- Amour [2012]

http://www.imdb.com/title/tt1602620/

Labai jau visi jį rekomendavo. Na, geras. Prisunktas realybės. Skaudus. Slogus. Antrą kartą gal nežiūrėčiau, bet vis tiek, įspūdį paliko. Ypatingai ta pagarba dviejų senų žmonių - ačiū/prašau... taip visa, rodos, natūralu ir ta meilė tokia tikra.

7,3/10

Kino teatre kažkada ašaras upeliais leidau.:))) Tu visai ne?

Po to su vienu pažįstamu įsivėlėme į diskusiją apie manipuliavimą emocijomis. Kad jo „priėjimas“ prie filmo buvo nuo įtarimo, kad manipuliuojama, iki emocijos, o man - atvirkščiai, po pasikūkčiojimų pagalvojau, kad velnias, gi jis (režisierius) tyčia taip smeigė ir sėkimingai sužaidė. Truputį pasigedau hanekiškų demonų už durų, bet ta žmogiškosios prigimties tema, kokiu kampu Haneke ją bepaimtų, yra vis dėlto meistriška. Norėčiau gal pakartoti, turbūt jau blaiviau sektųsi žiūrėti.

Kadangi dar neturėjau progos, tai norėčiau palikti atsiliepimą apie „Laiškai Sofijai“. Vargšas Čiurlionis. Nuobodu iki begalybės, visiškas profanizmas, rezultatą truputį gelbėjo pora aktorių, bet smukdė visa kita (nuo režisūros, absurdo scenarijaus iki to, kad net elementarių istorinių faktų nesuderino). Ir džiaugsmas, kad bent jau šito tai mes nefinansavom.

Išvardijote kritiką apie Čiurlionio filmą, bet prie tos kritikos nepateikėte nei vieno argumento, todėl ta kritika atrodo šiek tiek juokinga. Tarkim, nuobodumas - ganėtinai abstraktus pavyzdys - tai yra šališkas pastebėjimas. O visa kita - tiesiog leidote suprasti kad ten viskas blogai. Jei tai būtų dokumentinis filmas, tai būtų galima sakyti kad kažkas blogai su istoriniais faktais, tačiau šio filmo paskirtis visai kitokia. Tarkim, Tadas Blinda.Pradžia mažai ką turi bendro su realia istorija, tačiau dokumentinis filmas apie tikrajį Tadą Blindą būtų visai kitoks ir papasakotų kitokią istoriją.

Režisūra man kaip tik pasirodė stiprioji filmo savybė, su aktoriais viskas tvarkoje, tikrai nebuvo nuobodu žiūrėti. Matote, aš žinojau į kokio žanrą filmą einu, todėl neisitkėjau kad bus begalės veiksmo. Tai ne veiksmo filmas.

  Mes dar galvojome, ar  norime rašyti komentarą, ar ne, bet tik dėl tavęs, tik dėl tavęs... Komentaras tatai buvo ir prieš tai, net be bandymų recenzuoti.

Taip, kuo ramiausiai teigiu, kad tame filme iš esmės viskas yra blogai - nei režisūros, nei dramaturgijos, nei vaidybos, nei operatoriaus darbo. Pasityčioti iš blogų darbų iš pradžių smagu, bet su laiku tai ima užknisti. Nuobodumas - anaiptol ne dėl veiksmo trūkumo, ano filme gi per akis, tik kas iš to? Nesuprantu, prie ko čia dokumentika, o „Tadas Blinda - pradžia“ (apie tą kalbame?) su Čiurlioniu sieja nebent tai, kad abiejuose režisūros, kaip profesinio amato, nerasi net su žiburiu. Niekas nebaksnoja į istorinius vingius Sofia'i Coppol'ai ir jos „Antuanetei“ (čia tiesiog pirmas į galvą atėjęs nestandartas), nes režisierė elementariai supranta ką daro ir suvaldo medžiagą. O kai filme nėra „bazės“ - akys natūraliai ima lakstyti po „anstatą“ ir nori nenori užkliūna už fikusų ir sovestkų krištolinių servizų. Su „Dėde Vania“, nes niekas man neįrodys, kad jis buvo nepakeičiamas meninis sprendimas - pribaigė galutinai. Velnias slypi detalėse, ar ne? Jos visada labai daug pasako apie filmą.

Taigi, kas čia dar? Režisieriaus vizija primena seną negerą sovietinį revoliucinį filmą, tokį, kokių stalinmečiu kepdavo N vienetų. Ir po to kepdavo, tik jie būdavo dar labiau išvėsę ir niekas bent jau nebeapsimesdavo, kad tai - menas. Ar papasakoti apie nuvalkiotas klišes, kurių pagalba „sukama“ intriga ir konstruojamas siužetas, dramatugrijos baltas, ar gal jau juodas, dėmes (ir visa tai - su klasikiniu linijiniu naratyvu!) ir nemotyvuotus, neišvystytus charakterius, kur vienas blogas, kitas geras, o trečias - šiaip pavėpęs? Primenu, kad tiek Čiurlionis, tiek Kymantaitė realybėje buvo labai išsilavinę žmonės, tad bent anųjų žodyno skurdą reikėjo  kiek apmąstyti. Čia kaip minimum. A, ir dar blogas operatoriaus darbas. Pornografija yra taip filmuoti Čiurlionio paveikslus. Ar argumentavau, kodėl, mano kuklia nuomonyte, filmas man atrodo blogas?:(

Bet aš labai džiaugiuosi, kad filmas tau patiko. Ir kad režisūra patiko - taip pat. O dabar einu lauk iš smėlio dėžės.:)

- Amour [2012]

http://www.imdb.com/title/tt1602620/

Labai jau visi jį rekomendavo. Na, geras. Prisunktas realybės. Skaudus. Slogus. Antrą kartą gal nežiūrėčiau, bet vis tiek, įspūdį paliko. Ypatingai ta pagarba dviejų senų žmonių - ačiū/prašau... taip visa, rodos, natūralu ir ta meilė tokia tikra.

7,3/10

Kino teatre kažkada ašaras upeliais leidau.:))) Tu visai ne?

Po to su vienu pažįstamu įsivėlėme į diskusiją apie manipuliavimą emocijomis. Kad jo „priėjimas“ prie filmo buvo nuo įtarimo, kad manipuliuojama, iki emocijos, o man - atvirkščiai, po pasikūkčiojimų pagalvojau, kad velnias, gi jis (režisierius) tyčia taip smeigė ir sėkimingai sužaidė. Truputį pasigedau hanekiškų demonų už durų, bet ta žmogiškosios prigimties tema, kokiu kampu Haneke ją bepaimtų, yra vis dėlto meistriška. Norėčiau gal pakartoti, turbūt jau blaiviau sektųsi žiūrėti.

Kadangi dar neturėjau progos, tai norėčiau palikti atsiliepimą apie „Laiškai Sofijai“. Vargšas Čiurlionis. Nuobodu iki begalybės, visiškas profanizmas, rezultatą truputį gelbėjo pora aktorių, bet smukdė visa kita (nuo režisūros, absurdo scenarijaus iki to, kad net elementarių istorinių faktų nesuderino). Ir džiaugsmas, kad bent jau šito tai mes nefinansavom.

Išvardijote kritiką apie Čiurlionio filmą, bet prie tos kritikos nepateikėte nei vieno argumento, todėl ta kritika atrodo šiek tiek juokinga. Tarkim, nuobodumas - ganėtinai abstraktus pavyzdys - tai yra šališkas pastebėjimas. O visa kita - tiesiog leidote suprasti kad ten viskas blogai. Jei tai būtų dokumentinis filmas, tai būtų galima sakyti kad kažkas blogai su istoriniais faktais, tačiau šio filmo paskirtis visai kitokia. Tarkim, Tadas Blinda.Pradžia mažai ką turi bendro su realia istorija, tačiau dokumentinis filmas apie tikrajį Tadą Blindą būtų visai kitoks ir papasakotų kitokią istoriją.

