Nors iki šiol tai buvo mano nemėgstamiausias Marillion albumas, bet galbūt tuomet, kai jo klausiau pirmą kartą, nebuvau visai susikoncentravęs, nes dabar jis man skamba gerokai geriau nei prisimenu. Ypač pirmos kelios dainos: jas labai veikia klausyti važiuojant tamsiu paros metu kelyje (ir nežinau, kaip tai susiję su albumo pavadinimu). Matyt tos kelios pirmos dainos anksčiau manęs neužkabindavo ir sukurdavo nuobodumo efektą, kuris tęsdavosi per visą albumą. Dabar jos mane kaip tik užkabina ir šio albumo klausytis nenuobodu, nors albumas ir turi defektų. Pavyzdžiui, Liquidity yra labai jau nuobodus instrumentalas, Trap The Spark ir A State of Mind yra pernelyg ištęstos vidutiniškos skambesio dainos. Wrapped Up In Time turi per ilgą ambientinę įžangą. Nu bet Half Full Jam yra visai įdomi stipresnio skambesio daina, kuri uždeda įsimintinumo štrichą šiam albumui, kuris yra gana lengvo skambesio. Nothing Fills The Hole yra kaip tik laiku albume ir skamba smagiai bei nuteikia smagiai. Kaip ir minėjau, pirma trijulė dabar yra mano vieni mėgstamiausių kūrinių albume: This Train Is My Life yra labai lengva ir įtraukianti baladė, Dreamy Street miniatūra skambiai šiek tiek mistiškai, įdomios vingrybės su pianinu, Hogarth'o vokalas įtraukiantis. Essence labai ryškus, stipriai skambantis kūrinys, ypač pirmoji dainos pusė.
Ir aš nežinau, ar tai vertinti kaip albumo silpnybę, ar kaip stiprybę... titulinė daina nustelbia myliomis likusį materialą. Ir nors įžanga ganėtinai lėta, tačiau visiškai atsiperka ją išlaukti. Ir kitaip nei A Few Words For The Dead (iš Radiation albumo) dainoje, ta pirmoji pusė turi intrigos cinkiuką ir nenumuša bendro įspūdžio apie dainą. O jau antroji pusė kaip kala, tai ugh, Hogarth'o vokalas visiškai neprilygstamas, Trewavas bosas vežantis, o priedainyje Rothery ir Kelly kuriama atmosfera visiškai pritrenkia.
Nors anksčiau albumą vertindavau 6-etą, dabar man jis vertas visai nesilpno 8-eto ir jis pranoksta ne tik Radiation, bet ir tikriausiai marillion.com, kuris irgi kenčia nuo to gerų dainų stygiaus.
Programuoti ir daryti su sistemomis JavaScript ir mySQL as dar nemoku. Mokykloj ir veliau mokiausi tik kaip pele tvirtai desine laikyti, procesoriu, ekrana ijungti ir matematikos, statybos programas turbopascal bei autocad ivaldyti.
Gerai, dirbau musicui 4 metus be atlygio kasdien. Pildziau duombaze. Kazkas gyveno is populiarumo ir reklamos. Ji arba jis turedami 27m gali savanoriauti iki begalybes. Bet kai tu 30+nothing tu turi seima negali dirbt apdoroti dizaina be atlygio. Man 69m
Pakeisciau ir pats (po metu) bet reikalingi € o ne tik savasnoras. Reikalingas kompiuteris, minimalus programavimo kursai, minimalus atlygis ir musicas skestu sirdutese
Is esmes nes visi vieni kita cia labai mylim - kodel nepadaryt rausvo su raudonu dizaino su susikabinusiu sirdziu fragmentais? Kodinis music zodis yra LOVE. love me like i am your melody
2021 m. spalio 13 d. 16:39:37
Nors iki šiol tai buvo mano nemėgstamiausias Marillion albumas, bet galbūt tuomet, kai jo klausiau pirmą kartą, nebuvau visai susikoncentravęs, nes dabar jis man skamba gerokai geriau nei prisimenu. Ypač pirmos kelios dainos: jas labai veikia klausyti važiuojant tamsiu paros metu kelyje (ir nežinau, kaip tai susiję su albumo pavadinimu). Matyt tos kelios pirmos dainos anksčiau manęs neužkabindavo ir sukurdavo nuobodumo efektą, kuris tęsdavosi per visą albumą. Dabar jos mane kaip tik užkabina ir šio albumo klausytis nenuobodu, nors albumas ir turi defektų. Pavyzdžiui, Liquidity yra labai jau nuobodus instrumentalas, Trap The Spark ir A State of Mind yra pernelyg ištęstos vidutiniškos skambesio dainos. Wrapped Up In Time turi per ilgą ambientinę įžangą. Nu bet Half Full Jam yra visai įdomi stipresnio skambesio daina, kuri uždeda įsimintinumo štrichą šiam albumui, kuris yra gana lengvo skambesio. Nothing Fills The Hole yra kaip tik laiku albume ir skamba smagiai bei nuteikia smagiai. Kaip ir minėjau, pirma trijulė dabar yra mano vieni mėgstamiausių kūrinių albume: This Train Is My Life yra labai lengva ir įtraukianti baladė, Dreamy Street miniatūra skambiai šiek tiek mistiškai, įdomios vingrybės su pianinu, Hogarth'o vokalas įtraukiantis. Essence labai ryškus, stipriai skambantis kūrinys, ypač pirmoji dainos pusė.
Ir aš nežinau, ar tai vertinti kaip albumo silpnybę, ar kaip stiprybę... titulinė daina nustelbia myliomis likusį materialą. Ir nors įžanga ganėtinai lėta, tačiau visiškai atsiperka ją išlaukti. Ir kitaip nei A Few Words For The Dead (iš Radiation albumo) dainoje, ta pirmoji pusė turi intrigos cinkiuką ir nenumuša bendro įspūdžio apie dainą. O jau antroji pusė kaip kala, tai ugh, Hogarth'o vokalas visiškai neprilygstamas, Trewavas bosas vežantis, o priedainyje Rothery ir Kelly kuriama atmosfera visiškai pritrenkia.
Nors anksčiau albumą vertindavau 6-etą, dabar man jis vertas visai nesilpno 8-eto ir jis pranoksta ne tik Radiation, bet ir tikriausiai marillion.com, kuris irgi kenčia nuo to gerų dainų stygiaus.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas