Keistas klausimas, nes parašiau "aš" vietoj "ar". Bet ką padarysi, visko būna...
Abiejų krypčių idėjos labai įdomios, abi savotiškai patinka, bet gal į priekį iškelčiau ekspresionizmą. Impresionizme patinka, kad bandoma užfiksuoti tą akimirkos amžinumą, tarsi kokioje fotografijoje, tačiau ekspresionizmas išraiškingiau vaizduoja pasaulį ir tiesiog yra man arčiau širdies (bent kol kas).
Galbūt psichiatrija nagrinėja ligas giliau nei psichologija, plius, skiria gydymą vaistais, ko negalima daryti psichologams. Ir spėju, kad tu tiesiog domiesi visokiais psichiniais sutrikimais. Gal psichiatre netyčia planuoji būti? :D
Na, pas mus mokykloj buvo pernai keisto tipo karjeros specialistė, kuri originaliai yra psichologė. Tai darėm ten testus visi ir ėjom pas ją rezultatų, kiekvienam po kokį pusvalandį skirdavo. Pasakiau ko noriu, o ji man: "na, ne kiekvienam taip sakau, bet tau tiktų". Tai iki šiol nesuprantu, ar aš jai psichė pasirodžiau (biologiškai ji nelabai suklydo tuo atveju, be to, sako, kad psichiatrai geri būna kurie patys sutrikimų turi), ar ji čia įžvelgė kažką. Anyways, pajutau padrąsinta :D
Taip, kartais kitų žmonių, o ypač tam tikros srities specialistų teigiama nuomonė labai paskatina ir įkvėpia. Bet svarbiausia, kad pati jaustum, kas tau gerai. Šiuo atveju neužtenka vien pasižiūrėti į save iš šalies ir nuspręsti tik iš asmeninių savybių, nes tai gali būti klaidingas įspūdis. Labai svarbu pabūti tarp tokių žmonių ir įvertinti savo savijautą tarp jų... Nes profesinėje karjeroje tokių bus labai daug ir nežinia, kaip atlaikysi tiek daug "smūgių". Taip, dažnai geri psichiatrai ar psichologai patys turi sutrikimų. O jei neturi, tai darbo metu anksčiau ar vėliau įgyja :D Dabar skamba, lyg norėčiau pagąsdinti ar panašiai, bet tai tiesa. Žodžiu, tai yra labai pasiaukojanti specialybė. Reikia labai pagalvoti į ateitį, kas bus su tavimi po 10 metų darbo praktikos ir ar tau patiks tas vaizdas. Ojej, turbūt labai jau daug išsiplėčiau... :D
Na, aš esu buvusi ne kartą tarp autistų (atlikinėjau praktiką vienoj tokioj mokykloj su žmonėmis su sutrikimais) ir pažinojau vieną šizofrenikę. Mane labai traukia visos šitos ligos, nežinau, galbūt darbas su jomis bus kitoks, jei jau labai nepatiks (nors nesinori tuo tikėti, gaudau kiekvieną žodį ir pasakojimą iš psichinės sferos), tai pažiūrėsim. Šiaip, visus tuos dalykus jau žinojau, ką parašei, bet norint būti psichiatre reikia dešimt metų prieš tai medkėj atsėdėt :D per dešimt metų turbūt pajusiu, ar vis dar noriu to, ar nebe, tai kažkaip nejaučiu jokios baimės ar spaudimo. Bet aš bent jau kol kas manau, kad tai man bus gerai :)
Vaikai autistai ir suaugę žmonės autistai yra du skirtingi dalykai. Gal ir neišmanau daug apie tai, bet tikrai žinau, koks didelis skirtumas. Aišku, tikriausiai galima rinktis, ar dirbti su vaikais, ar su suaugusiais... Būna ir labai sunkių atvejų, su kokiais tavo praktikos metu tikriausiai neteko dar susidurti. Turbūt puikiai žinai, kad kartais psichiniams ligoniams pasitaiko ir agresijos proveržių, o tada jau dėl savo pačio gyvybės tenka rūpintis. Daug streso... Daug neigiamų aspektų. Bet, jeigu tau tikrai patinka visa tai, jei labai traukia, galbūt net jauti pašaukimą, tada tik palinkėsiu sėkmės į ateitį :)
Mane pavyzdžiui, irgi traukia visos tos ligos, domiuosi jomis, bet viskas tuo ir baigiasi. Psichiatrija ir mane kurį laiką traukė, bet greitai supratau, kad tikrai ne mano asmenybei šita sritis.
Aš gal nuo devintos klasės žiauriai domėjausi psichologija. Bet galvojau, kad man to neužtenka, tokio darbo tikrai nenorėčiau dirbti, kur kalbiesi su žmonėmis ir išklausai jų problemų - mane tiesiog užknistų. Labai norėjau psichologiją suderint su žmogaus biologija. Dar svarsčiau neurologiją. Ir taip pernai šast į galvą atsakymas. Turbūt tai man. Nenoriu griežtai tvirtinti, kad tikrai, nes mano nuomonė dažnokai keičiasi apie viską, bet šiti dalykai žavi mane jau nuo seniai. Nu ir išsiplėtėm čia. :D
Jo, jei Lietuvoj studijuosi, tai teks pradžio mediciną pabaigt bent 5 ar 6 metus benram kurse (nepamenu dabar tiksliai). Šiaip yra galimybių, bent studijuojant užsieny, pereit ir pro psichologiją į psichiatriją, bet dar klausimas, kas ilgiau užtruktų . Nors man asmeniškai labiau patinka mintis mokytis gal net ilgiau, bet dalykus, kurie įdomūs ir visi tiesiogiai prisideda prie tavo žinių ir kompetencijos konkrečioj sferoj, nei mokytis 5 metus kažką, ko nemėgsti, kad po to galbūt pagaliau galėtum pradėt mokytis tai, ką nori.Neuroscience yra toks kaip ir tarpinis variantas tarp psichiatrijos ir biologijos, bet mažiau kontaktinis, jei tave žavi šizofreninės istorijos, mąstymas ir pan., tai čia ne visai ta sritis.
Nu supranti, man visa žmogaus medicina patinka, tai man tai mokytis atgaiva bus po visų mokyklinių dalykų, kurių pusė man išties labai neimponuoja. O paskui ta specializacija - dar įdomiau, kai jau žinai ko nori. Per šešerius metus, per rezidentūra tai suprasiu turbūt, ar patinka, ar ne.
Užsieny labai nemėgsta lietuvių medicinoj, kažkodėl jiems ten medkėj nereikia lietuvių, kai kurie univerai net nepriima visai iš Lietuvos studentų. Be to, žiauriai sunku įstot. Ir dar be šito - jei jau studini kažkur kitur, tai dažnu atveju ten ir pasiieki, nes ir praktikos ten, ir viskas. O aš LT gyvent noriu.
Beje, dėl offtopic'ų, tai aš turiu kitą nuomonę - vis tiek tos visos diskusijų temos yra skirtos bendravimui. Viskas dėl bendravimo. Tai gali ir nebūti sausai į temą, galima pagal bendrą diskusijos tikslą elgtis - tiesiog bendrauti. Na, čia tik mano nuomonė. O gal yra tokia taisyklė, kad diskusijose būtina viską komentuoti susijus su jos tema? Tai čia kaip rašiny būtų. Kaip aš rašinių nemėgstu... Duotų per egzaminą esę parašyti, daugiau laimės atsirastų.
____________________
You're gonna go far, fly high
You're never gonna die
You're gonna make it if you try
They're gonna love you.
Keistas klausimas, nes parašiau "aš" vietoj "ar". Bet ką padarysi, visko būna...
Abiejų krypčių idėjos labai įdomios, abi savotiškai patinka, bet gal į priekį iškelčiau ekspresionizmą. Impresionizme patinka, kad bandoma užfiksuoti tą akimirkos amžinumą, tarsi kokioje fotografijoje, tačiau ekspresionizmas išraiškingiau vaizduoja pasaulį ir tiesiog yra man arčiau širdies (bent kol kas).
Galbūt psichiatrija nagrinėja ligas giliau nei psichologija, plius, skiria gydymą vaistais, ko negalima daryti psichologams. Ir spėju, kad tu tiesiog domiesi visokiais psichiniais sutrikimais. Gal psichiatre netyčia planuoji būti? :D
Na, pas mus mokykloj buvo pernai keisto tipo karjeros specialistė, kuri originaliai yra psichologė. Tai darėm ten testus visi ir ėjom pas ją rezultatų, kiekvienam po kokį pusvalandį skirdavo. Pasakiau ko noriu, o ji man: "na, ne kiekvienam taip sakau, bet tau tiktų". Tai iki šiol nesuprantu, ar aš jai psichė pasirodžiau (biologiškai ji nelabai suklydo tuo atveju, be to, sako, kad psichiatrai geri būna kurie patys sutrikimų turi), ar ji čia įžvelgė kažką. Anyways, pajutau padrąsinta :D
Taip, kartais kitų žmonių, o ypač tam tikros srities specialistų teigiama nuomonė labai paskatina ir įkvėpia. Bet svarbiausia, kad pati jaustum, kas tau gerai. Šiuo atveju neužtenka vien pasižiūrėti į save iš šalies ir nuspręsti tik iš asmeninių savybių, nes tai gali būti klaidingas įspūdis. Labai svarbu pabūti tarp tokių žmonių ir įvertinti savo savijautą tarp jų... Nes profesinėje karjeroje tokių bus labai daug ir nežinia, kaip atlaikysi tiek daug "smūgių". Taip, dažnai geri psichiatrai ar psichologai patys turi sutrikimų. O jei neturi, tai darbo metu anksčiau ar vėliau įgyja :D Dabar skamba, lyg norėčiau pagąsdinti ar panašiai, bet tai tiesa. Žodžiu, tai yra labai pasiaukojanti specialybė. Reikia labai pagalvoti į ateitį, kas bus su tavimi po 10 metų darbo praktikos ir ar tau patiks tas vaizdas. Ojej, turbūt labai jau daug išsiplėčiau... :D
Na, aš esu buvusi ne kartą tarp autistų (atlikinėjau praktiką vienoj tokioj mokykloj su žmonėmis su sutrikimais) ir pažinojau vieną šizofrenikę. Mane labai traukia visos šitos ligos, nežinau, galbūt darbas su jomis bus kitoks, jei jau labai nepatiks (nors nesinori tuo tikėti, gaudau kiekvieną žodį ir pasakojimą iš psichinės sferos), tai pažiūrėsim. Šiaip, visus tuos dalykus jau žinojau, ką parašei, bet norint būti psichiatre reikia dešimt metų prieš tai medkėj atsėdėt :D per dešimt metų turbūt pajusiu, ar vis dar noriu to, ar nebe, tai kažkaip nejaučiu jokios baimės ar spaudimo. Bet aš bent jau kol kas manau, kad tai man bus gerai :)
Vaikai autistai ir suaugę žmonės autistai yra du skirtingi dalykai. Gal ir neišmanau daug apie tai, bet tikrai žinau, koks didelis skirtumas. Aišku, tikriausiai galima rinktis, ar dirbti su vaikais, ar su suaugusiais... Būna ir labai sunkių atvejų, su kokiais tavo praktikos metu tikriausiai neteko dar susidurti. Turbūt puikiai žinai, kad kartais psichiniams ligoniams pasitaiko ir agresijos proveržių, o tada jau dėl savo pačio gyvybės tenka rūpintis. Daug streso... Daug neigiamų aspektų. Bet, jeigu tau tikrai patinka visa tai, jei labai traukia, galbūt net jauti pašaukimą, tada tik palinkėsiu sėkmės į ateitį :)
Mane pavyzdžiui, irgi traukia visos tos ligos, domiuosi jomis, bet viskas tuo ir baigiasi. Psichiatrija ir mane kurį laiką traukė, bet greitai supratau, kad tikrai ne mano asmenybei šita sritis.
Vienas autistas ir antras autistas yra du skirtingi dalykai net nepriklausomai nuo amžiaus ar lyties. Žiauriai plati definicija šitos ligos. Agresijos protrūkiai ar jų dažnumas priklauso ir nuo konkrečių ligų. Yra galimybių specializuotis kažkokios konkrečios ligos gydyme (to paties autizmo), kur agresijos išpuolių pavojus sąlyginai nėra didelis. Bet aišku, čia jau turbūt nebevisai tai, ko žmogus, siekiantis tapti psichiatru, nori . Na, bent pagal save kalbu. Vis tiek, kai traukia ta sfera, dažniausiai traukia ne koks nors konkretus sutrikimas, o psichinės ligos apskritai, kaip kiekviena jų paveikia žmogaus smegenis, elgesį, etc.
"Vis tiek, kai traukia ta sfera, dažniausiai traukia ne koks nors konkretus sutrikimas, o psichinės ligos apskritai, kaip kiekviena jų paveikia žmogaus smegenis, elgesį, etc." - būtent. O jeigu traukia konkreti liga, manau, visada galima atlikti išsamesnius tyrimus toje srityje šalia savo pagrindinio darbo.
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
Keistas klausimas, nes parašiau "aš" vietoj "ar". Bet ką padarysi, visko būna...
Abiejų krypčių idėjos labai įdomios, abi savotiškai patinka, bet gal į priekį iškelčiau ekspresionizmą. Impresionizme patinka, kad bandoma užfiksuoti tą akimirkos amžinumą, tarsi kokioje fotografijoje, tačiau ekspresionizmas išraiškingiau vaizduoja pasaulį ir tiesiog yra man arčiau širdies (bent kol kas).
Galbūt psichiatrija nagrinėja ligas giliau nei psichologija, plius, skiria gydymą vaistais, ko negalima daryti psichologams. Ir spėju, kad tu tiesiog domiesi visokiais psichiniais sutrikimais. Gal psichiatre netyčia planuoji būti? :D
Na, pas mus mokykloj buvo pernai keisto tipo karjeros specialistė, kuri originaliai yra psichologė. Tai darėm ten testus visi ir ėjom pas ją rezultatų, kiekvienam po kokį pusvalandį skirdavo. Pasakiau ko noriu, o ji man: "na, ne kiekvienam taip sakau, bet tau tiktų". Tai iki šiol nesuprantu, ar aš jai psichė pasirodžiau (biologiškai ji nelabai suklydo tuo atveju, be to, sako, kad psichiatrai geri būna kurie patys sutrikimų turi), ar ji čia įžvelgė kažką. Anyways, pajutau padrąsinta :D
Taip, kartais kitų žmonių, o ypač tam tikros srities specialistų teigiama nuomonė labai paskatina ir įkvėpia. Bet svarbiausia, kad pati jaustum, kas tau gerai. Šiuo atveju neužtenka vien pasižiūrėti į save iš šalies ir nuspręsti tik iš asmeninių savybių, nes tai gali būti klaidingas įspūdis. Labai svarbu pabūti tarp tokių žmonių ir įvertinti savo savijautą tarp jų... Nes profesinėje karjeroje tokių bus labai daug ir nežinia, kaip atlaikysi tiek daug "smūgių". Taip, dažnai geri psichiatrai ar psichologai patys turi sutrikimų. O jei neturi, tai darbo metu anksčiau ar vėliau įgyja :D Dabar skamba, lyg norėčiau pagąsdinti ar panašiai, bet tai tiesa. Žodžiu, tai yra labai pasiaukojanti specialybė. Reikia labai pagalvoti į ateitį, kas bus su tavimi po 10 metų darbo praktikos ir ar tau patiks tas vaizdas. Ojej, turbūt labai jau daug išsiplėčiau... :D
Na, aš esu buvusi ne kartą tarp autistų (atlikinėjau praktiką vienoj tokioj mokykloj su žmonėmis su sutrikimais) ir pažinojau vieną šizofrenikę. Mane labai traukia visos šitos ligos, nežinau, galbūt darbas su jomis bus kitoks, jei jau labai nepatiks (nors nesinori tuo tikėti, gaudau kiekvieną žodį ir pasakojimą iš psichinės sferos), tai pažiūrėsim. Šiaip, visus tuos dalykus jau žinojau, ką parašei, bet norint būti psichiatre reikia dešimt metų prieš tai medkėj atsėdėt :D per dešimt metų turbūt pajusiu, ar vis dar noriu to, ar nebe, tai kažkaip nejaučiu jokios baimės ar spaudimo. Bet aš bent jau kol kas manau, kad tai man bus gerai :)
Vaikai autistai ir suaugę žmonės autistai yra du skirtingi dalykai. Gal ir neišmanau daug apie tai, bet tikrai žinau, koks didelis skirtumas. Aišku, tikriausiai galima rinktis, ar dirbti su vaikais, ar su suaugusiais... Būna ir labai sunkių atvejų, su kokiais tavo praktikos metu tikriausiai neteko dar susidurti. Turbūt puikiai žinai, kad kartais psichiniams ligoniams pasitaiko ir agresijos proveržių, o tada jau dėl savo pačio gyvybės tenka rūpintis. Daug streso... Daug neigiamų aspektų. Bet, jeigu tau tikrai patinka visa tai, jei labai traukia, galbūt net jauti pašaukimą, tada tik palinkėsiu sėkmės į ateitį :)
Mane pavyzdžiui, irgi traukia visos tos ligos, domiuosi jomis, bet viskas tuo ir baigiasi. Psichiatrija ir mane kurį laiką traukė, bet greitai supratau, kad tikrai ne mano asmenybei šita sritis.
Aš gal nuo devintos klasės žiauriai domėjausi psichologija. Bet galvojau, kad man to neužtenka, tokio darbo tikrai nenorėčiau dirbti, kur kalbiesi su žmonėmis ir išklausai jų problemų - mane tiesiog užknistų. Labai norėjau psichologiją suderint su žmogaus biologija. Dar svarsčiau neurologiją. Ir taip pernai šast į galvą atsakymas. Turbūt tai man. Nenoriu griežtai tvirtinti, kad tikrai, nes mano nuomonė dažnokai keičiasi apie viską, bet šiti dalykai žavi mane jau nuo seniai. Nu ir išsiplėtėm čia. :D
Jo, jei Lietuvoj studijuosi, tai teks pradžio mediciną pabaigt bent 5 ar 6 metus benram kurse (nepamenu dabar tiksliai). Šiaip yra galimybių, bent studijuojant užsieny, pereit ir pro psichologiją į psichiatriją, bet dar klausimas, kas ilgiau užtruktų . Nors man asmeniškai labiau patinka mintis mokytis gal net ilgiau, bet dalykus, kurie įdomūs ir visi tiesiogiai prisideda prie tavo žinių ir kompetencijos konkrečioj sferoj, nei mokytis 5 metus kažką, ko nemėgsti, kad po to galbūt pagaliau galėtum pradėt mokytis tai, ką nori.Neuroscience yra toks kaip ir tarpinis variantas tarp psichiatrijos ir biologijos, bet mažiau kontaktinis, jei tave žavi šizofreninės istorijos, mąstymas ir pan., tai čia ne visai ta sritis.
____________________
"Death may be the biggest of all human blessings" - Socrates
Keistas klausimas, nes parašiau "aš" vietoj "ar". Bet ką padarysi, visko būna...
Abiejų krypčių idėjos labai įdomios, abi savotiškai patinka, bet gal į priekį iškelčiau ekspresionizmą. Impresionizme patinka, kad bandoma užfiksuoti tą akimirkos amžinumą, tarsi kokioje fotografijoje, tačiau ekspresionizmas išraiškingiau vaizduoja pasaulį ir tiesiog yra man arčiau širdies (bent kol kas).
Galbūt psichiatrija nagrinėja ligas giliau nei psichologija, plius, skiria gydymą vaistais, ko negalima daryti psichologams. Ir spėju, kad tu tiesiog domiesi visokiais psichiniais sutrikimais. Gal psichiatre netyčia planuoji būti? :D
Na, pas mus mokykloj buvo pernai keisto tipo karjeros specialistė, kuri originaliai yra psichologė. Tai darėm ten testus visi ir ėjom pas ją rezultatų, kiekvienam po kokį pusvalandį skirdavo. Pasakiau ko noriu, o ji man: "na, ne kiekvienam taip sakau, bet tau tiktų". Tai iki šiol nesuprantu, ar aš jai psichė pasirodžiau (biologiškai ji nelabai suklydo tuo atveju, be to, sako, kad psichiatrai geri būna kurie patys sutrikimų turi), ar ji čia įžvelgė kažką. Anyways, pajutau padrąsinta :D
Taip, kartais kitų žmonių, o ypač tam tikros srities specialistų teigiama nuomonė labai paskatina ir įkvėpia. Bet svarbiausia, kad pati jaustum, kas tau gerai. Šiuo atveju neužtenka vien pasižiūrėti į save iš šalies ir nuspręsti tik iš asmeninių savybių, nes tai gali būti klaidingas įspūdis. Labai svarbu pabūti tarp tokių žmonių ir įvertinti savo savijautą tarp jų... Nes profesinėje karjeroje tokių bus labai daug ir nežinia, kaip atlaikysi tiek daug "smūgių". Taip, dažnai geri psichiatrai ar psichologai patys turi sutrikimų. O jei neturi, tai darbo metu anksčiau ar vėliau įgyja :D Dabar skamba, lyg norėčiau pagąsdinti ar panašiai, bet tai tiesa. Žodžiu, tai yra labai pasiaukojanti specialybė. Reikia labai pagalvoti į ateitį, kas bus su tavimi po 10 metų darbo praktikos ir ar tau patiks tas vaizdas. Ojej, turbūt labai jau daug išsiplėčiau... :D
Na, aš esu buvusi ne kartą tarp autistų (atlikinėjau praktiką vienoj tokioj mokykloj su žmonėmis su sutrikimais) ir pažinojau vieną šizofrenikę. Mane labai traukia visos šitos ligos, nežinau, galbūt darbas su jomis bus kitoks, jei jau labai nepatiks (nors nesinori tuo tikėti, gaudau kiekvieną žodį ir pasakojimą iš psichinės sferos), tai pažiūrėsim. Šiaip, visus tuos dalykus jau žinojau, ką parašei, bet norint būti psichiatre reikia dešimt metų prieš tai medkėj atsėdėt :D per dešimt metų turbūt pajusiu, ar vis dar noriu to, ar nebe, tai kažkaip nejaučiu jokios baimės ar spaudimo. Bet aš bent jau kol kas manau, kad tai man bus gerai :)
Vaikai autistai ir suaugę žmonės autistai yra du skirtingi dalykai. Gal ir neišmanau daug apie tai, bet tikrai žinau, koks didelis skirtumas. Aišku, tikriausiai galima rinktis, ar dirbti su vaikais, ar su suaugusiais... Būna ir labai sunkių atvejų, su kokiais tavo praktikos metu tikriausiai neteko dar susidurti. Turbūt puikiai žinai, kad kartais psichiniams ligoniams pasitaiko ir agresijos proveržių, o tada jau dėl savo pačio gyvybės tenka rūpintis. Daug streso... Daug neigiamų aspektų. Bet, jeigu tau tikrai patinka visa tai, jei labai traukia, galbūt net jauti pašaukimą, tada tik palinkėsiu sėkmės į ateitį :)
Mane pavyzdžiui, irgi traukia visos tos ligos, domiuosi jomis, bet viskas tuo ir baigiasi. Psichiatrija ir mane kurį laiką traukė, bet greitai supratau, kad tikrai ne mano asmenybei šita sritis.
Vienas autistas ir antras autistas yra du skirtingi dalykai net nepriklausomai nuo amžiaus ar lyties. Žiauriai plati definicija šitos ligos. Agresijos protrūkiai ar jų dažnumas priklauso ir nuo konkrečių ligų. Yra galimybių specializuotis kažkokios konkrečios ligos gydyme (to paties autizmo), kur agresijos išpuolių pavojus sąlyginai nėra didelis. Bet aišku, čia jau turbūt nebevisai tai, ko žmogus, siekiantis tapti psichiatru, nori . Na, bent pagal save kalbu. Vis tiek, kai traukia ta sfera, dažniausiai traukia ne koks nors konkretus sutrikimas, o psichinės ligos apskritai, kaip kiekviena jų paveikia žmogaus smegenis, elgesį, etc.
____________________
"Death may be the biggest of all human blessings" - Socrates
Keistas klausimas, nes parašiau "aš" vietoj "ar". Bet ką padarysi, visko būna...
Abiejų krypčių idėjos labai įdomios, abi savotiškai patinka, bet gal į priekį iškelčiau ekspresionizmą. Impresionizme patinka, kad bandoma užfiksuoti tą akimirkos amžinumą, tarsi kokioje fotografijoje, tačiau ekspresionizmas išraiškingiau vaizduoja pasaulį ir tiesiog yra man arčiau širdies (bent kol kas).
Galbūt psichiatrija nagrinėja ligas giliau nei psichologija, plius, skiria gydymą vaistais, ko negalima daryti psichologams. Ir spėju, kad tu tiesiog domiesi visokiais psichiniais sutrikimais. Gal psichiatre netyčia planuoji būti? :D
Na, pas mus mokykloj buvo pernai keisto tipo karjeros specialistė, kuri originaliai yra psichologė. Tai darėm ten testus visi ir ėjom pas ją rezultatų, kiekvienam po kokį pusvalandį skirdavo. Pasakiau ko noriu, o ji man: "na, ne kiekvienam taip sakau, bet tau tiktų". Tai iki šiol nesuprantu, ar aš jai psichė pasirodžiau (biologiškai ji nelabai suklydo tuo atveju, be to, sako, kad psichiatrai geri būna kurie patys sutrikimų turi), ar ji čia įžvelgė kažką. Anyways, pajutau padrąsinta :D
Taip, kartais kitų žmonių, o ypač tam tikros srities specialistų teigiama nuomonė labai paskatina ir įkvėpia. Bet svarbiausia, kad pati jaustum, kas tau gerai. Šiuo atveju neužtenka vien pasižiūrėti į save iš šalies ir nuspręsti tik iš asmeninių savybių, nes tai gali būti klaidingas įspūdis. Labai svarbu pabūti tarp tokių žmonių ir įvertinti savo savijautą tarp jų... Nes profesinėje karjeroje tokių bus labai daug ir nežinia, kaip atlaikysi tiek daug "smūgių". Taip, dažnai geri psichiatrai ar psichologai patys turi sutrikimų. O jei neturi, tai darbo metu anksčiau ar vėliau įgyja :D Dabar skamba, lyg norėčiau pagąsdinti ar panašiai, bet tai tiesa. Žodžiu, tai yra labai pasiaukojanti specialybė. Reikia labai pagalvoti į ateitį, kas bus su tavimi po 10 metų darbo praktikos ir ar tau patiks tas vaizdas. Ojej, turbūt labai jau daug išsiplėčiau... :D
Na, aš esu buvusi ne kartą tarp autistų (atlikinėjau praktiką vienoj tokioj mokykloj su žmonėmis su sutrikimais) ir pažinojau vieną šizofrenikę. Mane labai traukia visos šitos ligos, nežinau, galbūt darbas su jomis bus kitoks, jei jau labai nepatiks (nors nesinori tuo tikėti, gaudau kiekvieną žodį ir pasakojimą iš psichinės sferos), tai pažiūrėsim. Šiaip, visus tuos dalykus jau žinojau, ką parašei, bet norint būti psichiatre reikia dešimt metų prieš tai medkėj atsėdėt :D per dešimt metų turbūt pajusiu, ar vis dar noriu to, ar nebe, tai kažkaip nejaučiu jokios baimės ar spaudimo. Bet aš bent jau kol kas manau, kad tai man bus gerai :)
Vaikai autistai ir suaugę žmonės autistai yra du skirtingi dalykai. Gal ir neišmanau daug apie tai, bet tikrai žinau, koks didelis skirtumas. Aišku, tikriausiai galima rinktis, ar dirbti su vaikais, ar su suaugusiais... Būna ir labai sunkių atvejų, su kokiais tavo praktikos metu tikriausiai neteko dar susidurti. Turbūt puikiai žinai, kad kartais psichiniams ligoniams pasitaiko ir agresijos proveržių, o tada jau dėl savo pačio gyvybės tenka rūpintis. Daug streso... Daug neigiamų aspektų. Bet, jeigu tau tikrai patinka visa tai, jei labai traukia, galbūt net jauti pašaukimą, tada tik palinkėsiu sėkmės į ateitį :)
Mane pavyzdžiui, irgi traukia visos tos ligos, domiuosi jomis, bet viskas tuo ir baigiasi. Psichiatrija ir mane kurį laiką traukė, bet greitai supratau, kad tikrai ne mano asmenybei šita sritis.
Aš gal nuo devintos klasės žiauriai domėjausi psichologija. Bet galvojau, kad man to neužtenka, tokio darbo tikrai nenorėčiau dirbti, kur kalbiesi su žmonėmis ir išklausai jų problemų - mane tiesiog užknistų. Labai norėjau psichologiją suderint su žmogaus biologija. Dar svarsčiau neurologiją. Ir taip pernai šast į galvą atsakymas. Turbūt tai man. Nenoriu griežtai tvirtinti, kad tikrai, nes mano nuomonė dažnokai keičiasi apie viską, bet šiti dalykai žavi mane jau nuo seniai. Nu ir išsiplėtėm čia. :D
Jo, negerai offtopic'us kurti. :D Žodžiu, kad tvirtai dėl kažko nuspręsti, visada reikia laiko. Ir visada reikia turėti realų tikslą, kurio galėtum siekti. Tiek aš žinau ir tuo baigiu dėstyti šį savo minčių srautą :D
Keistas klausimas, nes parašiau "aš" vietoj "ar". Bet ką padarysi, visko būna...
Abiejų krypčių idėjos labai įdomios, abi savotiškai patinka, bet gal į priekį iškelčiau ekspresionizmą. Impresionizme patinka, kad bandoma užfiksuoti tą akimirkos amžinumą, tarsi kokioje fotografijoje, tačiau ekspresionizmas išraiškingiau vaizduoja pasaulį ir tiesiog yra man arčiau širdies (bent kol kas).
Galbūt psichiatrija nagrinėja ligas giliau nei psichologija, plius, skiria gydymą vaistais, ko negalima daryti psichologams. Ir spėju, kad tu tiesiog domiesi visokiais psichiniais sutrikimais. Gal psichiatre netyčia planuoji būti? :D
Na, pas mus mokykloj buvo pernai keisto tipo karjeros specialistė, kuri originaliai yra psichologė. Tai darėm ten testus visi ir ėjom pas ją rezultatų, kiekvienam po kokį pusvalandį skirdavo. Pasakiau ko noriu, o ji man: "na, ne kiekvienam taip sakau, bet tau tiktų". Tai iki šiol nesuprantu, ar aš jai psichė pasirodžiau (biologiškai ji nelabai suklydo tuo atveju, be to, sako, kad psichiatrai geri būna kurie patys sutrikimų turi), ar ji čia įžvelgė kažką. Anyways, pajutau padrąsinta :D
Taip, kartais kitų žmonių, o ypač tam tikros srities specialistų teigiama nuomonė labai paskatina ir įkvėpia. Bet svarbiausia, kad pati jaustum, kas tau gerai. Šiuo atveju neužtenka vien pasižiūrėti į save iš šalies ir nuspręsti tik iš asmeninių savybių, nes tai gali būti klaidingas įspūdis. Labai svarbu pabūti tarp tokių žmonių ir įvertinti savo savijautą tarp jų... Nes profesinėje karjeroje tokių bus labai daug ir nežinia, kaip atlaikysi tiek daug "smūgių". Taip, dažnai geri psichiatrai ar psichologai patys turi sutrikimų. O jei neturi, tai darbo metu anksčiau ar vėliau įgyja :D Dabar skamba, lyg norėčiau pagąsdinti ar panašiai, bet tai tiesa. Žodžiu, tai yra labai pasiaukojanti specialybė. Reikia labai pagalvoti į ateitį, kas bus su tavimi po 10 metų darbo praktikos ir ar tau patiks tas vaizdas. Ojej, turbūt labai jau daug išsiplėčiau... :D
Na, aš esu buvusi ne kartą tarp autistų (atlikinėjau praktiką vienoj tokioj mokykloj su žmonėmis su sutrikimais) ir pažinojau vieną šizofrenikę. Mane labai traukia visos šitos ligos, nežinau, galbūt darbas su jomis bus kitoks, jei jau labai nepatiks (nors nesinori tuo tikėti, gaudau kiekvieną žodį ir pasakojimą iš psichinės sferos), tai pažiūrėsim. Šiaip, visus tuos dalykus jau žinojau, ką parašei, bet norint būti psichiatre reikia dešimt metų prieš tai medkėj atsėdėt :D per dešimt metų turbūt pajusiu, ar vis dar noriu to, ar nebe, tai kažkaip nejaučiu jokios baimės ar spaudimo. Bet aš bent jau kol kas manau, kad tai man bus gerai :)
Vaikai autistai ir suaugę žmonės autistai yra du skirtingi dalykai. Gal ir neišmanau daug apie tai, bet tikrai žinau, koks didelis skirtumas. Aišku, tikriausiai galima rinktis, ar dirbti su vaikais, ar su suaugusiais... Būna ir labai sunkių atvejų, su kokiais tavo praktikos metu tikriausiai neteko dar susidurti. Turbūt puikiai žinai, kad kartais psichiniams ligoniams pasitaiko ir agresijos proveržių, o tada jau dėl savo pačio gyvybės tenka rūpintis. Daug streso... Daug neigiamų aspektų. Bet, jeigu tau tikrai patinka visa tai, jei labai traukia, galbūt net jauti pašaukimą, tada tik palinkėsiu sėkmės į ateitį :)
Mane pavyzdžiui, irgi traukia visos tos ligos, domiuosi jomis, bet viskas tuo ir baigiasi. Psichiatrija ir mane kurį laiką traukė, bet greitai supratau, kad tikrai ne mano asmenybei šita sritis.
Aš gal nuo devintos klasės žiauriai domėjausi psichologija. Bet galvojau, kad man to neužtenka, tokio darbo tikrai nenorėčiau dirbti, kur kalbiesi su žmonėmis ir išklausai jų problemų - mane tiesiog užknistų. Labai norėjau psichologiją suderint su žmogaus biologija. Dar svarsčiau neurologiją. Ir taip pernai šast į galvą atsakymas. Turbūt tai man. Nenoriu griežtai tvirtinti, kad tikrai, nes mano nuomonė dažnokai keičiasi apie viską, bet šiti dalykai žavi mane jau nuo seniai. Nu ir išsiplėtėm čia. :D
Jo, negerai offtopic'us kurti. :D Žodžiu, kad tvirtai dėl kažko nuspręsti, visada reikia laiko. Ir visada reikia turėti realų tikslą, kurio galėtum siekti. Tiek aš žinau ir tuo baigiu dėstyti šį savo minčių srautą :D
Keistas klausimas, nes parašiau "aš" vietoj "ar". Bet ką padarysi, visko būna...
Abiejų krypčių idėjos labai įdomios, abi savotiškai patinka, bet gal į priekį iškelčiau ekspresionizmą. Impresionizme patinka, kad bandoma užfiksuoti tą akimirkos amžinumą, tarsi kokioje fotografijoje, tačiau ekspresionizmas išraiškingiau vaizduoja pasaulį ir tiesiog yra man arčiau širdies (bent kol kas).
Galbūt psichiatrija nagrinėja ligas giliau nei psichologija, plius, skiria gydymą vaistais, ko negalima daryti psichologams. Ir spėju, kad tu tiesiog domiesi visokiais psichiniais sutrikimais. Gal psichiatre netyčia planuoji būti? :D
Na, pas mus mokykloj buvo pernai keisto tipo karjeros specialistė, kuri originaliai yra psichologė. Tai darėm ten testus visi ir ėjom pas ją rezultatų, kiekvienam po kokį pusvalandį skirdavo. Pasakiau ko noriu, o ji man: "na, ne kiekvienam taip sakau, bet tau tiktų". Tai iki šiol nesuprantu, ar aš jai psichė pasirodžiau (biologiškai ji nelabai suklydo tuo atveju, be to, sako, kad psichiatrai geri būna kurie patys sutrikimų turi), ar ji čia įžvelgė kažką. Anyways, pajutau padrąsinta :D
Taip, kartais kitų žmonių, o ypač tam tikros srities specialistų teigiama nuomonė labai paskatina ir įkvėpia. Bet svarbiausia, kad pati jaustum, kas tau gerai. Šiuo atveju neužtenka vien pasižiūrėti į save iš šalies ir nuspręsti tik iš asmeninių savybių, nes tai gali būti klaidingas įspūdis. Labai svarbu pabūti tarp tokių žmonių ir įvertinti savo savijautą tarp jų... Nes profesinėje karjeroje tokių bus labai daug ir nežinia, kaip atlaikysi tiek daug "smūgių". Taip, dažnai geri psichiatrai ar psichologai patys turi sutrikimų. O jei neturi, tai darbo metu anksčiau ar vėliau įgyja :D Dabar skamba, lyg norėčiau pagąsdinti ar panašiai, bet tai tiesa. Žodžiu, tai yra labai pasiaukojanti specialybė. Reikia labai pagalvoti į ateitį, kas bus su tavimi po 10 metų darbo praktikos ir ar tau patiks tas vaizdas. Ojej, turbūt labai jau daug išsiplėčiau... :D
Na, aš esu buvusi ne kartą tarp autistų (atlikinėjau praktiką vienoj tokioj mokykloj su žmonėmis su sutrikimais) ir pažinojau vieną šizofrenikę. Mane labai traukia visos šitos ligos, nežinau, galbūt darbas su jomis bus kitoks, jei jau labai nepatiks (nors nesinori tuo tikėti, gaudau kiekvieną žodį ir pasakojimą iš psichinės sferos), tai pažiūrėsim. Šiaip, visus tuos dalykus jau žinojau, ką parašei, bet norint būti psichiatre reikia dešimt metų prieš tai medkėj atsėdėt :D per dešimt metų turbūt pajusiu, ar vis dar noriu to, ar nebe, tai kažkaip nejaučiu jokios baimės ar spaudimo. Bet aš bent jau kol kas manau, kad tai man bus gerai :)
Vaikai autistai ir suaugę žmonės autistai yra du skirtingi dalykai. Gal ir neišmanau daug apie tai, bet tikrai žinau, koks didelis skirtumas. Aišku, tikriausiai galima rinktis, ar dirbti su vaikais, ar su suaugusiais... Būna ir labai sunkių atvejų, su kokiais tavo praktikos metu tikriausiai neteko dar susidurti. Turbūt puikiai žinai, kad kartais psichiniams ligoniams pasitaiko ir agresijos proveržių, o tada jau dėl savo pačio gyvybės tenka rūpintis. Daug streso... Daug neigiamų aspektų. Bet, jeigu tau tikrai patinka visa tai, jei labai traukia, galbūt net jauti pašaukimą, tada tik palinkėsiu sėkmės į ateitį :)
Mane pavyzdžiui, irgi traukia visos tos ligos, domiuosi jomis, bet viskas tuo ir baigiasi. Psichiatrija ir mane kurį laiką traukė, bet greitai supratau, kad tikrai ne mano asmenybei šita sritis.