Režisūra man kaip tik pasirodė stiprioji filmo savybė, su aktoriais viskas tvarkoje, tikrai nebuvo nuobodu žiūrėti. Matote, aš žinojau į kokio žanrą filmą einu, todėl neisitkėjau kad bus begalės veiksmo. Tai ne veiksmo filmas.

  Mes dar galvojome, ar  norime rašyti komentarą, ar ne, bet tik dėl tavęs, tik dėl tavęs... Komentaras tatai buvo ir prieš tai, net be bandymų recenzuoti.

Taip, kuo ramiausiai teigiu, kad tame filme iš esmės viskas yra blogai - nei režisūros, nei dramaturgijos, nei vaidybos, nei operatoriaus darbo. Pasityčioti iš blogų darbų iš pradžių smagu, bet su laiku tai ima užknisti. Nuobodumas - anaiptol ne dėl veiksmo trūkumo, ano filme gi per akis, tik kas iš to? Nesuprantu, prie ko čia dokumentika, o „Tadas Blinda - pradžia“ (apie tą kalbame?) su Čiurlioniu sieja nebent tai, kad abiejuose režisūros, kaip profesinio amato, nerasi net su žiburiu. Niekas nebaksnoja į istorinius vingius Sofia'i Coppol'ai ir jos „Antuanetei“ (čia tiesiog pirmas į galvą atėjęs nestandartas), nes režisierė elementariai supranta ką daro ir suvaldo medžiagą. O kai filme nėra „bazės“ - akys natūraliai ima lakstyti po „anstatą“ ir nori nenori užkliūna už fikusų ir sovestkų krištolinių servizų. Su „Dėde Vania“, nes niekas man neįrodys, kad jis buvo nepakeičiamas meninis sprendimas - pribaigė galutinai. Velnias slypi detalėse, ar ne? Jos visada labai daug pasako apie filmą.

Taigi, kas čia dar? Režisieriaus vizija primena seną negerą sovietinį revoliucinį filmą, tokį, kokių stalinmečiu kepdavo N vienetų. Ir po to kepdavo, tik jie būdavo dar labiau išvėsę ir niekas bent jau nebeapsimesdavo, kad tai - menas. Ar papasakoti apie nuvalkiotas klišes, kurių pagalba „sukama“ intriga ir konstruojamas siužetas, dramatugrijos baltas, ar gal jau juodas, dėmes (ir visa tai - su klasikiniu linijiniu naratyvu!) ir nemotyvuotus, neišvystytus charakterius, kur vienas blogas, kitas geras, o trečias - šiaip pavėpęs? Primenu, kad tiek Čiurlionis, tiek Kymantaitė realybėje buvo labai išsilavinę žmonės, tad bent anųjų žodyno skurdą reikėjo  kiek apmąstyti. Čia kaip minimum. A, ir dar blogas operatoriaus darbas. Pornografija yra taip filmuoti Čiurlionio paveikslus. Ar argumentavau, kodėl, mano kuklia nuomonyte, filmas man atrodo blogas?:(

Bet aš labai džiaugiuosi, kad filmas tau patiko. Ir kad režisūra patiko - taip pat. O dabar einu lauk iš smėlio dėžės.:)

- Amour [2012]

http://www.imdb.com/title/tt1602620/

Labai jau visi jį rekomendavo. Na, geras. Prisunktas realybės. Skaudus. Slogus. Antrą kartą gal nežiūrėčiau, bet vis tiek, įspūdį paliko. Ypatingai ta pagarba dviejų senų žmonių - ačiū/prašau... taip visa, rodos, natūralu ir ta meilė tokia tikra.

7,3/10

Kino teatre kažkada ašaras upeliais leidau.:))) Tu visai ne?

Po to su vienu pažįstamu įsivėlėme į diskusiją apie manipuliavimą emocijomis. Kad jo „priėjimas“ prie filmo buvo nuo įtarimo, kad manipuliuojama, iki emocijos, o man - atvirkščiai, po pasikūkčiojimų pagalvojau, kad velnias, gi jis (režisierius) tyčia taip smeigė ir sėkimingai sužaidė. Truputį pasigedau hanekiškų demonų už durų, bet ta žmogiškosios prigimties tema, kokiu kampu Haneke ją bepaimtų, yra vis dėlto meistriška. Norėčiau gal pakartoti, turbūt jau blaiviau sektųsi žiūrėti.

Kadangi dar neturėjau progos, tai norėčiau palikti atsiliepimą apie „Laiškai Sofijai“. Vargšas Čiurlionis. Nuobodu iki begalybės, visiškas profanizmas, rezultatą truputį gelbėjo pora aktorių, bet smukdė visa kita (nuo režisūros, absurdo scenarijaus iki to, kad net elementarių istorinių faktų nesuderino). Ir džiaugsmas, kad bent jau šito tai mes nefinansavom.

Išvardijote kritiką apie Čiurlionio filmą, bet prie tos kritikos nepateikėte nei vieno argumento, todėl ta kritika atrodo šiek tiek juokinga. Tarkim, nuobodumas - ganėtinai abstraktus pavyzdys - tai yra šališkas pastebėjimas. O visa kita - tiesiog leidote suprasti kad ten viskas blogai. Jei tai būtų dokumentinis filmas, tai būtų galima sakyti kad kažkas blogai su istoriniais faktais, tačiau šio filmo paskirtis visai kitokia. Tarkim, Tadas Blinda.Pradžia mažai ką turi bendro su realia istorija, tačiau dokumentinis filmas apie tikrajį Tadą Blindą būtų visai kitoks ir papasakotų kitokią istoriją.

Režisūra man kaip tik pasirodė stiprioji filmo savybė, su aktoriais viskas tvarkoje, tikrai nebuvo nuobodu žiūrėti. Matote, aš žinojau į kokio žanrą filmą einu, todėl neisitkėjau kad bus begalės veiksmo. Tai ne veiksmo filmas.

- Amour [2012]

http://www.imdb.com/title/tt1602620/

Labai jau visi jį rekomendavo. Na, geras. Prisunktas realybės. Skaudus. Slogus. Antrą kartą gal nežiūrėčiau, bet vis tiek, įspūdį paliko. Ypatingai ta pagarba dviejų senų žmonių - ačiū/prašau... taip visa, rodos, natūralu ir ta meilė tokia tikra.

7,3/10

Kino teatre kažkada ašaras upeliais leidau.:))) Tu visai ne?

Po to su vienu pažįstamu įsivėlėme į diskusiją apie manipuliavimą emocijomis. Kad jo „priėjimas“ prie filmo buvo nuo įtarimo, kad manipuliuojama, iki emocijos, o man - atvirkščiai, po pasikūkčiojimų pagalvojau, kad velnias, gi jis (režisierius) tyčia taip smeigė ir sėkimingai sužaidė. Truputį pasigedau hanekiškų demonų už durų, bet ta žmogiškosios prigimties tema, kokiu kampu Haneke ją bepaimtų, yra vis dėlto meistriška. Norėčiau gal pakartoti, turbūt jau blaiviau sektųsi žiūrėti.

Kadangi dar neturėjau progos, tai norėčiau palikti atsiliepimą apie „Laiškai Sofijai“. Vargšas Čiurlionis. Nuobodu iki begalybės, visiškas profanizmas, rezultatą truputį gelbėjo pora aktorių, bet smukdė visa kita (nuo režisūros, absurdo scenarijaus iki to, kad net elementarių istorinių faktų nesuderino). Ir džiaugsmas, kad bent jau šito tai mes nefinansavom.

