„Atostoginis kaltės jausmas. Puikiai leidžiu laiką. Norėčiau, kad būtumei čia, bet kažkaip džiaugiuos, kad nesi“
Mano akys - balti ratilai virš degančių skruostų;
rašiklį spaudžia pabalę pirštai.
Apvalina iki nulio, prideda begalines trupmenas,
kad devyni į dešimt pavirstų.
Du rausvi balandžiai lesa iš žvirgždo
trupinius pusryčių –juos tau buvau atidėjęs,
mano miela. O, kad tu būtumei čia
šią atvirukų dieną.
Žvilgsnis įbestas į ploną neryškią liniją,
kur sueina dangus su jūra.
Skubrūs šiokiadieniai žodžiai banalūs,
kvaili iš manęs tiesiog srūva.
Galimas daiktas, aš – vasaros įkaitas,
įkaitas, bet ne vergas, vis vieną.
Sakau, tai tiesa, noriu, kad būtumei čia
šią atvirukų dieną.
Tai bent sudužusio laivo krovinys:
atsiminimų mišrainė plaukia be nuovokos jūros vilnimis
ir prieskoniai iš Rytų ant stebuklingo vandens kilimo kartu.
Bet saulė leidžias, vėjas pirmyn pasileidžia;
juos iš galvos išsklaidys.
Mano akys - balti ratilai nervingo rašiklio
plunksną seka akylai.
Tuo metu jaunystės šmėklos, prisaikdintos sakyt tiesą,
man vėl suruošia pylą.
Dvi įdegusios kojos, tai dar ne vasara.
Bet dvi rudos rankos neužtvers manęs siena.
Tai va, miela, noriu, kad būtumei čia
šią atvirukų dieną.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
kam reikalingas 1 teravatas kosmose? Cia tau ne flopikas su 1.44 megabaitu talpa like good old 1996 kai as pirmakart santykiavau su PC.
O Humanoidinių robotų („Tesla Optimus“) valdymui ir jų reakcijos realiuoju laiku užtikrinimui. Vliatj!
Keista, kai man ateina graziausias ir mylimiausias metu laikas, mizeriai pradeda galvoti apie savi$udybes, makaruoklius, kara ir gyvenima po zeme. Damn cia gi marijos zeme
2010 m. liepos 17 d. 16:28:55
„Atostoginis kaltės jausmas. Puikiai leidžiu laiką. Norėčiau, kad būtumei čia, bet kažkaip džiaugiuos, kad nesi“
Mano akys - balti ratilai virš degančių skruostų;
rašiklį spaudžia pabalę pirštai.
Apvalina iki nulio, prideda begalines trupmenas,
kad devyni į dešimt pavirstų.
Du rausvi balandžiai lesa iš žvirgždo
trupinius pusryčių –juos tau buvau atidėjęs,
mano miela. O, kad tu būtumei čia
šią atvirukų dieną.
Žvilgsnis įbestas į ploną neryškią liniją,
kur sueina dangus su jūra.
Skubrūs šiokiadieniai žodžiai banalūs,
kvaili iš manęs tiesiog srūva.
Galimas daiktas, aš – vasaros įkaitas,
įkaitas, bet ne vergas, vis vieną.
Sakau, tai tiesa, noriu, kad būtumei čia
šią atvirukų dieną.
Tai bent sudužusio laivo krovinys:
atsiminimų mišrainė plaukia be nuovokos jūros vilnimis
ir prieskoniai iš Rytų ant stebuklingo vandens kilimo kartu.
Bet saulė leidžias, vėjas pirmyn pasileidžia;
juos iš galvos išsklaidys.
Mano akys - balti ratilai nervingo rašiklio
plunksną seka akylai.
Tuo metu jaunystės šmėklos, prisaikdintos sakyt tiesą,
man vėl suruošia pylą.
Dvi įdegusios kojos, tai dar ne vasara.
Bet dvi rudos rankos neužtvers manęs siena.
Tai va, miela, noriu, kad būtumei čia
šią atvirukų dieną.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly