Įsipiešiu į vidurį conversationo. Labai mėgstu stebėt debesis ir įsivaizduot, kas lemia tokius jų pasikeitimus. Dar labai baugina, bet vilioja mintys apie visatą. Šiurpu pagalvojus, kokia didelė atrodo Žemė, o kokia ji yra, palyginus su kitomis planetomis; toliau, kiek apskritai žvaigždžių egzistuoja; galiausiai, kokia mūsų galaktika maža visokių kitų galaktikų jūroj. Tas sukrėtimo jausmas aplanko, kai smegenys geba apdorot tiek dalykų ir supranta, kad jų nesupranta. 

Išvada?

Na žinai, aš daugiau rutiną turiu omeny nei tuos tokius gyvenimo netikėtumus, kurie išmuša iš vėžių. Bet kažkaip reikia vėl sugrįžt į jas, kažkaip... 

Oo, kažkas nori pasisakyt, ir ne visai į temą.

:D tai daug ką paaiškina, dėkui!

Atrodo, kad būsi mano priešingybė — man jei yra kažkoks pokytis, viskas, iškrentu iš ritmo. 

Praktiškai viską kas čia žemiau išvardinta ir aš labai mėgstu.

Bet mėgstamiausias pomėgis yra kasdien sugalvot/patirt ką nors naujo. Nes jei bent pora dienų viskas vyksta lygiai tokia pačia tvarka - man amen, galima laidot, nes užeina egzistencinės krizės ir visokios depresijos.

Mėgstu užmėtyt žmones muzikinėm rekomendacijom, kol pradeda rėkt ir pykt. Ir ištardau nuomonę apie kiekvieną kūrinį, ir neduok Dieve bus neperklausyta arba atmestinai aptarta. 

Vėplinėt, kimarint, vegetuot, žiūrėt į vieną tašką...

Žaisti šachmatais arba šaškėmis, klausytis muzikos, važiuoti dviračiu kur nors už miesto bet kuria kryptimi, skaityti grožinę ir mokslinę literatūrą, paeksperimentuoti su muzikos instrumentais, guašu ir teptuku, su tušinuku ir popieriaus lapu.

Nieko neveikti 60% per dieną.