Matote, čia viskas priklauso nuo žmogaus asmeninio skonio ir jo mentaliteto. Jei žmogus ramus, lėtas ir melancholiškas, tai greičiausiai jis nenorės net pabandyt pasiklausyt sunkiosios muzikos. O štai tie energingieji žmonės mėgsta trankią, garsią ir ritmingą muziką, jiems ji padeda išlieti tą susikaupusią energiją. Kai gerai "išsitaško", tai visi kažkiek nuvargsta - tai yra normalu. Jei žmogus yra tikras sunkiosios muzikos fanatas, tai jo niekada nevargins įprastinis, eilinis mėgstamos muzikos pasiklausymas, jis juo tik mėgausis patenkintas. Na, o nesuinteresuotas šiai muzikai žmogus gali įvairiausių reakcijų pajusti. Tačiau jie dažniausiai ir neklauso to, nei priverstinai, nei, juolab, per kažkokią klaidą... O bendrai pažiūrėjus, tai mano manymu, tą pasyvųjį klausytoją gali varginti tik black'as ir death'as, o heavy metal ar hard rock paprasčiausiai neturi jokių varginančių savybių. Bet čia tik mano ausims. Pati mielai paklausau ir death metal dažnai, manęs nei vargina, nei depresiją kelia, man malonu klausytis. Nepasakyčiau, kad nuo pirmo paklausymo man jau pradėjo patikti, man po truputi pradėjo kabinti, kol galutinai "užsigrūdino" ausys.

Kalbant apie tavo pateiktą mentaliteto pavyzdį - jis gana prieštaringas ir stereotipiškas netgi. Nepasakyčiau, kad ramus, lėtas ir melancholiškas žmogus neklausys sunkios muzikos. Man galima lėtumą ir melancholiją (bet ne ramumą) priskirti - bet aš esu sunkios muzikos fanatas. Aišku, ši man tik po roko muzikos, bet va. Bet muzikinis skonis labiau priklauso nuo to, ant kiek žmogus yra melomanas. Jei jam niekas neįdomu, tai jis prie savo popso ir sėdės. Jei jam muzika yra įdomi, jis buvo įvairiaspalvis. Ir neabejoju, jog tikrieji melomanai sunkiąją muziką vertintų kritiškai. Kol kas iš nei vieno savo klasioko neišgirdau prieštaringų žodžių apie roko ir metalo muziką. Na, apie metalą nesu tikras, bet muzikos, būtent roko tema tarpusavy ne vieną kartą buvo apšnekėta vien dėl to, kad aš tas "rokeris". Manau, kad mano klasiokai ant muzikos yra jau užsigrūdinę. O kas šaukia: "metalas - NEEEE" - tas parodo savo veidelį. O kas ramiai atsako "metalas - ne, kiek man per sunku" - tas jau labiau į melomaną neša. Bet čia kiek nuo temos nukrypau. Nu, žodžiu, tiek tenorėjau pasakyti.

Pirma, mentaliteto pavyzdžių aš savo komentare neteikiau. Čia pateikiau paprasčiausias žmogaus būdo/charakterio savybes. Aš nesakau, kad būtinai visi žmonės bus tokie. Puikiai visi žinome, kad dažnai pasitaiko ir išimčių, ir galbūt tos išimtys esame mes patys. 

Antra, jei būtum tikras sunkiosios muzikos fanatas, tai tarp tavo klausomiausiųjų šio stiliaus muzikos grupių būtų tikrai daugiau, nei progresyvaus, jazz roko grupių.

Dėl viso kito sutinku, bet čia jau tikrai ne į temą.

