad pasaulis eina į pražūtį. Po atominės bombos sprogimo Hirošimoj ir Nagasakyje turėjo atrodyti, kad pasaulio pabaiga jau visai arti. Didžiosios depresijos metais daug kam tai iš tiesų buvo gyvenimo pabaiga, bet nepaisant visa ko, pasaulis vis tiek išliko. Pinigai visada buvo, yra ir bus dalykas, kuris, naudojamas netinkamai, pavergia žmogų ir padaro jį vergu (paradoksalu, nes manome, kad dideli pinigų kiekiai suteikia laisvę). Vis dėlto, kad ir kaip man būtų sunku pačiam tai pripažinti, bet savaime jokie dalykai nėra blogi. Galėtume pažvelgti taip - knygos, lyg ir neblogas dalykas: gali sužinoti, perduoti savo žinias, jausmus ir t.t. Visgi, jomis buvo galima manipuliuoti masėmis, kas privedė prie įvairių baisių dalykų. Telefonas - kaip ir irgi geras dalykas, gali paskambinti, išsikviesti pagalbą, pažiūrėti, kur reikia nuvažiuoti ir t.t. Kita vertus - gali tapti priklausomas nuo žaidimų, soc. tinklų ar pornografijos žiūrėjimo. Taigi ir pinigai - savaime nėra nei blogai, nei gerai. Jeigu yra vadovaujamasi saikingumo principu ir aukso vidurio taisykle, bent jau teoriškai problemų neturėtų kilti. Visai kas kita, kai saikingumo principas išnyksta ir pinigai ar bet koks kitas objektas tampa gyvenimo esminiu tikslu. Bet žmogus jau toks yra - nuodėmingas ir silpnas. Išeitis yra, bet daugeliui sunku pripažinti, kad ta išeitis nėra "AŠ PATS". Puikybė - tiesiausias kelias į degradaciją. Bet visgi atsakant į temą, tai aš nedaryčiau tokių plačių išvadų apie tai, jog pasaulis "eina kažkokia linkme". Manau yra visaip ir mes, gyvendami labai ribotame laike ir erdvėje, visko negalime sužinoti ir suprasti visų procesų

Kai buvau neturtingesnis, vertinau daugiau tikrus dalykus, realu bendravimą, susitikimus. Po to, kai internetas tapo labiau prieinamas, įsitaisiau sau patogią "komforto zona" :iš altruisto išgaravo visa empatija, tapau nesavakritisku egoistu. Nelabai praturtejes, bet pagerines gyvenimo patogumus, tapau mažiau meilus ir atviras, draugiškas artimesniems zmonems:sunkiau prieiti ir rasti draugiška siela, persimesti atviresniu žodžiu. Baimė savęs ir kitų. Jei visas pasaulis eina daugmaž ta linkme - tai man labai gaila. Jis puna eidamas paskui kupiura.