Dar viena trumpa albubo recenzija, kurią "Panelės" internetiniame portale pateikė Rima Šapauskas.
"Tai albumas, kuriam, mano nuomone, nieko netrūksta. Geras, linksmas, išbaigtas.
Daug kas jau ne tik mintinai paniūniuotų, bet ir sušoktų šlagerius „Čiuožki", „Leila", „Mis Europa". Kitos dainos irgi nėra tik balastas.
Mantui pasisekė: gražus, charizmatiškas, moka dainuoti, randa jo muziką įprasminančias formas, nesubanalėja iki neįgalaus popso. Džiugu, kad Lietuvos panelės turi tikrą popscenos herojų! Linkiu neiščiuožti iš teisingos trasos."
Antrasis dainininko albumas lakoniškas visomis prasmėmis. Itin paprastas viršelis, jokių seilėmis trykštančių padėkų draugams ir giminaičiams, pavadinimas, kurį galite įsirašyti patys, ir dešimt dainų, kurių didžioji dalis jums jau girdėtos. Kitaip tariant – jokio balasto, tik muzika, patinkanti vis daugiau klausytojų.
Nuo įkyriai įsimenamo šlagerio „Čiuožki“ (pateikto ir angliška versija) iki panašia energingo popso linkme nukreipto hito „Leila“, svinguojančios baladės „Stok“ ar jau užgesusio lietuviško MTV kanalo eteryje siautėjusios dainos „Love Fool Tonight“.
Mantą erzinantys palyginimai su Robbie Williamsu, žinoma, niekur nedings, bet ne dėl to, kad jų balsai būtų itin panašūs. Tiesiog Mantas – Robbie brolis dvynys, jei kalbama apie šėlsmo persmelktą muzikos nuotaiką ir sveiką ironiją, kurios apstu lietuvio albume.
Bene didžiausia albumo staigmena – daina „Viskas, ką sakai“, kurioje Mantas sugeba supinti elektroninį ritmą ir džiazo nuotaiką. Minuso jis nusipelno nebent už tai, kad trys dainos yra jau ankstesniame albume išleistų kūrinių perdirbiniai. Matyt, Mantas nusprendė, kad pirmąsyk joms pritrūko dėmesio.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
2010 m. gegužės 14 d. 11:59:53
"Tai albumas, kuriam, mano nuomone, nieko netrūksta. Geras, linksmas, išbaigtas.
Daug kas jau ne tik mintinai paniūniuotų, bet ir sušoktų šlagerius „Čiuožki", „Leila", „Mis Europa". Kitos dainos irgi nėra tik balastas.
Mantui pasisekė: gražus, charizmatiškas, moka dainuoti, randa jo muziką įprasminančias formas, nesubanalėja iki neįgalaus popso. Džiugu, kad Lietuvos panelės turi tikrą popscenos herojų! Linkiu neiščiuožti iš teisingos trasos."
2010 m. kovo 23 d. 11:19:10
Antrasis dainininko albumas lakoniškas visomis prasmėmis. Itin paprastas viršelis, jokių seilėmis trykštančių padėkų draugams ir giminaičiams, pavadinimas, kurį galite įsirašyti patys, ir dešimt dainų, kurių didžioji dalis jums jau girdėtos. Kitaip tariant – jokio balasto, tik muzika, patinkanti vis daugiau klausytojų.
Nuo įkyriai įsimenamo šlagerio „Čiuožki“ (pateikto ir angliška versija) iki panašia energingo popso linkme nukreipto hito „Leila“, svinguojančios baladės „Stok“ ar jau užgesusio lietuviško MTV kanalo eteryje siautėjusios dainos „Love Fool Tonight“.
Mantą erzinantys palyginimai su Robbie Williamsu, žinoma, niekur nedings, bet ne dėl to, kad jų balsai būtų itin panašūs. Tiesiog Mantas – Robbie brolis dvynys, jei kalbama apie šėlsmo persmelktą muzikos nuotaiką ir sveiką ironiją, kurios apstu lietuvio albume.
Bene didžiausia albumo staigmena – daina „Viskas, ką sakai“, kurioje Mantas sugeba supinti elektroninį ritmą ir džiazo nuotaiką. Minuso jis nusipelno nebent už tai, kad trys dainos yra jau ankstesniame albume išleistų kūrinių perdirbiniai. Matyt, Mantas nusprendė, kad pirmąsyk joms pritrūko dėmesio.