Headless Cross

Diskusijos

0

Atėjau į šį albumą su didesnėmis viltimis negu The Eternal Idol atveju, nors apie šį albumą žinojau labai menkai (Black Moon ir Headless Cross pasirodė pažįstamos dainos, kitos asociacijų nekėlė). Iš pradžių albumas man pasirodė įdomesnis, kiek ekspresyvesnis, truputį aštresnio skambesio negu The Eternal Idol. Bet ilgainiui, po keleto perklausų, man dainos pasirodė vis tiek gan standartinės ir vargiai, ar šiam albumui galėčiau skirti daugiau laurų negu The Eternal Idol. Taip, galbūt jis kiek sunkesnis, galbūt Tony Martin'as į savo balsą prideda dar daugiau to growl'iško tono. Klavišai, sakyčiau, irgi truputį ryškesni šiame albume, bet The Eternal Idol dainos turėjo man patrauklesnių subtilesnių klavišų tonų. Ne ypač daug ką galiu pasakyti apie bosavimą ir būgnavimą, kažkaip iš Cozy Powell'io tikėjausi kažko įspūdingiau. 

Man dainos labiau patinka melodiškai negu kompoziciškai. Viena daina, kuri turi visai įdomų surėdymą, yra When Death Calls, kur lėtesnis, epiškai skambantis rifas įsismarkuoja ties dainos viduriu. Šiuo aspektu man daina primena Nightmare iš The Eternal Idol. Kill In The Spirit World ir Call Of The Wild yra melodingesnės albumo dainos, kuriose ir Tonio Martino balsas dėl kontrasto išryškėja visai gerai. Pirmoji daina turi labai gerą Tonio Iommi soluotę viduryje. Bet turbūt mėgstamiausias kūrinys albume išlieka Black Moon. Nežinau, ar čia kokia tarties, ar tiesiog tembro specifika, bet man Tonis šioje dainoje skamba neįtikėtinai arti Dio. Visgi gal man įdomiausias gitaros rifas šioje dainoje. Headless Cross daina irgi pusė velnio, turi įsimintiną Heaven and Hell dainą primenančią atmosferą. Neskaitant įžanginio nykaus instrumentalo The Gates of Hell, mažiausiai mėgstamos dainos albume būtų Devil and Daughter beigi gan lėtūniška Nightwing, kuri nuskambėjo kaip bandymas padaryti kažką panašaus kaip titulinė The Eternal Idol daina. 

Albumo žvaigždė: vėl renkuosi tarp dviejų Tonių, man jų indėlis į šios eros Black Sabbath muziką atrodo didžiausias. Gal man šio albumo garsas atrodo kiek gitarocentriškesnis, nežinau, ar tai tiesiog dėl albumo produkcijos, ar dėl specifinio Iommi gitaros tono, o gal išties Toniui pavyko parašyti kiek įdomesnius rifus šiame albume. Tad jį deleguosiu albumo žvaigžde, nors tas "žvaigždės" titulas skamba kiek išpūstai, vis tiek iš šio albumo neturiu ką labai įsimintino pasiimti, kas pabrėžtų Iommi gitaros talentą. 

Tadgi albumas didžiąja dalimi seka The Eternal Idol formulę. Vietomis skamba geriau, vietomis gal ir nelabai, tad rezultatas man labai panašus, todėl vertinu tais pačiais 8 balais.