Nors iki šiol tai buvo mano nemėgstamiausias Marillion albumas, bet galbūt tuomet, kai jo klausiau pirmą kartą, nebuvau visai susikoncentravęs, nes dabar jis man skamba gerokai geriau nei prisimenu. Ypač pirmos kelios dainos: jas labai veikia klausyti važiuojant tamsiu paros metu kelyje (ir nežinau, kaip tai susiję su albumo pavadinimu). Matyt tos kelios pirmos dainos anksčiau manęs neužkabindavo ir sukurdavo nuobodumo efektą, kuris tęsdavosi per visą albumą. Dabar jos mane kaip tik užkabina ir šio albumo klausytis nenuobodu, nors albumas ir turi defektų. Pavyzdžiui, Liquidity yra labai jau nuobodus instrumentalas, Trap The Spark ir A State of Mind yra pernelyg ištęstos vidutiniškos skambesio dainos. Wrapped Up In Time turi per ilgą ambientinę įžangą. Nu bet Half Full Jam yra visai įdomi stipresnio skambesio daina, kuri uždeda įsimintinumo štrichą šiam albumui, kuris yra gana lengvo skambesio. Nothing Fills The Hole yra kaip tik laiku albume ir skamba smagiai bei nuteikia smagiai. Kaip ir minėjau, pirma trijulė dabar yra mano vieni mėgstamiausių kūrinių albume: This Train Is My Life yra labai lengva ir įtraukianti baladė, Dreamy Street miniatūra skambiai šiek tiek mistiškai, įdomios vingrybės su pianinu, Hogarth'o vokalas įtraukiantis. Essence labai ryškus, stipriai skambantis kūrinys, ypač pirmoji dainos pusė.
Ir aš nežinau, ar tai vertinti kaip albumo silpnybę, ar kaip stiprybę... titulinė daina nustelbia myliomis likusį materialą. Ir nors įžanga ganėtinai lėta, tačiau visiškai atsiperka ją išlaukti. Ir kitaip nei A Few Words For The Dead (iš Radiation albumo) dainoje, ta pirmoji pusė turi intrigos cinkiuką ir nenumuša bendro įspūdžio apie dainą. O jau antroji pusė kaip kala, tai ugh, Hogarth'o vokalas visiškai neprilygstamas, Trewavas bosas vežantis, o priedainyje Rothery ir Kelly kuriama atmosfera visiškai pritrenkia.
Nors anksčiau albumą vertindavau 6-etą, dabar man jis vertas visai nesilpno 8-eto ir jis pranoksta ne tik Radiation, bet ir tikriausiai marillion.com, kuris irgi kenčia nuo to gerų dainų stygiaus.
Vis dėlto dar ne viskas man veikia. Komentarą lyg ir parašiau, bet jis nepasirodė, pranešimas, kad parašiau komentarą – irgi. Nu OK... O buvo taip, kad orint atvert music'ą man pasirodė pranešimas, kad svetainė negali užtikrinti saugaus ryšio
Aš tai dabar jaučiuosi, lyg man būtų uždėtas limitas, kiek galiu naudotis music'u. Nes atrodo, prisiliesiu prie kažko ne to ir išmes mane kokiai savaitei, kaip jau yra padarę. Bet iš dalies gerai tokia pertrauka - daugiau laiko kitiems dalykams
2021 m. spalio 13 d. 16:39:37
Nors iki šiol tai buvo mano nemėgstamiausias Marillion albumas, bet galbūt tuomet, kai jo klausiau pirmą kartą, nebuvau visai susikoncentravęs, nes dabar jis man skamba gerokai geriau nei prisimenu. Ypač pirmos kelios dainos: jas labai veikia klausyti važiuojant tamsiu paros metu kelyje (ir nežinau, kaip tai susiję su albumo pavadinimu). Matyt tos kelios pirmos dainos anksčiau manęs neužkabindavo ir sukurdavo nuobodumo efektą, kuris tęsdavosi per visą albumą. Dabar jos mane kaip tik užkabina ir šio albumo klausytis nenuobodu, nors albumas ir turi defektų. Pavyzdžiui, Liquidity yra labai jau nuobodus instrumentalas, Trap The Spark ir A State of Mind yra pernelyg ištęstos vidutiniškos skambesio dainos. Wrapped Up In Time turi per ilgą ambientinę įžangą. Nu bet Half Full Jam yra visai įdomi stipresnio skambesio daina, kuri uždeda įsimintinumo štrichą šiam albumui, kuris yra gana lengvo skambesio. Nothing Fills The Hole yra kaip tik laiku albume ir skamba smagiai bei nuteikia smagiai. Kaip ir minėjau, pirma trijulė dabar yra mano vieni mėgstamiausių kūrinių albume: This Train Is My Life yra labai lengva ir įtraukianti baladė, Dreamy Street miniatūra skambiai šiek tiek mistiškai, įdomios vingrybės su pianinu, Hogarth'o vokalas įtraukiantis. Essence labai ryškus, stipriai skambantis kūrinys, ypač pirmoji dainos pusė.
Ir aš nežinau, ar tai vertinti kaip albumo silpnybę, ar kaip stiprybę... titulinė daina nustelbia myliomis likusį materialą. Ir nors įžanga ganėtinai lėta, tačiau visiškai atsiperka ją išlaukti. Ir kitaip nei A Few Words For The Dead (iš Radiation albumo) dainoje, ta pirmoji pusė turi intrigos cinkiuką ir nenumuša bendro įspūdžio apie dainą. O jau antroji pusė kaip kala, tai ugh, Hogarth'o vokalas visiškai neprilygstamas, Trewavas bosas vežantis, o priedainyje Rothery ir Kelly kuriama atmosfera visiškai pritrenkia.
Nors anksčiau albumą vertindavau 6-etą, dabar man jis vertas visai nesilpno 8-eto ir jis pranoksta ne tik Radiation, bet ir tikriausiai marillion.com, kuris irgi kenčia nuo to gerų dainų stygiaus.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas