Originaliai pasidalinta mano Facebook paskyroje, kopijuoju į čia:  

R.I.P. Rick Davies (1944-2025)  

Įspūdingai liūdna dienos pradžia. Rick Davies po dešimtmetį trukusios kovos su vėžiu galiausiai ją praėjusį savaitgalį pralaimėjo, sulaukęs 81-erių. Man šis Supertramp balsas, šis iškart atpažįstamas pianistas ir klavišininkas, yra prog ir pop muzikos ikona. Jis parašė mases nuostabių dainų įvairiems Supertramp albumams.  

Dauguma jo braižą geriausiai atpažįsta pagal  Goodbye Stranger dainą iš Breakfast In America albumo, kuri yra vienas iš kelių Supertramp megahitų, turinčių 200 mln. stream'ų Spotify. Man Rick Davies istorija prasideda dar nuo debiutinio Supertramp albumo 1970-aisiais, kur grupė sugebėjo sukurti inovatyvių eksperimentų tarp folk, prog ir hardroko muzikos.

Po to, be abejo, Crime Of The Century (1974) – mano nuomone, vienas geriausiai suprodiusuotų muzikos albumų ISTORIJOJE, negana to, ir kūrybinis šedevras, parodęs, kaip progresyvią muziką adaptuoti pop muziką mylinčiai ausiai. Rick Davies dainos tame albume (Bloody Well Right, Asylum, Rudy, Crime Of The Century) yra vienas kitą pranokstantys kompoziciniai šedevrai. Crisis!? What Crisis!? (1975) turi porą nepakartojamų Davies perliukų kaip Another Man's Woman bugis/rokenrolas beigi lengvos melancholijos baladė su džiazo prieskoniu Just A Normal Day, kur jis vokalisto rolę dalijasi su kitu Supertramp lyderiu Roger Hodgson: jie buvo viena iš tų retų grupių, kuri turėjo du vienodos svarbos lyderius, kurie abu rašė nuostabias dainas ir suderino savo gan skirtingas muzikines preferencijas į vieną grupės stilių.

Po be galo sėkmingo Breakfast In America (1979), nuostabaus koncertinio albumo Live In Paris (1980) (vienas geriausių koncertinių albumų, labai rekomenduoju) beigi Famous Last Words (1982), Hodgson'as išėjo iš grupės, bet net po Hodgson'o išėjimo Rick Davies, tapęs vieninteliu grupės lyderiu, serviravo nuostabių gabalų vėlyvesnėje Supertramp diskografijoje. Aš pasiūlysiu Cannonball iš Brother Where You Bound (1985) albumo, kuris šiemet švenčia keturiasdešimtmetį. Cannonball turbūt yra paskutinis gan didelis Supertramp hitas, kuriame Davies'o maniera atsiskleidžia visu grožiu – jo polinkis į grandiozinį pianino garsą, nevengiant inkorporuoti ir sintezatorių antrame plane, jo žemesnis, sodresnis vokalo tembras (klasikinėj Supertramp kūryboj gerai kontrastavęs su spalvingu Hodgson'o tenoru), ryškus noras padžiazuoti ir pabliuzuoti instrumentinėse sekcijose, ir ne tik klavišais, bet ir inkorporuojant vokalines improvizacijas. Ir visa tai sujungiant į didelį masinį potraukį turinčią pop dainą. Tai, kaip jis sudėtingas (ar bent jau nekonvencines pop muzikai) idėjas sugebėdavo paversti patrauklias pop ausiai, yra genijaus požymis. Amžino tau atilsio, muzikos genijau!

Patenka į geriausių rinkinį.https://www.music.lt/?user_top;id.128/  

Kaip čia turiu nukreipus akis, norint pamatyti Supertramp'ų nė vienas nenaudoja klausą, nestengengia išgirsti... 

Man šiaip jie patinka, kuo labiau garsą užsileidi, tuo geriau skamba 

Gal kas dalyvauja paskaitose, pamokose?? 

Mano tėvam jie iš tikro labiau patinka.