- Amour [2012]

http://www.imdb.com/title/tt1602620/

Labai jau visi jį rekomendavo. Na, geras. Prisunktas realybės. Skaudus. Slogus. Antrą kartą gal nežiūrėčiau, bet vis tiek, įspūdį paliko. Ypatingai ta pagarba dviejų senų žmonių - ačiū/prašau... taip visa, rodos, natūralu ir ta meilė tokia tikra.

7,3/10

Kino teatre kažkada ašaras upeliais leidau.:))) Tu visai ne?

Po to su vienu pažįstamu įsivėlėme į diskusiją apie manipuliavimą emocijomis. Kad jo „priėjimas“ prie filmo buvo nuo įtarimo, kad manipuliuojama, iki emocijos, o man - atvirkščiai, po pasikūkčiojimų pagalvojau, kad velnias, gi jis (režisierius) tyčia taip smeigė ir sėkimingai sužaidė. Truputį pasigedau hanekiškų demonų už durų, bet ta žmogiškosios prigimties tema, kokiu kampu Haneke ją bepaimtų, yra vis dėlto meistriška. Norėčiau gal pakartoti, turbūt jau blaiviau sektųsi žiūrėti.

Kadangi dar neturėjau progos, tai norėčiau palikti atsiliepimą apie „Laiškai Sofijai“. Vargšas Čiurlionis. Nuobodu iki begalybės, visiškas profanizmas, rezultatą truputį gelbėjo pora aktorių, bet smukdė visa kita (nuo režisūros, absurdo scenarijaus iki to, kad net elementarių istorinių faktų nesuderino). Ir džiaugsmas, kad bent jau šito tai mes nefinansavom.

Sakai, vargšas Čiurlionis? Kaip tik ruošiausi į šį keliauti.. Hm.

O dėl "Amour", na, manieji draugai, kurie pasakojo/rekomendavo - verkė, bet man labiau, matyt, "One Day" širdį suspaudęs buvo.

Ne dėl to, kad būčiau abejinga senų žmonių skausmui, ne.. M. Heneke šauniai pasidarbavo, bet kažkaip to realistiško slogumo man buvo daugiau nei graudumo..

Paskui vakar mieste sutikau senų prancūzų porų nemažai, geriančių kavutę. Tai prisiminiau Amour veikėjus. Ir tikrai toks mandagus Bonjour, Merci... Ir vyrai su moterimis, kiek užmačiau, taip pagarbiai bendrauja - sėdi visi prie Rotušės, geria kavutę, kvatoja, pilni šviesių emocijų - (neidealizuoju, bet) buvo gražu žiūrėti.

Tai į Čiurlionį nueik nueik. Reikia nueiti, nepaisant to, kad labai vargšas.:D Ne tiek ir daug tos nacionalinės produkcijos, žinia.

Mhm, va, o manęs „One Day“ niekaip nepalietė. Dar, va, pagalvojau, kad iš esmės tai Meilė labiausiai „kerta“ per asmenines baimes arba patirtis, kas jų turi tokiomis formomis.

- Amour [2012]

http://www.imdb.com/title/tt1602620/

Labai jau visi jį rekomendavo. Na, geras. Prisunktas realybės. Skaudus. Slogus. Antrą kartą gal nežiūrėčiau, bet vis tiek, įspūdį paliko. Ypatingai ta pagarba dviejų senų žmonių - ačiū/prašau... taip visa, rodos, natūralu ir ta meilė tokia tikra.

7,3/10

Kino teatre kažkada ašaras upeliais leidau.:))) Tu visai ne?

Po to su vienu pažįstamu įsivėlėme į diskusiją apie manipuliavimą emocijomis. Kad jo „priėjimas“ prie filmo buvo nuo įtarimo, kad manipuliuojama, iki emocijos, o man - atvirkščiai, po pasikūkčiojimų pagalvojau, kad velnias, gi jis (režisierius) tyčia taip smeigė ir sėkimingai sužaidė. Truputį pasigedau hanekiškų demonų už durų, bet ta žmogiškosios prigimties tema, kokiu kampu Haneke ją bepaimtų, yra vis dėlto meistriška. Norėčiau gal pakartoti, turbūt jau blaiviau sektųsi žiūrėti.

