Volume 4

Diskusijos

0

Vol 4 man ilgą laiką buvo klasikinės Black Sabbath eros enigma – savotiškai bijojau lįsti į šį albumą ir jo psichodeliškai tamsią natūrą. Net Technical Ecstasy ir Never Say Die mano gyvenime atsirado anksčiau negu Vol 4, iš kurio ilgą laiką težinojau tik baladę Changes ir FX eksperimentą. Man atrodo, kad jis savotiška enigma yra net ir užkietėjusiams BS fanams – tai nėra albumas, kupinas Black Sabbath himnų, bet tai yra albumas, kurio klausosi cool kids. Jei tu jį nominuoji mėgstamiausiu Black Sabbath albumu, tave visi vadins melomanu-gurmanu su snobiškai sofistikuotu skoniu. 

Visgi per eilę metų Vol 4 atėjo į mano gyvenimą. Šiandien, tęsdamas savo reminiscencinę kelionę per Black Sabbath diskografiją, perklausiau ir šį keletą kartų. Man šis albumas garso, produkcijos prasme yra septynmylis žingsnis į priekį nuo Master of Reality. Čia daug geriau atsiskleidžia būgnų ir elektrinės gitaros garsai. Tiesa, tai dažnai yra boso ryškumo sąskaita: Gyzo valdomas instrumentas daugelyje dainų sėdi giliau mikse (bet vis dar girdimas ir smagus). Taip pat Vol 4 yra pirmasis albumas, kuriame Black Sabbath atranda „specialiuosius efektus“ – atsiranda įvairios antraplanės manipuliacijos gitara, melotronas ir panašūs dalykai, kurie formuoja atskirą gylio, atmosferos dimensiją albume, ir tas po to jų karjeroje tęsis (ypač išryškės Sabbath Bloody Sabbath albume). Kompoziciškai albumas galbūt nėra toks sofistikuotas kaip Paranoid, daugiau trumpesnių, paprastesnės struktūros dainų, bet instrumentiškai grupė skamba labiau pasiutus ir ekspresyvi negu bet kada anksčiau, rifai yra sofistikuotai kompleksiški (vien, tarkim, Snowblind rifas sukelia mintį „kaip tokia muzikinė frazė gimė autoriaus galvoje“). 

Visgi riebus albumo minusas yra tas, kad jie, mažiau stengdamiesi rašyti daugiaplanes kompozicijas, albume atrodo vietos keliems lazy numeriams. Nors galiu gyventi su FX gitaros-kryžiaus duetu, kuris Toniui pasirodė toks įdomus, kad įtraukė į albumą (sutinku, tiesiog tinka visuminei atmosferai), bet kažkaip Laguna Sunrise efemerija man iškrenta iš albumo konteksto – man Embryo ir Orchid Master of Reality kontekste įsipaišė daug geriau, jog buvo trumpos ir suteikė labai malonaus kontrasto su doom'išku skambesiu. Laguna Sunrise labiau išplėtota, nors tas plėtojimas man skamba labiau kaip noodle'inimas ir ji nesukuria tokio kontrasto, nes Vol 4 nėra toks be galo tamsus albumas kaip Master of Reality. St. Vitus Dance yra šio albumo Paranoid – tokia trali-vali kompozicija, kuri savyje neturi daug įdomaus muzikinio turinio. 

