1969 metais panašią muziką grojo gal tik Led Zeppelin ir tai tebuvo debiutuojanti grupė. Gal dar britiškoje kultūroje atrastume kolektyvų, bet iš esmės Grand Funk Railroad sunkiu, zeppelin'išku skambesiu apdorojo bliuzinę-rokenrolinę 7-ojo dešimtmečio dainų formą. Todėl man GFR nuo pat pradžių atrodė inovatyvi grupė. Debiutas neprastas, tačiau nėra labai tvirtas ir dainos tą išduoda. T.N.U.C. būgnų partija yra tik užkamša iš esmės (panašiai kaip ir truputį vėliau pasirodęs Zeppelin'ų Moby Dick), kai kurios dainos vargiai išlipa visiškai įprastus dainų rašymo standartus (High on a Horse, Time Machine). Tiek Anybody's Answer, tiek Into The Sun, tiek Can't Be Too Long atrodo turinčios potencialo, bet kiek prisižaista su nekonvencine dainų struktūra, nepavyko maksimizuoti efekto ir visiškai sutelkti klausytojo dėmesio. Sėkmingomis dainomis šiame albume laikau Are You Ready? - gana klasiškai skambantis rokenroliškas numeris, nepernelyg sunkus, tačiau pakankamai vežantis; Call Yourself a Man turi daug koncentruotos energijos ir žaismingumo savyje; bet geriausia yra Heartbreaker - labai sėkmingai išpildytas bliuzinio roko numeris, ne prasčiau nei Led Zeppelin. Gitara super puikiai dirba, ypač į galą. Nors yra pakankamai dainų, kurių nepernešu, ir įprastomis sąlygomis rašyčiau tokiam albumui 7 balus, bet skambesio inovatyvumas yra smarkus pliusas, todėl tebūnie paliegęs 8-etas.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
2018 m. birželio 12 d. 22:22:29
1969 metais panašią muziką grojo gal tik Led Zeppelin ir tai tebuvo debiutuojanti grupė. Gal dar britiškoje kultūroje atrastume kolektyvų, bet iš esmės Grand Funk Railroad sunkiu, zeppelin'išku skambesiu apdorojo bliuzinę-rokenrolinę 7-ojo dešimtmečio dainų formą. Todėl man GFR nuo pat pradžių atrodė inovatyvi grupė. Debiutas neprastas, tačiau nėra labai tvirtas ir dainos tą išduoda. T.N.U.C. būgnų partija yra tik užkamša iš esmės (panašiai kaip ir truputį vėliau pasirodęs Zeppelin'ų Moby Dick), kai kurios dainos vargiai išlipa visiškai įprastus dainų rašymo standartus (High on a Horse, Time Machine). Tiek Anybody's Answer, tiek Into The Sun, tiek Can't Be Too Long atrodo turinčios potencialo, bet kiek prisižaista su nekonvencine dainų struktūra, nepavyko maksimizuoti efekto ir visiškai sutelkti klausytojo dėmesio. Sėkmingomis dainomis šiame albume laikau Are You Ready? - gana klasiškai skambantis rokenroliškas numeris, nepernelyg sunkus, tačiau pakankamai vežantis; Call Yourself a Man turi daug koncentruotos energijos ir žaismingumo savyje; bet geriausia yra Heartbreaker - labai sėkmingai išpildytas bliuzinio roko numeris, ne prasčiau nei Led Zeppelin. Gitara super puikiai dirba, ypač į galą. Nors yra pakankamai dainų, kurių nepernešu, ir įprastomis sąlygomis rašyčiau tokiam albumui 7 balus, bet skambesio inovatyvumas yra smarkus pliusas, todėl tebūnie paliegęs 8-etas.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas