Naktis, pilna žvaigždžių...
Patepk paletėj mėlyną ir pilką,
apsižvalgyk vasaros dieną
akimis pažįstančiomis tamsą mano sieloje.
Šešėliai ant kalvų...
Padaryk medžių, narcizų eskizą.
Spalvomis išreišk lengvą vėjelį
ir žiemos speigus sniego baltumo drobėje.
Naktis, pilna žvaigždžių...
Ryškiai liepsnojančios raudonos gėlės.
Išraityti debesys violetinėj migloj,
Vincento akimis, geriausiai išreiškiami
Kinijos mėlio dažais.
Spalvos, keičiančios atspalvius...
Gintarinių javų laukai ryte.
Vėjo nugairinti žmonių veidai,
susiraukšlėję iš skausmo,
atsigauna po mylinčia Kūrėjo ranka.
Dėl to, kad jie tavęs nemylėjo,
(o tavo meilė dar buvo tikra)
ir nebelikus jokios vilties širdyje
tą naktį, pilną žvaigždžių,
tu atėmei sau gyvybę
taip kaip įsimylėjėliai dažnai...
Tačiau aš pasakyčiau, Vincentai,
kad šis pasaulis niekad nebuvo skirtas
tokiai gražiai sielai kaip tavo...
Naktis, pilna žvaigždžių...
Tuščiose salėse pakabinti portretai.
Tai tik nupieštos, neįrėmintos galvos
ant sienų be pavardžių.
Jos turi akis, žvelgiančias į pasaulį,
ir negalinčios užsimiršti;
kaip tavo sutikti nepažįstamieji -
apskurę vyrai su apdriskusiais drabužiais...
Sidabrinis dyglys, krauju pasruvus rožė
gulinti sulūžusi, sutraiškyta
ant nekaltybės spalvos sniego.
Dabar manau, kad žinau,
ką norėjai man pasakyti,
kaip kentėjai dėl savo kitokios mąstysenos.
Ir kaip stengeisi juos išlaisvinti.
Tuos, kurie vis dar nesiklauso
ir niekuomet galbūt nesiklausys...
Vincent (Starry Starry Night) (Original by Don McLean, For Vincent Van Gogh)
____________________
Auka suprato kad nusikaltimo bendrininkus senokai pazinojo
Pamenu kokiais 1985ais kai Lietuvoje dar nebuvo Dievo, rimtesniu baznyciu, renginiu, katinas leopoldas buvo pirmas krikscionis neses Dievo zinia i dar sovietine sali.
Jei esi geras – viskas lengva kelyje,
O kai atvirkščiai – sunku ir tamsu darosi tiesiog.
Pasidalink su kiekvienu džiaugsmu savo tyru,
Sėk aplinkui juoką skambų ir tyrą.
Jei dainas dainuoji – linksmiau pasidaro,
O kai atvirkščiai – nuobodu ir pilka, be gal
Daina Jei esi geras leopoldas.
Lietus basas per žemę nubėgo,
Klevams per pečius tapšnojo delnais.
Jei diena giedra – gera ir miela,
O kai atvirkščiai – liūdna pasidaro visai.
Girdis, kaip skamba aukštai danguje
Saulės spindulių stygos šviesios.
Jei esi g
tokį smulkų, drebantį žmogelį:– Na, o tu kokio masto nusikaltėlis? Ką stambaus prasukai?Žmogelis nuryja seilę ir taria:– Aš naktį ežere su tinklais dvi lydekas sugavau... Ketvirtasis:
- O as RUKI VVERH daina A GDE ZE VY DEVCHONKI kaimu vestuvese su lietuv
Anigdots. Aš esu programišius. Įsilaužiau į Pentagono serverius, nukopijavau slaptus failus. Valstybės saugumo grėsmė!Antrasis atsiremia į sieną:– Aš – tarptautinis ginklų prekeivis. Aprūpindavau ištisas armijas. Pasaulinis mastas!Atsisuka abu į trečiąjį,
Erotomanas: Sto pensando a noi
Patrakus senute: Can't stop thinking of you
Eros: ono umana situazioni
Patrakus: They're just human contradictions (R.I.P.)
2009 m. lapkričio 8 d. 23:59:59
Naktis, pilna žvaigždžių...
Patepk paletėj mėlyną ir pilką,
apsižvalgyk vasaros dieną
akimis pažįstančiomis tamsą mano sieloje.
Šešėliai ant kalvų...
Padaryk medžių, narcizų eskizą.
Spalvomis išreišk lengvą vėjelį
ir žiemos speigus sniego baltumo drobėje.
Naktis, pilna žvaigždžių...
Ryškiai liepsnojančios raudonos gėlės.
Išraityti debesys violetinėj migloj,
Vincento akimis, geriausiai išreiškiami
Kinijos mėlio dažais.
Spalvos, keičiančios atspalvius...
Gintarinių javų laukai ryte.
Vėjo nugairinti žmonių veidai,
susiraukšlėję iš skausmo,
atsigauna po mylinčia Kūrėjo ranka.
Dėl to, kad jie tavęs nemylėjo,
(o tavo meilė dar buvo tikra)
ir nebelikus jokios vilties širdyje
tą naktį, pilną žvaigždžių,
tu atėmei sau gyvybę
taip kaip įsimylėjėliai dažnai...
Tačiau aš pasakyčiau, Vincentai,
kad šis pasaulis niekad nebuvo skirtas
tokiai gražiai sielai kaip tavo...
Naktis, pilna žvaigždžių...
Tuščiose salėse pakabinti portretai.
Tai tik nupieštos, neįrėmintos galvos
ant sienų be pavardžių.
Jos turi akis, žvelgiančias į pasaulį,
ir negalinčios užsimiršti;
kaip tavo sutikti nepažįstamieji -
apskurę vyrai su apdriskusiais drabužiais...
Sidabrinis dyglys, krauju pasruvus rožė
gulinti sulūžusi, sutraiškyta
ant nekaltybės spalvos sniego.
Dabar manau, kad žinau,
ką norėjai man pasakyti,
kaip kentėjai dėl savo kitokios mąstysenos.
Ir kaip stengeisi juos išlaisvinti.
Tuos, kurie vis dar nesiklauso
ir niekuomet galbūt nesiklausys...
Vincent (Starry Starry Night) (Original by Don McLean, For Vincent Van Gogh)
____________________
Auka suprato kad nusikaltimo bendrininkus senokai pazinojo