Bet likusios kompozicijos yra albumo šerdis ir auksas. Mano mėgstamiausios turbūt yra Tomorrow's Dream ir Supernaut. Abi turi be galo paveikius rifus. Tomorrow's Dream esti labai pozityvios sinergijos tarp pūpsinčio Bill'o ritmo ir groovy Tonio grojimo gitara, be to, man patinka tas harmoniškai keistas trečias posmas dainoje. Supernaut yra tiesiog masyvaus apokaliptinio skambesio daina. Ozzio balsas kaip koks aidas iš pragaro gelmių šitame muzikiniame fone, kurį vizualizuoju kaip dangų, kupiną juodų, pragaištingų audros debesų. Wheels of Confusion yra simpatiška siuita, labiau savo konstrukcija atitinkanti Paranoid albumo tradiciją. Jos struktūroje užkoduota daug įdomios dinamikos, kurią visada smagu sekti, nors mano mėgstamiausias momentas dainoje yra pirmos 20 sekundžių, kur Tonis iš velniažin kokių bliuzo klodų ištraukė nuostabią įžanginę gitaros frazę – gaila, kad jos greit atsisakoma, būčiau norėjęs išgirsti šios frazės plėtotę. Snowblind muzikinė tema be galo simpatiška, be to, tai vieną kiečiausių kulminacijų turinti Black Sabbath kompozicija. Gal kiek per statiška dainos pirma pusė man neleidžia jos deleguoti kaip favorito albume. Cornucopia yra Master of Reality doom'o dimensijos išplėtojimas dar vienu lygiu gilyn – labai žemas gitaros skambesys, su kuriuo gerai kontrastuoja Ozzio balsas (jo balsas turbūt sąmoningai pakeltas mikse). O Under The Sun man norisi lyginti su praėjusio albumo closer'iu Into The Void – sakyčiau, kad Under The Sun, nepaisant jos sunkumo, turi gerokai žaismingesnės, psichodeliškesnės energijos. Be to, jos uždaromoji tema gan įsimintinai, pozityviai uždaro albumą. 

Atskiras žodis dėl baladės Changes: įėjau į kažkurį Vol 4 aptarimo forumą (turbūt reddit, neatsimenu) ir pamačiau visą klodą komentarų žmonių, kurie giriasi, kad klausydami Vol 4 visuomet praleidžia Changes, nes tai lengvas popsas ir pan. Visų pirma, man toks svetimas konceptas yra praleidinėti dainas viso albumo perklausoje, atrodo nenatūralu taip elgtis. Visų antra, aš nepakenčiu to tipiško metalistų snobizmo, kad viskas, kas neturi sunkaus gitaros rifo, yra neklausoma muzika. O trečia, turbūt svarbiausia – Changes ne tik yra graži atmosferinė baladė, ji dar ir gerai įsipaišo į Vol 4 garsavaizdį. Mano ausimis, labai svarbus, gražus ir reikšmingas albumo akcentas, nors ir ne pati mėgstamiausia iš lengvų Black Sabbath dainų. 

Kaip ir Technical Ecstasy atveju, taip ir čia albumo žvaigžde deleguosiu Tony Iommi. Man jo rifai ir soluotės nustelbia Geezer'io, Bill'o ir Ozzio indėlį į muziką, kurie irgi yra labai solidūs. Snowblind pabaigos ir Under The Sun vidurio solavimas, Supernaut rifavimas ir ta maži kitokie akcentėliai kaip Wheels of Confusion įžanga yra tie dalykai, dėl kurių labiausiai myliu šį albumą, ir už juos tiesiogiai atsakingas būtent Tonis. 

Uždarant vertinimą, man labiausiai Vol 4 lyginasi su Master of Reality. Nors tai dvi skirtingas filosofijas turintys albumai ir mano akyse turi skirtingus pliusus ir minusus, bet kažkaip, viską sudedant ant svarstyklių, man jie vis tiek atrodo kaip giminingi pusbroliai, kurie yra panašiai draugiški mano ausims. Abiejų atveju svyruoju tarp 9 ir 10. Ir Vol 4 atveju turbūt taipogi pasirinksiu 9-etą su dideliu pliusu, nes tos trumpos kompozicijos mano ausimis per daug išbalansuoja albumą. Jei man lieptų važiuot į negyvenamą salą ir pasirinkti iš Master of Reality ir Vol 4, kurį vieną pasiimti kartu, turbūt imčiau Vol 4, vien dėl skambesių įvairovės, net jei Master of Reality visumoje yra solidžiau sukonstruotas ir sukomponuotas žvėris.