Aš gal nuo devintos klasės žiauriai domėjausi psichologija. Bet galvojau, kad man to neužtenka, tokio darbo tikrai nenorėčiau dirbti, kur kalbiesi su žmonėmis ir išklausai jų problemų - mane tiesiog užknistų. Labai norėjau psichologiją suderint su žmogaus biologija. Dar svarsčiau neurologiją. Ir taip pernai šast į galvą atsakymas. Turbūt tai man. Nenoriu griežtai tvirtinti, kad tikrai, nes mano nuomonė dažnokai keičiasi apie viską, bet šiti dalykai žavi mane jau nuo seniai. Nu ir išsiplėtėm čia. :D
Jo, negerai offtopic'us kurti. :D Žodžiu, kad tvirtai dėl kažko nuspręsti, visada reikia laiko. Ir visada reikia turėti realų tikslą, kurio galėtum siekti. Tiek aš žinau ir tuo baigiu dėstyti šį savo minčių srautą :D
Keistas klausimas, nes parašiau "aš" vietoj "ar". Bet ką padarysi, visko būna...
Abiejų krypčių idėjos labai įdomios, abi savotiškai patinka, bet gal į priekį iškelčiau ekspresionizmą. Impresionizme patinka, kad bandoma užfiksuoti tą akimirkos amžinumą, tarsi kokioje fotografijoje, tačiau ekspresionizmas išraiškingiau vaizduoja pasaulį ir tiesiog yra man arčiau širdies (bent kol kas).
Galbūt psichiatrija nagrinėja ligas giliau nei psichologija, plius, skiria gydymą vaistais, ko negalima daryti psichologams. Ir spėju, kad tu tiesiog domiesi visokiais psichiniais sutrikimais. Gal psichiatre netyčia planuoji būti? :D
Na, pas mus mokykloj buvo pernai keisto tipo karjeros specialistė, kuri originaliai yra psichologė. Tai darėm ten testus visi ir ėjom pas ją rezultatų, kiekvienam po kokį pusvalandį skirdavo. Pasakiau ko noriu, o ji man: "na, ne kiekvienam taip sakau, bet tau tiktų". Tai iki šiol nesuprantu, ar aš jai psichė pasirodžiau (biologiškai ji nelabai suklydo tuo atveju, be to, sako, kad psichiatrai geri būna kurie patys sutrikimų turi), ar ji čia įžvelgė kažką. Anyways, pajutau padrąsinta :D
Taip, kartais kitų žmonių, o ypač tam tikros srities specialistų teigiama nuomonė labai paskatina ir įkvėpia. Bet svarbiausia, kad pati jaustum, kas tau gerai. Šiuo atveju neužtenka vien pasižiūrėti į save iš šalies ir nuspręsti tik iš asmeninių savybių, nes tai gali būti klaidingas įspūdis. Labai svarbu pabūti tarp tokių žmonių ir įvertinti savo savijautą tarp jų... Nes profesinėje karjeroje tokių bus labai daug ir nežinia, kaip atlaikysi tiek daug "smūgių". Taip, dažnai geri psichiatrai ar psichologai patys turi sutrikimų. O jei neturi, tai darbo metu anksčiau ar vėliau įgyja :D Dabar skamba, lyg norėčiau pagąsdinti ar panašiai, bet tai tiesa. Žodžiu, tai yra labai pasiaukojanti specialybė. Reikia labai pagalvoti į ateitį, kas bus su tavimi po 10 metų darbo praktikos ir ar tau patiks tas vaizdas. Ojej, turbūt labai jau daug išsiplėčiau... :D
Na, aš esu buvusi ne kartą tarp autistų (atlikinėjau praktiką vienoj tokioj mokykloj su žmonėmis su sutrikimais) ir pažinojau vieną šizofrenikę. Mane labai traukia visos šitos ligos, nežinau, galbūt darbas su jomis bus kitoks, jei jau labai nepatiks (nors nesinori tuo tikėti, gaudau kiekvieną žodį ir pasakojimą iš psichinės sferos), tai pažiūrėsim. Šiaip, visus tuos dalykus jau žinojau, ką parašei, bet norint būti psichiatre reikia dešimt metų prieš tai medkėj atsėdėt :D per dešimt metų turbūt pajusiu, ar vis dar noriu to, ar nebe, tai kažkaip nejaučiu jokios baimės ar spaudimo. Bet aš bent jau kol kas manau, kad tai man bus gerai :)
Vaikai autistai ir suaugę žmonės autistai yra du skirtingi dalykai. Gal ir neišmanau daug apie tai, bet tikrai žinau, koks didelis skirtumas. Aišku, tikriausiai galima rinktis, ar dirbti su vaikais, ar su suaugusiais... Būna ir labai sunkių atvejų, su kokiais tavo praktikos metu tikriausiai neteko dar susidurti. Turbūt puikiai žinai, kad kartais psichiniams ligoniams pasitaiko ir agresijos proveržių, o tada jau dėl savo pačio gyvybės tenka rūpintis. Daug streso... Daug neigiamų aspektų. Bet, jeigu tau tikrai patinka visa tai, jei labai traukia, galbūt net jauti pašaukimą, tada tik palinkėsiu sėkmės į ateitį :)
Mane pavyzdžiui, irgi traukia visos tos ligos, domiuosi jomis, bet viskas tuo ir baigiasi. Psichiatrija ir mane kurį laiką traukė, bet greitai supratau, kad tikrai ne mano asmenybei šita sritis.
Aš gal nuo devintos klasės žiauriai domėjausi psichologija. Bet galvojau, kad man to neužtenka, tokio darbo tikrai nenorėčiau dirbti, kur kalbiesi su žmonėmis ir išklausai jų problemų - mane tiesiog užknistų. Labai norėjau psichologiją suderint su žmogaus biologija. Dar svarsčiau neurologiją. Ir taip pernai šast į galvą atsakymas. Turbūt tai man. Nenoriu griežtai tvirtinti, kad tikrai, nes mano nuomonė dažnokai keičiasi apie viską, bet šiti dalykai žavi mane jau nuo seniai. Nu ir išsiplėtėm čia. :D
Jo, negerai offtopic'us kurti. :D Žodžiu, kad tvirtai dėl kažko nuspręsti, visada reikia laiko. Ir visada reikia turėti realų tikslą, kurio galėtum siekti. Tiek aš žinau ir tuo baigiu dėstyti šį savo minčių srautą :D
Keistas klausimas, nes parašiau "aš" vietoj "ar". Bet ką padarysi, visko būna...
Abiejų krypčių idėjos labai įdomios, abi savotiškai patinka, bet gal į priekį iškelčiau ekspresionizmą. Impresionizme patinka, kad bandoma užfiksuoti tą akimirkos amžinumą, tarsi kokioje fotografijoje, tačiau ekspresionizmas išraiškingiau vaizduoja pasaulį ir tiesiog yra man arčiau širdies (bent kol kas).
Galbūt psichiatrija nagrinėja ligas giliau nei psichologija, plius, skiria gydymą vaistais, ko negalima daryti psichologams. Ir spėju, kad tu tiesiog domiesi visokiais psichiniais sutrikimais. Gal psichiatre netyčia planuoji būti? :D
Na, pas mus mokykloj buvo pernai keisto tipo karjeros specialistė, kuri originaliai yra psichologė. Tai darėm ten testus visi ir ėjom pas ją rezultatų, kiekvienam po kokį pusvalandį skirdavo. Pasakiau ko noriu, o ji man: "na, ne kiekvienam taip sakau, bet tau tiktų". Tai iki šiol nesuprantu, ar aš jai psichė pasirodžiau (biologiškai ji nelabai suklydo tuo atveju, be to, sako, kad psichiatrai geri būna kurie patys sutrikimų turi), ar ji čia įžvelgė kažką. Anyways, pajutau padrąsinta :D
Taip, kartais kitų žmonių, o ypač tam tikros srities specialistų teigiama nuomonė labai paskatina ir įkvėpia. Bet svarbiausia, kad pati jaustum, kas tau gerai. Šiuo atveju neužtenka vien pasižiūrėti į save iš šalies ir nuspręsti tik iš asmeninių savybių, nes tai gali būti klaidingas įspūdis. Labai svarbu pabūti tarp tokių žmonių ir įvertinti savo savijautą tarp jų... Nes profesinėje karjeroje tokių bus labai daug ir nežinia, kaip atlaikysi tiek daug "smūgių". Taip, dažnai geri psichiatrai ar psichologai patys turi sutrikimų. O jei neturi, tai darbo metu anksčiau ar vėliau įgyja :D Dabar skamba, lyg norėčiau pagąsdinti ar panašiai, bet tai tiesa. Žodžiu, tai yra labai pasiaukojanti specialybė. Reikia labai pagalvoti į ateitį, kas bus su tavimi po 10 metų darbo praktikos ir ar tau patiks tas vaizdas. Ojej, turbūt labai jau daug išsiplėčiau... :D
Na, aš esu buvusi ne kartą tarp autistų (atlikinėjau praktiką vienoj tokioj mokykloj su žmonėmis su sutrikimais) ir pažinojau vieną šizofrenikę. Mane labai traukia visos šitos ligos, nežinau, galbūt darbas su jomis bus kitoks, jei jau labai nepatiks (nors nesinori tuo tikėti, gaudau kiekvieną žodį ir pasakojimą iš psichinės sferos), tai pažiūrėsim. Šiaip, visus tuos dalykus jau žinojau, ką parašei, bet norint būti psichiatre reikia dešimt metų prieš tai medkėj atsėdėt :D per dešimt metų turbūt pajusiu, ar vis dar noriu to, ar nebe, tai kažkaip nejaučiu jokios baimės ar spaudimo. Bet aš bent jau kol kas manau, kad tai man bus gerai :)
Vaikai autistai ir suaugę žmonės autistai yra du skirtingi dalykai. Gal ir neišmanau daug apie tai, bet tikrai žinau, koks didelis skirtumas. Aišku, tikriausiai galima rinktis, ar dirbti su vaikais, ar su suaugusiais... Būna ir labai sunkių atvejų, su kokiais tavo praktikos metu tikriausiai neteko dar susidurti. Turbūt puikiai žinai, kad kartais psichiniams ligoniams pasitaiko ir agresijos proveržių, o tada jau dėl savo pačio gyvybės tenka rūpintis. Daug streso... Daug neigiamų aspektų. Bet, jeigu tau tikrai patinka visa tai, jei labai traukia, galbūt net jauti pašaukimą, tada tik palinkėsiu sėkmės į ateitį :)
Mane pavyzdžiui, irgi traukia visos tos ligos, domiuosi jomis, bet viskas tuo ir baigiasi. Psichiatrija ir mane kurį laiką traukė, bet greitai supratau, kad tikrai ne mano asmenybei šita sritis.
Aš gal nuo devintos klasės žiauriai domėjausi psichologija. Bet galvojau, kad man to neužtenka, tokio darbo tikrai nenorėčiau dirbti, kur kalbiesi su žmonėmis ir išklausai jų problemų - mane tiesiog užknistų. Labai norėjau psichologiją suderint su žmogaus biologija. Dar svarsčiau neurologiją. Ir taip pernai šast į galvą atsakymas. Turbūt tai man. Nenoriu griežtai tvirtinti, kad tikrai, nes mano nuomonė dažnokai keičiasi apie viską, bet šiti dalykai žavi mane jau nuo seniai. Nu ir išsiplėtėm čia. :D
Jo, negerai offtopic'us kurti. :D Žodžiu, kad tvirtai dėl kažko nuspręsti, visada reikia laiko. Ir visada reikia turėti realų tikslą, kurio galėtum siekti. Tiek aš žinau ir tuo baigiu dėstyti šį savo minčių srautą :D
Keistas klausimas, nes parašiau "aš" vietoj "ar". Bet ką padarysi, visko būna...
Abiejų krypčių idėjos labai įdomios, abi savotiškai patinka, bet gal į priekį iškelčiau ekspresionizmą. Impresionizme patinka, kad bandoma užfiksuoti tą akimirkos amžinumą, tarsi kokioje fotografijoje, tačiau ekspresionizmas išraiškingiau vaizduoja pasaulį ir tiesiog yra man arčiau širdies (bent kol kas).
Galbūt psichiatrija nagrinėja ligas giliau nei psichologija, plius, skiria gydymą vaistais, ko negalima daryti psichologams. Ir spėju, kad tu tiesiog domiesi visokiais psichiniais sutrikimais. Gal psichiatre netyčia planuoji būti? :D
Na, pas mus mokykloj buvo pernai keisto tipo karjeros specialistė, kuri originaliai yra psichologė. Tai darėm ten testus visi ir ėjom pas ją rezultatų, kiekvienam po kokį pusvalandį skirdavo. Pasakiau ko noriu, o ji man: "na, ne kiekvienam taip sakau, bet tau tiktų". Tai iki šiol nesuprantu, ar aš jai psichė pasirodžiau (biologiškai ji nelabai suklydo tuo atveju, be to, sako, kad psichiatrai geri būna kurie patys sutrikimų turi), ar ji čia įžvelgė kažką. Anyways, pajutau padrąsinta :D
Taip, kartais kitų žmonių, o ypač tam tikros srities specialistų teigiama nuomonė labai paskatina ir įkvėpia. Bet svarbiausia, kad pati jaustum, kas tau gerai. Šiuo atveju neužtenka vien pasižiūrėti į save iš šalies ir nuspręsti tik iš asmeninių savybių, nes tai gali būti klaidingas įspūdis. Labai svarbu pabūti tarp tokių žmonių ir įvertinti savo savijautą tarp jų... Nes profesinėje karjeroje tokių bus labai daug ir nežinia, kaip atlaikysi tiek daug "smūgių". Taip, dažnai geri psichiatrai ar psichologai patys turi sutrikimų. O jei neturi, tai darbo metu anksčiau ar vėliau įgyja :D Dabar skamba, lyg norėčiau pagąsdinti ar panašiai, bet tai tiesa. Žodžiu, tai yra labai pasiaukojanti specialybė. Reikia labai pagalvoti į ateitį, kas bus su tavimi po 10 metų darbo praktikos ir ar tau patiks tas vaizdas. Ojej, turbūt labai jau daug išsiplėčiau... :D
Na, aš esu buvusi ne kartą tarp autistų (atlikinėjau praktiką vienoj tokioj mokykloj su žmonėmis su sutrikimais) ir pažinojau vieną šizofrenikę. Mane labai traukia visos šitos ligos, nežinau, galbūt darbas su jomis bus kitoks, jei jau labai nepatiks (nors nesinori tuo tikėti, gaudau kiekvieną žodį ir pasakojimą iš psichinės sferos), tai pažiūrėsim. Šiaip, visus tuos dalykus jau žinojau, ką parašei, bet norint būti psichiatre reikia dešimt metų prieš tai medkėj atsėdėt :D per dešimt metų turbūt pajusiu, ar vis dar noriu to, ar nebe, tai kažkaip nejaučiu jokios baimės ar spaudimo. Bet aš bent jau kol kas manau, kad tai man bus gerai :)
Vaikai autistai ir suaugę žmonės autistai yra du skirtingi dalykai. Gal ir neišmanau daug apie tai, bet tikrai žinau, koks didelis skirtumas. Aišku, tikriausiai galima rinktis, ar dirbti su vaikais, ar su suaugusiais... Būna ir labai sunkių atvejų, su kokiais tavo praktikos metu tikriausiai neteko dar susidurti. Turbūt puikiai žinai, kad kartais psichiniams ligoniams pasitaiko ir agresijos proveržių, o tada jau dėl savo pačio gyvybės tenka rūpintis. Daug streso... Daug neigiamų aspektų. Bet, jeigu tau tikrai patinka visa tai, jei labai traukia, galbūt net jauti pašaukimą, tada tik palinkėsiu sėkmės į ateitį :)
Mane pavyzdžiui, irgi traukia visos tos ligos, domiuosi jomis, bet viskas tuo ir baigiasi. Psichiatrija ir mane kurį laiką traukė, bet greitai supratau, kad tikrai ne mano asmenybei šita sritis.
Aš gal nuo devintos klasės žiauriai domėjausi psichologija. Bet galvojau, kad man to neužtenka, tokio darbo tikrai nenorėčiau dirbti, kur kalbiesi su žmonėmis ir išklausai jų problemų - mane tiesiog užknistų. Labai norėjau psichologiją suderint su žmogaus biologija. Dar svarsčiau neurologiją. Ir taip pernai šast į galvą atsakymas. Turbūt tai man. Nenoriu griežtai tvirtinti, kad tikrai, nes mano nuomonė dažnokai keičiasi apie viską, bet šiti dalykai žavi mane jau nuo seniai. Nu ir išsiplėtėm čia. :D
Jo, negerai offtopic'us kurti. :D Žodžiu, kad tvirtai dėl kažko nuspręsti, visada reikia laiko. Ir visada reikia turėti realų tikslą, kurio galėtum siekti. Tiek aš žinau ir tuo baigiu dėstyti šį savo minčių srautą :D
Keistas klausimas, nes parašiau "aš" vietoj "ar". Bet ką padarysi, visko būna...
Abiejų krypčių idėjos labai įdomios, abi savotiškai patinka, bet gal į priekį iškelčiau ekspresionizmą. Impresionizme patinka, kad bandoma užfiksuoti tą akimirkos amžinumą, tarsi kokioje fotografijoje, tačiau ekspresionizmas išraiškingiau vaizduoja pasaulį ir tiesiog yra man arčiau širdies (bent kol kas).
Galbūt psichiatrija nagrinėja ligas giliau nei psichologija, plius, skiria gydymą vaistais, ko negalima daryti psichologams. Ir spėju, kad tu tiesiog domiesi visokiais psichiniais sutrikimais. Gal psichiatre netyčia planuoji būti? :D
Na, pas mus mokykloj buvo pernai keisto tipo karjeros specialistė, kuri originaliai yra psichologė. Tai darėm ten testus visi ir ėjom pas ją rezultatų, kiekvienam po kokį pusvalandį skirdavo. Pasakiau ko noriu, o ji man: "na, ne kiekvienam taip sakau, bet tau tiktų". Tai iki šiol nesuprantu, ar aš jai psichė pasirodžiau (biologiškai ji nelabai suklydo tuo atveju, be to, sako, kad psichiatrai geri būna kurie patys sutrikimų turi), ar ji čia įžvelgė kažką. Anyways, pajutau padrąsinta :D
Taip, kartais kitų žmonių, o ypač tam tikros srities specialistų teigiama nuomonė labai paskatina ir įkvėpia. Bet svarbiausia, kad pati jaustum, kas tau gerai. Šiuo atveju neužtenka vien pasižiūrėti į save iš šalies ir nuspręsti tik iš asmeninių savybių, nes tai gali būti klaidingas įspūdis. Labai svarbu pabūti tarp tokių žmonių ir įvertinti savo savijautą tarp jų... Nes profesinėje karjeroje tokių bus labai daug ir nežinia, kaip atlaikysi tiek daug "smūgių". Taip, dažnai geri psichiatrai ar psichologai patys turi sutrikimų. O jei neturi, tai darbo metu anksčiau ar vėliau įgyja :D Dabar skamba, lyg norėčiau pagąsdinti ar panašiai, bet tai tiesa. Žodžiu, tai yra labai pasiaukojanti specialybė. Reikia labai pagalvoti į ateitį, kas bus su tavimi po 10 metų darbo praktikos ir ar tau patiks tas vaizdas. Ojej, turbūt labai jau daug išsiplėčiau... :D
Na, aš esu buvusi ne kartą tarp autistų (atlikinėjau praktiką vienoj tokioj mokykloj su žmonėmis su sutrikimais) ir pažinojau vieną šizofrenikę. Mane labai traukia visos šitos ligos, nežinau, galbūt darbas su jomis bus kitoks, jei jau labai nepatiks (nors nesinori tuo tikėti, gaudau kiekvieną žodį ir pasakojimą iš psichinės sferos), tai pažiūrėsim. Šiaip, visus tuos dalykus jau žinojau, ką parašei, bet norint būti psichiatre reikia dešimt metų prieš tai medkėj atsėdėt :D per dešimt metų turbūt pajusiu, ar vis dar noriu to, ar nebe, tai kažkaip nejaučiu jokios baimės ar spaudimo. Bet aš bent jau kol kas manau, kad tai man bus gerai :)
Vaikai autistai ir suaugę žmonės autistai yra du skirtingi dalykai. Gal ir neišmanau daug apie tai, bet tikrai žinau, koks didelis skirtumas. Aišku, tikriausiai galima rinktis, ar dirbti su vaikais, ar su suaugusiais... Būna ir labai sunkių atvejų, su kokiais tavo praktikos metu tikriausiai neteko dar susidurti. Turbūt puikiai žinai, kad kartais psichiniams ligoniams pasitaiko ir agresijos proveržių, o tada jau dėl savo pačio gyvybės tenka rūpintis. Daug streso... Daug neigiamų aspektų. Bet, jeigu tau tikrai patinka visa tai, jei labai traukia, galbūt net jauti pašaukimą, tada tik palinkėsiu sėkmės į ateitį :)
Mane pavyzdžiui, irgi traukia visos tos ligos, domiuosi jomis, bet viskas tuo ir baigiasi. Psichiatrija ir mane kurį laiką traukė, bet greitai supratau, kad tikrai ne mano asmenybei šita sritis.
Aš gal nuo devintos klasės žiauriai domėjausi psichologija. Bet galvojau, kad man to neužtenka, tokio darbo tikrai nenorėčiau dirbti, kur kalbiesi su žmonėmis ir išklausai jų problemų - mane tiesiog užknistų. Labai norėjau psichologiją suderint su žmogaus biologija. Dar svarsčiau neurologiją. Ir taip pernai šast į galvą atsakymas. Turbūt tai man. Nenoriu griežtai tvirtinti, kad tikrai, nes mano nuomonė dažnokai keičiasi apie viską, bet šiti dalykai žavi mane jau nuo seniai. Nu ir išsiplėtėm čia. :D
Jo, negerai offtopic'us kurti. :D Žodžiu, kad tvirtai dėl kažko nuspręsti, visada reikia laiko. Ir visada reikia turėti realų tikslą, kurio galėtum siekti. Tiek aš žinau ir tuo baigiu dėstyti šį savo minčių srautą :D
Keistas klausimas, nes parašiau "aš" vietoj "ar". Bet ką padarysi, visko būna...
Abiejų krypčių idėjos labai įdomios, abi savotiškai patinka, bet gal į priekį iškelčiau ekspresionizmą. Impresionizme patinka, kad bandoma užfiksuoti tą akimirkos amžinumą, tarsi kokioje fotografijoje, tačiau ekspresionizmas išraiškingiau vaizduoja pasaulį ir tiesiog yra man arčiau širdies (bent kol kas).
Galbūt psichiatrija nagrinėja ligas giliau nei psichologija, plius, skiria gydymą vaistais, ko negalima daryti psichologams. Ir spėju, kad tu tiesiog domiesi visokiais psichiniais sutrikimais. Gal psichiatre netyčia planuoji būti? :D
Na, pas mus mokykloj buvo pernai keisto tipo karjeros specialistė, kuri originaliai yra psichologė. Tai darėm ten testus visi ir ėjom pas ją rezultatų, kiekvienam po kokį pusvalandį skirdavo. Pasakiau ko noriu, o ji man: "na, ne kiekvienam taip sakau, bet tau tiktų". Tai iki šiol nesuprantu, ar aš jai psichė pasirodžiau (biologiškai ji nelabai suklydo tuo atveju, be to, sako, kad psichiatrai geri būna kurie patys sutrikimų turi), ar ji čia įžvelgė kažką. Anyways, pajutau padrąsinta :D
Taip, kartais kitų žmonių, o ypač tam tikros srities specialistų teigiama nuomonė labai paskatina ir įkvėpia. Bet svarbiausia, kad pati jaustum, kas tau gerai. Šiuo atveju neužtenka vien pasižiūrėti į save iš šalies ir nuspręsti tik iš asmeninių savybių, nes tai gali būti klaidingas įspūdis. Labai svarbu pabūti tarp tokių žmonių ir įvertinti savo savijautą tarp jų... Nes profesinėje karjeroje tokių bus labai daug ir nežinia, kaip atlaikysi tiek daug "smūgių". Taip, dažnai geri psichiatrai ar psichologai patys turi sutrikimų. O jei neturi, tai darbo metu anksčiau ar vėliau įgyja :D Dabar skamba, lyg norėčiau pagąsdinti ar panašiai, bet tai tiesa. Žodžiu, tai yra labai pasiaukojanti specialybė. Reikia labai pagalvoti į ateitį, kas bus su tavimi po 10 metų darbo praktikos ir ar tau patiks tas vaizdas. Ojej, turbūt labai jau daug išsiplėčiau... :D
Na, aš esu buvusi ne kartą tarp autistų (atlikinėjau praktiką vienoj tokioj mokykloj su žmonėmis su sutrikimais) ir pažinojau vieną šizofrenikę. Mane labai traukia visos šitos ligos, nežinau, galbūt darbas su jomis bus kitoks, jei jau labai nepatiks (nors nesinori tuo tikėti, gaudau kiekvieną žodį ir pasakojimą iš psichinės sferos), tai pažiūrėsim. Šiaip, visus tuos dalykus jau žinojau, ką parašei, bet norint būti psichiatre reikia dešimt metų prieš tai medkėj atsėdėt :D per dešimt metų turbūt pajusiu, ar vis dar noriu to, ar nebe, tai kažkaip nejaučiu jokios baimės ar spaudimo. Bet aš bent jau kol kas manau, kad tai man bus gerai :)
Vaikai autistai ir suaugę žmonės autistai yra du skirtingi dalykai. Gal ir neišmanau daug apie tai, bet tikrai žinau, koks didelis skirtumas. Aišku, tikriausiai galima rinktis, ar dirbti su vaikais, ar su suaugusiais... Būna ir labai sunkių atvejų, su kokiais tavo praktikos metu tikriausiai neteko dar susidurti. Turbūt puikiai žinai, kad kartais psichiniams ligoniams pasitaiko ir agresijos proveržių, o tada jau dėl savo pačio gyvybės tenka rūpintis. Daug streso... Daug neigiamų aspektų. Bet, jeigu tau tikrai patinka visa tai, jei labai traukia, galbūt net jauti pašaukimą, tada tik palinkėsiu sėkmės į ateitį :)
Mane pavyzdžiui, irgi traukia visos tos ligos, domiuosi jomis, bet viskas tuo ir baigiasi. Psichiatrija ir mane kurį laiką traukė, bet greitai supratau, kad tikrai ne mano asmenybei šita sritis.
Aš gal nuo devintos klasės žiauriai domėjausi psichologija. Bet galvojau, kad man to neužtenka, tokio darbo tikrai nenorėčiau dirbti, kur kalbiesi su žmonėmis ir išklausai jų problemų - mane tiesiog užknistų. Labai norėjau psichologiją suderint su žmogaus biologija. Dar svarsčiau neurologiją. Ir taip pernai šast į galvą atsakymas. Turbūt tai man. Nenoriu griežtai tvirtinti, kad tikrai, nes mano nuomonė dažnokai keičiasi apie viską, bet šiti dalykai žavi mane jau nuo seniai. Nu ir išsiplėtėm čia. :D
Jo, negerai offtopic'us kurti. :D Žodžiu, kad tvirtai dėl kažko nuspręsti, visada reikia laiko. Ir visada reikia turėti realų tikslą, kurio galėtum siekti. Tiek aš žinau ir tuo baigiu dėstyti šį savo minčių srautą :D
Kodėl negerai offtopic'us kurti. Aš galėčiau būti etatinis offtopic'ų kūrėjas.
Keistas klausimas, nes parašiau "aš" vietoj "ar". Bet ką padarysi, visko būna...
Abiejų krypčių idėjos labai įdomios, abi savotiškai patinka, bet gal į priekį iškelčiau ekspresionizmą. Impresionizme patinka, kad bandoma užfiksuoti tą akimirkos amžinumą, tarsi kokioje fotografijoje, tačiau ekspresionizmas išraiškingiau vaizduoja pasaulį ir tiesiog yra man arčiau širdies (bent kol kas).
Galbūt psichiatrija nagrinėja ligas giliau nei psichologija, plius, skiria gydymą vaistais, ko negalima daryti psichologams. Ir spėju, kad tu tiesiog domiesi visokiais psichiniais sutrikimais. Gal psichiatre netyčia planuoji būti? :D
Na, pas mus mokykloj buvo pernai keisto tipo karjeros specialistė, kuri originaliai yra psichologė. Tai darėm ten testus visi ir ėjom pas ją rezultatų, kiekvienam po kokį pusvalandį skirdavo. Pasakiau ko noriu, o ji man: "na, ne kiekvienam taip sakau, bet tau tiktų". Tai iki šiol nesuprantu, ar aš jai psichė pasirodžiau (biologiškai ji nelabai suklydo tuo atveju, be to, sako, kad psichiatrai geri būna kurie patys sutrikimų turi), ar ji čia įžvelgė kažką. Anyways, pajutau padrąsinta :D
Taip, kartais kitų žmonių, o ypač tam tikros srities specialistų teigiama nuomonė labai paskatina ir įkvėpia. Bet svarbiausia, kad pati jaustum, kas tau gerai. Šiuo atveju neužtenka vien pasižiūrėti į save iš šalies ir nuspręsti tik iš asmeninių savybių, nes tai gali būti klaidingas įspūdis. Labai svarbu pabūti tarp tokių žmonių ir įvertinti savo savijautą tarp jų... Nes profesinėje karjeroje tokių bus labai daug ir nežinia, kaip atlaikysi tiek daug "smūgių". Taip, dažnai geri psichiatrai ar psichologai patys turi sutrikimų. O jei neturi, tai darbo metu anksčiau ar vėliau įgyja :D Dabar skamba, lyg norėčiau pagąsdinti ar panašiai, bet tai tiesa. Žodžiu, tai yra labai pasiaukojanti specialybė. Reikia labai pagalvoti į ateitį, kas bus su tavimi po 10 metų darbo praktikos ir ar tau patiks tas vaizdas. Ojej, turbūt labai jau daug išsiplėčiau... :D
Na, aš esu buvusi ne kartą tarp autistų (atlikinėjau praktiką vienoj tokioj mokykloj su žmonėmis su sutrikimais) ir pažinojau vieną šizofrenikę. Mane labai traukia visos šitos ligos, nežinau, galbūt darbas su jomis bus kitoks, jei jau labai nepatiks (nors nesinori tuo tikėti, gaudau kiekvieną žodį ir pasakojimą iš psichinės sferos), tai pažiūrėsim. Šiaip, visus tuos dalykus jau žinojau, ką parašei, bet norint būti psichiatre reikia dešimt metų prieš tai medkėj atsėdėt :D per dešimt metų turbūt pajusiu, ar vis dar noriu to, ar nebe, tai kažkaip nejaučiu jokios baimės ar spaudimo. Bet aš bent jau kol kas manau, kad tai man bus gerai :)
Vaikai autistai ir suaugę žmonės autistai yra du skirtingi dalykai. Gal ir neišmanau daug apie tai, bet tikrai žinau, koks didelis skirtumas. Aišku, tikriausiai galima rinktis, ar dirbti su vaikais, ar su suaugusiais... Būna ir labai sunkių atvejų, su kokiais tavo praktikos metu tikriausiai neteko dar susidurti. Turbūt puikiai žinai, kad kartais psichiniams ligoniams pasitaiko ir agresijos proveržių, o tada jau dėl savo pačio gyvybės tenka rūpintis. Daug streso... Daug neigiamų aspektų. Bet, jeigu tau tikrai patinka visa tai, jei labai traukia, galbūt net jauti pašaukimą, tada tik palinkėsiu sėkmės į ateitį :)
Mane pavyzdžiui, irgi traukia visos tos ligos, domiuosi jomis, bet viskas tuo ir baigiasi. Psichiatrija ir mane kurį laiką traukė, bet greitai supratau, kad tikrai ne mano asmenybei šita sritis.
Aš gal nuo devintos klasės žiauriai domėjausi psichologija. Bet galvojau, kad man to neužtenka, tokio darbo tikrai nenorėčiau dirbti, kur kalbiesi su žmonėmis ir išklausai jų problemų - mane tiesiog užknistų. Labai norėjau psichologiją suderint su žmogaus biologija. Dar svarsčiau neurologiją. Ir taip pernai šast į galvą atsakymas. Turbūt tai man. Nenoriu griežtai tvirtinti, kad tikrai, nes mano nuomonė dažnokai keičiasi apie viską, bet šiti dalykai žavi mane jau nuo seniai. Nu ir išsiplėtėm čia. :D
Jo, negerai offtopic'us kurti. :D Žodžiu, kad tvirtai dėl kažko nuspręsti, visada reikia laiko. Ir visada reikia turėti realų tikslą, kurio galėtum siekti. Tiek aš žinau ir tuo baigiu dėstyti šį savo minčių srautą :D
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
Keistas klausimas, nes parašiau "aš" vietoj "ar". Bet ką padarysi, visko būna...
Abiejų krypčių idėjos labai įdomios, abi savotiškai patinka, bet gal į priekį iškelčiau ekspresionizmą. Impresionizme patinka, kad bandoma užfiksuoti tą akimirkos amžinumą, tarsi kokioje fotografijoje, tačiau ekspresionizmas išraiškingiau vaizduoja pasaulį ir tiesiog yra man arčiau širdies (bent kol kas).
Galbūt psichiatrija nagrinėja ligas giliau nei psichologija, plius, skiria gydymą vaistais, ko negalima daryti psichologams. Ir spėju, kad tu tiesiog domiesi visokiais psichiniais sutrikimais. Gal psichiatre netyčia planuoji būti? :D
Na, pas mus mokykloj buvo pernai keisto tipo karjeros specialistė, kuri originaliai yra psichologė. Tai darėm ten testus visi ir ėjom pas ją rezultatų, kiekvienam po kokį pusvalandį skirdavo. Pasakiau ko noriu, o ji man: "na, ne kiekvienam taip sakau, bet tau tiktų". Tai iki šiol nesuprantu, ar aš jai psichė pasirodžiau (biologiškai ji nelabai suklydo tuo atveju, be to, sako, kad psichiatrai geri būna kurie patys sutrikimų turi), ar ji čia įžvelgė kažką. Anyways, pajutau padrąsinta :D
Taip, kartais kitų žmonių, o ypač tam tikros srities specialistų teigiama nuomonė labai paskatina ir įkvėpia. Bet svarbiausia, kad pati jaustum, kas tau gerai. Šiuo atveju neužtenka vien pasižiūrėti į save iš šalies ir nuspręsti tik iš asmeninių savybių, nes tai gali būti klaidingas įspūdis. Labai svarbu pabūti tarp tokių žmonių ir įvertinti savo savijautą tarp jų... Nes profesinėje karjeroje tokių bus labai daug ir nežinia, kaip atlaikysi tiek daug "smūgių". Taip, dažnai geri psichiatrai ar psichologai patys turi sutrikimų. O jei neturi, tai darbo metu anksčiau ar vėliau įgyja :D Dabar skamba, lyg norėčiau pagąsdinti ar panašiai, bet tai tiesa. Žodžiu, tai yra labai pasiaukojanti specialybė. Reikia labai pagalvoti į ateitį, kas bus su tavimi po 10 metų darbo praktikos ir ar tau patiks tas vaizdas. Ojej, turbūt labai jau daug išsiplėčiau... :D
Na, aš esu buvusi ne kartą tarp autistų (atlikinėjau praktiką vienoj tokioj mokykloj su žmonėmis su sutrikimais) ir pažinojau vieną šizofrenikę. Mane labai traukia visos šitos ligos, nežinau, galbūt darbas su jomis bus kitoks, jei jau labai nepatiks (nors nesinori tuo tikėti, gaudau kiekvieną žodį ir pasakojimą iš psichinės sferos), tai pažiūrėsim. Šiaip, visus tuos dalykus jau žinojau, ką parašei, bet norint būti psichiatre reikia dešimt metų prieš tai medkėj atsėdėt :D per dešimt metų turbūt pajusiu, ar vis dar noriu to, ar nebe, tai kažkaip nejaučiu jokios baimės ar spaudimo. Bet aš bent jau kol kas manau, kad tai man bus gerai :)
Vaikai autistai ir suaugę žmonės autistai yra du skirtingi dalykai. Gal ir neišmanau daug apie tai, bet tikrai žinau, koks didelis skirtumas. Aišku, tikriausiai galima rinktis, ar dirbti su vaikais, ar su suaugusiais... Būna ir labai sunkių atvejų, su kokiais tavo praktikos metu tikriausiai neteko dar susidurti. Turbūt puikiai žinai, kad kartais psichiniams ligoniams pasitaiko ir agresijos proveržių, o tada jau dėl savo pačio gyvybės tenka rūpintis. Daug streso... Daug neigiamų aspektų. Bet, jeigu tau tikrai patinka visa tai, jei labai traukia, galbūt net jauti pašaukimą, tada tik palinkėsiu sėkmės į ateitį :)
Mane pavyzdžiui, irgi traukia visos tos ligos, domiuosi jomis, bet viskas tuo ir baigiasi. Psichiatrija ir mane kurį laiką traukė, bet greitai supratau, kad tikrai ne mano asmenybei šita sritis.
Aš gal nuo devintos klasės žiauriai domėjausi psichologija. Bet galvojau, kad man to neužtenka, tokio darbo tikrai nenorėčiau dirbti, kur kalbiesi su žmonėmis ir išklausai jų problemų - mane tiesiog užknistų. Labai norėjau psichologiją suderint su žmogaus biologija. Dar svarsčiau neurologiją. Ir taip pernai šast į galvą atsakymas. Turbūt tai man. Nenoriu griežtai tvirtinti, kad tikrai, nes mano nuomonė dažnokai keičiasi apie viską, bet šiti dalykai žavi mane jau nuo seniai. Nu ir išsiplėtėm čia. :D
____________________
You're gonna go far, fly high
You're never gonna die
You're gonna make it if you try
They're gonna love you.
Keistas klausimas, nes parašiau "aš" vietoj "ar". Bet ką padarysi, visko būna...
Abiejų krypčių idėjos labai įdomios, abi savotiškai patinka, bet gal į priekį iškelčiau ekspresionizmą. Impresionizme patinka, kad bandoma užfiksuoti tą akimirkos amžinumą, tarsi kokioje fotografijoje, tačiau ekspresionizmas išraiškingiau vaizduoja pasaulį ir tiesiog yra man arčiau širdies (bent kol kas).
Galbūt psichiatrija nagrinėja ligas giliau nei psichologija, plius, skiria gydymą vaistais, ko negalima daryti psichologams. Ir spėju, kad tu tiesiog domiesi visokiais psichiniais sutrikimais. Gal psichiatre netyčia planuoji būti? :D
Na, pas mus mokykloj buvo pernai keisto tipo karjeros specialistė, kuri originaliai yra psichologė. Tai darėm ten testus visi ir ėjom pas ją rezultatų, kiekvienam po kokį pusvalandį skirdavo. Pasakiau ko noriu, o ji man: "na, ne kiekvienam taip sakau, bet tau tiktų". Tai iki šiol nesuprantu, ar aš jai psichė pasirodžiau (biologiškai ji nelabai suklydo tuo atveju, be to, sako, kad psichiatrai geri būna kurie patys sutrikimų turi), ar ji čia įžvelgė kažką. Anyways, pajutau padrąsinta :D
Taip, kartais kitų žmonių, o ypač tam tikros srities specialistų teigiama nuomonė labai paskatina ir įkvėpia. Bet svarbiausia, kad pati jaustum, kas tau gerai. Šiuo atveju neužtenka vien pasižiūrėti į save iš šalies ir nuspręsti tik iš asmeninių savybių, nes tai gali būti klaidingas įspūdis. Labai svarbu pabūti tarp tokių žmonių ir įvertinti savo savijautą tarp jų... Nes profesinėje karjeroje tokių bus labai daug ir nežinia, kaip atlaikysi tiek daug "smūgių". Taip, dažnai geri psichiatrai ar psichologai patys turi sutrikimų. O jei neturi, tai darbo metu anksčiau ar vėliau įgyja :D Dabar skamba, lyg norėčiau pagąsdinti ar panašiai, bet tai tiesa. Žodžiu, tai yra labai pasiaukojanti specialybė. Reikia labai pagalvoti į ateitį, kas bus su tavimi po 10 metų darbo praktikos ir ar tau patiks tas vaizdas. Ojej, turbūt labai jau daug išsiplėčiau... :D
Na, aš esu buvusi ne kartą tarp autistų (atlikinėjau praktiką vienoj tokioj mokykloj su žmonėmis su sutrikimais) ir pažinojau vieną šizofrenikę. Mane labai traukia visos šitos ligos, nežinau, galbūt darbas su jomis bus kitoks, jei jau labai nepatiks (nors nesinori tuo tikėti, gaudau kiekvieną žodį ir pasakojimą iš psichinės sferos), tai pažiūrėsim. Šiaip, visus tuos dalykus jau žinojau, ką parašei, bet norint būti psichiatre reikia dešimt metų prieš tai medkėj atsėdėt :D per dešimt metų turbūt pajusiu, ar vis dar noriu to, ar nebe, tai kažkaip nejaučiu jokios baimės ar spaudimo. Bet aš bent jau kol kas manau, kad tai man bus gerai :)
Vaikai autistai ir suaugę žmonės autistai yra du skirtingi dalykai. Gal ir neišmanau daug apie tai, bet tikrai žinau, koks didelis skirtumas. Aišku, tikriausiai galima rinktis, ar dirbti su vaikais, ar su suaugusiais... Būna ir labai sunkių atvejų, su kokiais tavo praktikos metu tikriausiai neteko dar susidurti. Turbūt puikiai žinai, kad kartais psichiniams ligoniams pasitaiko ir agresijos proveržių, o tada jau dėl savo pačio gyvybės tenka rūpintis. Daug streso... Daug neigiamų aspektų. Bet, jeigu tau tikrai patinka visa tai, jei labai traukia, galbūt net jauti pašaukimą, tada tik palinkėsiu sėkmės į ateitį :)
Mane pavyzdžiui, irgi traukia visos tos ligos, domiuosi jomis, bet viskas tuo ir baigiasi. Psichiatrija ir mane kurį laiką traukė, bet greitai supratau, kad tikrai ne mano asmenybei šita sritis.
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
Keistas klausimas, nes parašiau "aš" vietoj "ar". Bet ką padarysi, visko būna...
Abiejų krypčių idėjos labai įdomios, abi savotiškai patinka, bet gal į priekį iškelčiau ekspresionizmą. Impresionizme patinka, kad bandoma užfiksuoti tą akimirkos amžinumą, tarsi kokioje fotografijoje, tačiau ekspresionizmas išraiškingiau vaizduoja pasaulį ir tiesiog yra man arčiau širdies (bent kol kas).
Galbūt psichiatrija nagrinėja ligas giliau nei psichologija, plius, skiria gydymą vaistais, ko negalima daryti psichologams. Ir spėju, kad tu tiesiog domiesi visokiais psichiniais sutrikimais. Gal psichiatre netyčia planuoji būti? :D
Na, pas mus mokykloj buvo pernai keisto tipo karjeros specialistė, kuri originaliai yra psichologė. Tai darėm ten testus visi ir ėjom pas ją rezultatų, kiekvienam po kokį pusvalandį skirdavo. Pasakiau ko noriu, o ji man: "na, ne kiekvienam taip sakau, bet tau tiktų". Tai iki šiol nesuprantu, ar aš jai psichė pasirodžiau (biologiškai ji nelabai suklydo tuo atveju, be to, sako, kad psichiatrai geri būna kurie patys sutrikimų turi), ar ji čia įžvelgė kažką. Anyways, pajutau padrąsinta :D
Taip, kartais kitų žmonių, o ypač tam tikros srities specialistų teigiama nuomonė labai paskatina ir įkvėpia. Bet svarbiausia, kad pati jaustum, kas tau gerai. Šiuo atveju neužtenka vien pasižiūrėti į save iš šalies ir nuspręsti tik iš asmeninių savybių, nes tai gali būti klaidingas įspūdis. Labai svarbu pabūti tarp tokių žmonių ir įvertinti savo savijautą tarp jų... Nes profesinėje karjeroje tokių bus labai daug ir nežinia, kaip atlaikysi tiek daug "smūgių". Taip, dažnai geri psichiatrai ar psichologai patys turi sutrikimų. O jei neturi, tai darbo metu anksčiau ar vėliau įgyja :D Dabar skamba, lyg norėčiau pagąsdinti ar panašiai, bet tai tiesa. Žodžiu, tai yra labai pasiaukojanti specialybė. Reikia labai pagalvoti į ateitį, kas bus su tavimi po 10 metų darbo praktikos ir ar tau patiks tas vaizdas. Ojej, turbūt labai jau daug išsiplėčiau... :D
Na, aš esu buvusi ne kartą tarp autistų (atlikinėjau praktiką vienoj tokioj mokykloj su žmonėmis su sutrikimais) ir pažinojau vieną šizofrenikę. Mane labai traukia visos šitos ligos, nežinau, galbūt darbas su jomis bus kitoks, jei jau labai nepatiks (nors nesinori tuo tikėti, gaudau kiekvieną žodį ir pasakojimą iš psichinės sferos), tai pažiūrėsim. Šiaip, visus tuos dalykus jau žinojau, ką parašei, bet norint būti psichiatre reikia dešimt metų prieš tai medkėj atsėdėt :D per dešimt metų turbūt pajusiu, ar vis dar noriu to, ar nebe, tai kažkaip nejaučiu jokios baimės ar spaudimo. Bet aš bent jau kol kas manau, kad tai man bus gerai :)
____________________
You're gonna go far, fly high
You're never gonna die
You're gonna make it if you try
They're gonna love you.
Keistas klausimas, nes parašiau "aš" vietoj "ar". Bet ką padarysi, visko būna...
Abiejų krypčių idėjos labai įdomios, abi savotiškai patinka, bet gal į priekį iškelčiau ekspresionizmą. Impresionizme patinka, kad bandoma užfiksuoti tą akimirkos amžinumą, tarsi kokioje fotografijoje, tačiau ekspresionizmas išraiškingiau vaizduoja pasaulį ir tiesiog yra man arčiau širdies (bent kol kas).
Galbūt psichiatrija nagrinėja ligas giliau nei psichologija, plius, skiria gydymą vaistais, ko negalima daryti psichologams. Ir spėju, kad tu tiesiog domiesi visokiais psichiniais sutrikimais. Gal psichiatre netyčia planuoji būti? :D
Na, pas mus mokykloj buvo pernai keisto tipo karjeros specialistė, kuri originaliai yra psichologė. Tai darėm ten testus visi ir ėjom pas ją rezultatų, kiekvienam po kokį pusvalandį skirdavo. Pasakiau ko noriu, o ji man: "na, ne kiekvienam taip sakau, bet tau tiktų". Tai iki šiol nesuprantu, ar aš jai psichė pasirodžiau (biologiškai ji nelabai suklydo tuo atveju, be to, sako, kad psichiatrai geri būna kurie patys sutrikimų turi), ar ji čia įžvelgė kažką. Anyways, pajutau padrąsinta :D
Taip, kartais kitų žmonių, o ypač tam tikros srities specialistų teigiama nuomonė labai paskatina ir įkvėpia. Bet svarbiausia, kad pati jaustum, kas tau gerai. Šiuo atveju neužtenka vien pasižiūrėti į save iš šalies ir nuspręsti tik iš asmeninių savybių, nes tai gali būti klaidingas įspūdis. Labai svarbu pabūti tarp tokių žmonių ir įvertinti savo savijautą tarp jų... Nes profesinėje karjeroje tokių bus labai daug ir nežinia, kaip atlaikysi tiek daug "smūgių". Taip, dažnai geri psichiatrai ar psichologai patys turi sutrikimų. O jei neturi, tai darbo metu anksčiau ar vėliau įgyja :D Dabar skamba, lyg norėčiau pagąsdinti ar panašiai, bet tai tiesa. Žodžiu, tai yra labai pasiaukojanti specialybė. Reikia labai pagalvoti į ateitį, kas bus su tavimi po 10 metų darbo praktikos ir ar tau patiks tas vaizdas. Ojej, turbūt labai jau daug išsiplėčiau... :D
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
Keistas klausimas, nes parašiau "aš" vietoj "ar". Bet ką padarysi, visko būna...
Abiejų krypčių idėjos labai įdomios, abi savotiškai patinka, bet gal į priekį iškelčiau ekspresionizmą. Impresionizme patinka, kad bandoma užfiksuoti tą akimirkos amžinumą, tarsi kokioje fotografijoje, tačiau ekspresionizmas išraiškingiau vaizduoja pasaulį ir tiesiog yra man arčiau širdies (bent kol kas).
Galbūt psichiatrija nagrinėja ligas giliau nei psichologija, plius, skiria gydymą vaistais, ko negalima daryti psichologams. Ir spėju, kad tu tiesiog domiesi visokiais psichiniais sutrikimais. Gal psichiatre netyčia planuoji būti? :D
Uh, profesija tai tikrai ne kiekvienam... Reikia būti itin šaltų nervų ir nebūti per daug empatišku, nes gali būt blogai :D
Na, pas mus mokykloj buvo pernai keisto tipo karjeros specialistė, kuri originaliai yra psichologė. Tai darėm ten testus visi ir ėjom pas ją rezultatų, kiekvienam po kokį pusvalandį skirdavo. Pasakiau ko noriu, o ji man: "na, ne kiekvienam taip sakau, bet tau tiktų". Tai iki šiol nesuprantu, ar aš jai psichė pasirodžiau (biologiškai ji nelabai suklydo tuo atveju, be to, sako, kad psichiatrai geri būna kurie patys sutrikimų turi), ar ji čia įžvelgė kažką. Anyways, pajutau padrąsinta :D
____________________
You're gonna go far, fly high
You're never gonna die
You're gonna make it if you try
They're gonna love you.
Keistas klausimas, nes parašiau "aš" vietoj "ar". Bet ką padarysi, visko būna...
Abiejų krypčių idėjos labai įdomios, abi savotiškai patinka, bet gal į priekį iškelčiau ekspresionizmą. Impresionizme patinka, kad bandoma užfiksuoti tą akimirkos amžinumą, tarsi kokioje fotografijoje, tačiau ekspresionizmas išraiškingiau vaizduoja pasaulį ir tiesiog yra man arčiau širdies (bent kol kas).