Kadangi dar neturėjau progos, tai norėčiau palikti atsiliepimą apie „Laiškai Sofijai“. Vargšas Čiurlionis. Nuobodu iki begalybės, visiškas profanizmas, rezultatą truputį gelbėjo pora aktorių, bet smukdė visa kita (nuo režisūros, absurdo scenarijaus iki to, kad net elementarių istorinių faktų nesuderino). Ir džiaugsmas, kad bent jau šito tai mes nefinansavom.

Sakai, vargšas Čiurlionis? Kaip tik ruošiausi į šį keliauti.. Hm.

O dėl "Amour", na, manieji draugai, kurie pasakojo/rekomendavo - verkė, bet man labiau, matyt, "One Day" širdį suspaudęs buvo.

Ne dėl to, kad būčiau abejinga senų žmonių skausmui, ne.. M. Heneke šauniai pasidarbavo, bet kažkaip to realistiško slogumo man buvo daugiau nei graudumo..

Paskui vakar mieste sutikau senų prancūzų porų nemažai, geriančių kavutę. Tai prisiminiau Amour veikėjus. Ir tikrai toks mandagus Bonjour, Merci... Ir vyrai su moterimis, kiek užmačiau, taip pagarbiai bendrauja - sėdi visi prie Rotušės, geria kavutę, kvatoja, pilni šviesių emocijų - (neidealizuoju, bet) buvo gražu žiūrėti.

Incendies

paliksiu be komentaro.

(PS o cia irgi aciu fimweb.pl uz rekomendacija, toliau einam pagal sarasa, patinka kaip generuoja sitas puslapis rekomendacijas, toliau eina Powder (1995) )

- Amour [2012]

http://www.imdb.com/title/tt1602620/

Labai jau visi jį rekomendavo. Na, geras. Prisunktas realybės. Skaudus. Slogus. Antrą kartą gal nežiūrėčiau, bet vis tiek, įspūdį paliko. Ypatingai ta pagarba dviejų senų žmonių - ačiū/prašau... taip visa, rodos, natūralu ir ta meilė tokia tikra.

7,3/10

Kino teatre kažkada ašaras upeliais leidau.:))) Tu visai ne?

Po to su vienu pažįstamu įsivėlėme į diskusiją apie manipuliavimą emocijomis. Kad jo „priėjimas“ prie filmo buvo nuo įtarimo, kad manipuliuojama, iki emocijos, o man - atvirkščiai, po pasikūkčiojimų pagalvojau, kad velnias, gi jis (režisierius) tyčia taip smeigė ir sėkimingai sužaidė. Truputį pasigedau hanekiškų demonų už durų, bet ta žmogiškosios prigimties tema, kokiu kampu Haneke ją bepaimtų, yra vis dėlto meistriška. Norėčiau gal pakartoti, turbūt jau blaiviau sektųsi žiūrėti.

Kadangi dar neturėjau progos, tai norėčiau palikti atsiliepimą apie „Laiškai Sofijai“. Vargšas Čiurlionis. Nuobodu iki begalybės, visiškas profanizmas, rezultatą truputį gelbėjo pora aktorių, bet smukdė visa kita (nuo režisūros, absurdo scenarijaus iki to, kad net elementarių istorinių faktų nesuderino). Ir džiaugsmas, kad bent jau šito tai mes nefinansavom.

- Amour [2012]

http://www.imdb.com/title/tt1602620/

Labai jau visi jį rekomendavo. Na, geras. Prisunktas realybės. Skaudus. Slogus. Antrą kartą gal nežiūrėčiau, bet vis tiek, įspūdį paliko. Ypatingai ta pagarba dviejų senų žmonių - ačiū/prašau... taip visa, rodos, natūralu ir ta meilė tokia tikra.

7,3/10