Matote, čia viskas priklauso nuo žmogaus asmeninio skonio ir jo mentaliteto. Jei žmogus ramus, lėtas ir melancholiškas, tai greičiausiai jis nenorės net pabandyt pasiklausyt sunkiosios muzikos. O štai tie energingieji žmonės mėgsta trankią, garsią ir ritmingą muziką, jiems ji padeda išlieti tą susikaupusią energiją. Kai gerai "išsitaško", tai visi kažkiek nuvargsta - tai yra normalu. Jei žmogus yra tikras sunkiosios muzikos fanatas, tai jo niekada nevargins įprastinis, eilinis mėgstamos muzikos pasiklausymas, jis juo tik mėgausis patenkintas. Na, o nesuinteresuotas šiai muzikai žmogus gali įvairiausių reakcijų pajusti. Tačiau jie dažniausiai ir neklauso to, nei priverstinai, nei, juolab, per kažkokią klaidą... O bendrai pažiūrėjus, tai mano manymu, tą pasyvųjį klausytoją gali varginti tik black'as ir death'as, o heavy metal ar hard rock paprasčiausiai neturi jokių varginančių savybių. Bet čia tik mano ausims. Pati mielai paklausau ir death metal dažnai, manęs nei vargina, nei depresiją kelia, man malonu klausytis. Nepasakyčiau, kad nuo pirmo paklausymo man jau pradėjo patikti, man po truputi pradėjo kabinti, kol galutinai "užsigrūdino" ausys.

Kalbant apie tavo pateiktą mentaliteto pavyzdį - jis gana prieštaringas ir stereotipiškas netgi. Nepasakyčiau, kad ramus, lėtas ir melancholiškas žmogus neklausys sunkios muzikos. Man galima lėtumą ir melancholiją (bet ne ramumą) priskirti - bet aš esu sunkios muzikos fanatas. Aišku, ši man tik po roko muzikos, bet va. Bet muzikinis skonis labiau priklauso nuo to, ant kiek žmogus yra melomanas. Jei jam niekas neįdomu, tai jis prie savo popso ir sėdės. Jei jam muzika yra įdomi, jis buvo įvairiaspalvis. Ir neabejoju, jog tikrieji melomanai sunkiąją muziką vertintų kritiškai. Kol kas iš nei vieno savo klasioko neišgirdau prieštaringų žodžių apie roko ir metalo muziką. Na, apie metalą nesu tikras, bet muzikos, būtent roko tema tarpusavy ne vieną kartą buvo apšnekėta vien dėl to, kad aš tas "rokeris". Manau, kad mano klasiokai ant muzikos yra jau užsigrūdinę. O kas šaukia: "metalas - NEEEE" - tas parodo savo veidelį. O kas ramiai atsako "metalas - ne, kiek man per sunku" - tas jau labiau į melomaną neša. Bet čia kiek nuo temos nukrypau. Nu, žodžiu, tiek tenorėjau pasakyti.

Matote, čia viskas priklauso nuo žmogaus asmeninio skonio ir jo mentaliteto. Jei žmogus ramus, lėtas ir melancholiškas, tai greičiausiai jis nenorės net pabandyt pasiklausyt sunkiosios muzikos. O štai tie energingieji žmonės mėgsta trankią, garsią ir ritmingą muziką, jiems ji padeda išlieti tą susikaupusią energiją. Kai gerai "išsitaško", tai visi kažkiek nuvargsta - tai yra normalu. Jei žmogus yra tikras sunkiosios muzikos fanatas, tai jo niekada nevargins įprastinis, eilinis mėgstamos muzikos pasiklausymas, jis juo tik mėgausis patenkintas. Na, o nesuinteresuotas šiai muzikai žmogus gali įvairiausių reakcijų pajusti. Tačiau jie dažniausiai ir neklauso to, nei priverstinai, nei, juolab, per kažkokią klaidą... O bendrai pažiūrėjus, tai mano manymu, tą pasyvųjį klausytoją gali varginti tik black'as ir death'as, o heavy metal ar hard rock paprasčiausiai neturi jokių varginančių savybių. Bet čia tik mano ausims. Pati mielai paklausau ir death metal dažnai, manęs nei vargina, nei depresiją kelia, man malonu klausytis. Nepasakyčiau, kad nuo pirmo paklausymo man jau pradėjo patikti, man po truputi pradėjo kabinti, kol galutinai "užsigrūdino" ausys.