Galbūt psichiatrija nagrinėja ligas giliau nei psichologija, plius, skiria gydymą vaistais, ko negalima daryti psichologams. Ir spėju, kad tu tiesiog domiesi visokiais psichiniais sutrikimais. Gal psichiatre netyčia planuoji būti? :D
Keistas klausimas, nes parašiau "aš" vietoj "ar". Bet ką padarysi, visko būna...
Abiejų krypčių idėjos labai įdomios, abi savotiškai patinka, bet gal į priekį iškelčiau ekspresionizmą. Impresionizme patinka, kad bandoma užfiksuoti tą akimirkos amžinumą, tarsi kokioje fotografijoje, tačiau ekspresionizmas išraiškingiau vaizduoja pasaulį ir tiesiog yra man arčiau širdies (bent kol kas).
Galbūt psichiatrija nagrinėja ligas giliau nei psichologija, plius, skiria gydymą vaistais, ko negalima daryti psichologams. Ir spėju, kad tu tiesiog domiesi visokiais psichiniais sutrikimais. Gal psichiatre netyčia planuoji būti? :D
Yaaas, paskutinė išvada tiesiai į dešimtuką, netrukai atspėti :D čia gal dvyliktas mano planas ateitin, bet šitas, kažkodėl, jaučiu, ilgam.
____________________
You're gonna go far, fly high
You're never gonna die
You're gonna make it if you try
They're gonna love you.
Pamenu kokiais 1985ais kai Lietuvoje dar nebuvo Dievo, rimtesniu baznyciu, renginiu, katinas leopoldas buvo pirmas krikscionis neses Dievo zinia i dar sovietine sali.
Jei esi geras – viskas lengva kelyje,
O kai atvirkščiai – sunku ir tamsu darosi tiesiog.
Pasidalink su kiekvienu džiaugsmu savo tyru,
Sėk aplinkui juoką skambų ir tyrą.
Jei dainas dainuoji – linksmiau pasidaro,
O kai atvirkščiai – nuobodu ir pilka, be gal
Daina Jei esi geras leopoldas.
Lietus basas per žemę nubėgo,
Klevams per pečius tapšnojo delnais.
Jei diena giedra – gera ir miela,
O kai atvirkščiai – liūdna pasidaro visai.
Girdis, kaip skamba aukštai danguje
Saulės spindulių stygos šviesios.
Jei esi g
2015 m. spalio 22 d. 23:46:34
Nu supranti, man visa žmogaus medicina patinka, tai man tai mokytis atgaiva bus po visų mokyklinių dalykų, kurių pusė man išties labai neimponuoja. O paskui ta specializacija - dar įdomiau, kai jau žinai ko nori. Per šešerius metus, per rezidentūra tai suprasiu turbūt, ar patinka, ar ne.
Užsieny labai nemėgsta lietuvių medicinoj, kažkodėl jiems ten medkėj nereikia lietuvių, kai kurie univerai net nepriima visai iš Lietuvos studentų. Be to, žiauriai sunku įstot. Ir dar be šito - jei jau studini kažkur kitur, tai dažnu atveju ten ir pasiieki, nes ir praktikos ten, ir viskas. O aš LT gyvent noriu.
Beje, dėl offtopic'ų, tai aš turiu kitą nuomonę - vis tiek tos visos diskusijų temos yra skirtos bendravimui. Viskas dėl bendravimo. Tai gali ir nebūti sausai į temą, galima pagal bendrą diskusijos tikslą elgtis - tiesiog bendrauti. Na, čia tik mano nuomonė. O gal yra tokia taisyklė, kad diskusijose būtina viską komentuoti susijus su jos tema? Tai čia kaip rašiny būtų. Kaip aš rašinių nemėgstu... Duotų per egzaminą esę parašyti, daugiau laimės atsirastų.
____________________
You're gonna go far, fly high You're never gonna die You're gonna make it if you try They're gonna love you.
2015 m. spalio 22 d. 22:33:49
"Vis tiek, kai traukia ta sfera, dažniausiai traukia ne koks nors konkretus sutrikimas, o psichinės ligos apskritai, kaip kiekviena jų paveikia žmogaus smegenis, elgesį, etc." - būtent. O jeigu traukia konkreti liga, manau, visada galima atlikti išsamesnius tyrimus toje srityje šalia savo pagrindinio darbo.
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
2015 m. spalio 22 d. 22:32:30
Jo, jei Lietuvoj studijuosi, tai teks pradžio mediciną pabaigt bent 5 ar 6 metus benram kurse (nepamenu dabar tiksliai). Šiaip yra galimybių, bent studijuojant užsieny, pereit ir pro psichologiją į psichiatriją, bet dar klausimas, kas ilgiau užtruktų
. Nors man asmeniškai labiau patinka mintis mokytis gal net ilgiau, bet dalykus, kurie įdomūs ir visi tiesiogiai prisideda prie tavo žinių ir kompetencijos konkrečioj sferoj, nei mokytis 5 metus kažką, ko nemėgsti, kad po to galbūt pagaliau galėtum pradėt mokytis tai, ką nori.Neuroscience yra toks kaip ir tarpinis variantas tarp psichiatrijos ir biologijos, bet mažiau kontaktinis, jei tave žavi šizofreninės istorijos, mąstymas ir pan., tai čia ne visai ta sritis.
____________________
"Death may be the biggest of all human blessings" - Socrates
2015 m. spalio 22 d. 22:25:56
Vienas autistas ir antras autistas yra du skirtingi dalykai net nepriklausomai nuo amžiaus ar lyties. Žiauriai plati definicija šitos ligos. Agresijos protrūkiai ar jų dažnumas priklauso ir nuo konkrečių ligų. Yra galimybių specializuotis kažkokios konkrečios ligos gydyme (to paties autizmo), kur agresijos išpuolių pavojus sąlyginai nėra didelis. Bet aišku, čia jau turbūt nebevisai tai, ko žmogus, siekiantis tapti psichiatru, nori
. Na, bent pagal save kalbu. Vis tiek, kai traukia ta sfera, dažniausiai traukia ne koks nors konkretus sutrikimas, o psichinės ligos apskritai, kaip kiekviena jų paveikia žmogaus smegenis, elgesį, etc.
____________________
"Death may be the biggest of all human blessings" - Socrates
2015 m. spalio 22 d. 22:03:19
Jei neįsivaizduoji - tai ir nėra. Mintys kuria tiesą ir tikrovę.
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
2015 m. spalio 22 d. 21:55:42
Nežinau, kaip galima įsivaizduoti nesamą tiesą.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2015 m. spalio 22 d. 21:52:27
Tiesą kiekvienas gali įsivaizduot skirtingai.
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
2015 m. spalio 22 d. 21:49:52
Nėra konkretumo, nėra tiesos. Toks gyvenimas.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2015 m. spalio 22 d. 21:43:43
Kažkokioms. Nežinau, aš tų taisyklių...
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
2015 m. spalio 22 d. 21:35:59
Kokioms taisyklėms?
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2015 m. spalio 22 d. 21:29:06
Turbūt dėl to, kad prieštarauja taisyklėms... Nors kam tada jos skirtos, jei ne laužymui.
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
2015 m. spalio 22 d. 21:20:04
Kodėl negerai offtopic'us kurti. Aš galėčiau būti etatinis offtopic'ų kūrėjas.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2015 m. spalio 22 d. 21:18:49
Jo, negerai offtopic'us kurti. :D Žodžiu, kad tvirtai dėl kažko nuspręsti, visada reikia laiko. Ir visada reikia turėti realų tikslą, kurio galėtum siekti. Tiek aš žinau ir tuo baigiu dėstyti šį savo minčių srautą :D
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
2015 m. spalio 22 d. 21:12:57
Aš gal nuo devintos klasės žiauriai domėjausi psichologija. Bet galvojau, kad man to neužtenka, tokio darbo tikrai nenorėčiau dirbti, kur kalbiesi su žmonėmis ir išklausai jų problemų - mane tiesiog užknistų. Labai norėjau psichologiją suderint su žmogaus biologija. Dar svarsčiau neurologiją. Ir taip pernai šast į galvą atsakymas. Turbūt tai man. Nenoriu griežtai tvirtinti, kad tikrai, nes mano nuomonė dažnokai keičiasi apie viską, bet šiti dalykai žavi mane jau nuo seniai. Nu ir išsiplėtėm čia. :D
____________________
You're gonna go far, fly high You're never gonna die You're gonna make it if you try They're gonna love you.
2015 m. spalio 22 d. 21:07:27
Vaikai autistai ir suaugę žmonės autistai yra du skirtingi dalykai. Gal ir neišmanau daug apie tai, bet tikrai žinau, koks didelis skirtumas. Aišku, tikriausiai galima rinktis, ar dirbti su vaikais, ar su suaugusiais... Būna ir labai sunkių atvejų, su kokiais tavo praktikos metu tikriausiai neteko dar susidurti. Turbūt puikiai žinai, kad kartais psichiniams ligoniams pasitaiko ir agresijos proveržių, o tada jau dėl savo pačio gyvybės tenka rūpintis. Daug streso... Daug neigiamų aspektų. Bet, jeigu tau tikrai patinka visa tai, jei labai traukia, galbūt net jauti pašaukimą, tada tik palinkėsiu sėkmės į ateitį :)
Mane pavyzdžiui, irgi traukia visos tos ligos, domiuosi jomis, bet viskas tuo ir baigiasi. Psichiatrija ir mane kurį laiką traukė, bet greitai supratau, kad tikrai ne mano asmenybei šita sritis.
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
2015 m. spalio 22 d. 20:45:01
Na, aš esu buvusi ne kartą tarp autistų (atlikinėjau praktiką vienoj tokioj mokykloj su žmonėmis su sutrikimais) ir pažinojau vieną šizofrenikę. Mane labai traukia visos šitos ligos, nežinau, galbūt darbas su jomis bus kitoks, jei jau labai nepatiks (nors nesinori tuo tikėti, gaudau kiekvieną žodį ir pasakojimą iš psichinės sferos), tai pažiūrėsim. Šiaip, visus tuos dalykus jau žinojau, ką parašei, bet norint būti psichiatre reikia dešimt metų prieš tai medkėj atsėdėt :D per dešimt metų turbūt pajusiu, ar vis dar noriu to, ar nebe, tai kažkaip nejaučiu jokios baimės ar spaudimo. Bet aš bent jau kol kas manau, kad tai man bus gerai :)
____________________
You're gonna go far, fly high You're never gonna die You're gonna make it if you try They're gonna love you.
2015 m. spalio 22 d. 19:31:09
Taip, kartais kitų žmonių, o ypač tam tikros srities specialistų teigiama nuomonė labai paskatina ir įkvėpia. Bet svarbiausia, kad pati jaustum, kas tau gerai. Šiuo atveju neužtenka vien pasižiūrėti į save iš šalies ir nuspręsti tik iš asmeninių savybių, nes tai gali būti klaidingas įspūdis. Labai svarbu pabūti tarp tokių žmonių ir įvertinti savo savijautą tarp jų... Nes profesinėje karjeroje tokių bus labai daug ir nežinia, kaip atlaikysi tiek daug "smūgių". Taip, dažnai geri psichiatrai ar psichologai patys turi sutrikimų. O jei neturi, tai darbo metu anksčiau ar vėliau įgyja :D Dabar skamba, lyg norėčiau pagąsdinti ar panašiai, bet tai tiesa. Žodžiu, tai yra labai pasiaukojanti specialybė. Reikia labai pagalvoti į ateitį, kas bus su tavimi po 10 metų darbo praktikos ir ar tau patiks tas vaizdas. Ojej, turbūt labai jau daug išsiplėčiau... :D
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
2015 m. spalio 21 d. 21:34:18
Na, pas mus mokykloj buvo pernai keisto tipo karjeros specialistė, kuri originaliai yra psichologė. Tai darėm ten testus visi ir ėjom pas ją rezultatų, kiekvienam po kokį pusvalandį skirdavo. Pasakiau ko noriu, o ji man: "na, ne kiekvienam taip sakau, bet tau tiktų". Tai iki šiol nesuprantu, ar aš jai psichė pasirodžiau (biologiškai ji nelabai suklydo tuo atveju, be to, sako, kad psichiatrai geri būna kurie patys sutrikimų turi), ar ji čia įžvelgė kažką. Anyways, pajutau padrąsinta :D
____________________
You're gonna go far, fly high You're never gonna die You're gonna make it if you try They're gonna love you.
2015 m. spalio 20 d. 20:44:59
Uh, profesija tai tikrai ne kiekvienam... Reikia būti itin šaltų nervų ir nebūti per daug empatišku, nes gali būt blogai :D
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
2015 m. spalio 20 d. 20:27:04
Yaaas, paskutinė išvada tiesiai į dešimtuką, netrukai atspėti :D čia gal dvyliktas mano planas ateitin, bet šitas, kažkodėl, jaučiu, ilgam.
____________________
You're gonna go far, fly high You're never gonna die You're gonna make it if you try They're gonna love you.