Aš tikrai mėgstu The Rolling Stones skambesį. Tačiau pagrindinė problema, su kuria susiduriu bandydamas giliau įlįsti į stounų diskografiją, yra lengvo ir akustinio skambesio dainų perteklius. Šis albumas – ne išimtis. Nuo pat vaikystės dievinu Brown Sugar, bet tai tėra beveik vienintelė daina albume, kuriai netrūksta mėsingumo. Dėl to visiškai natūralu, jog kitos dvi mano mėgstamos dainos albume yra Can't You Hear Me Knocking su aštriu skambesiu pagrindinėje dainos dalyje ir sekančia ilga bliuzo instrumentine sekcija. O kita yra Bitch, kuri irgi išsiskiria aršesniu skambesiu. O likusios septynios albumo dainos yra gana lėtos, nes jei kartkartėmis elektrinė gitara nuskamba ir garsiau. Iš tų septynių dainų labiausiai įstringa, žinoma, Wild Horses. Na dar Sister Morphine ir I Got The Blues, bet čia jau pritempiant. Taigi, praktiškai pusė albumo dainų manęs nejaudina. Todėl negaliu albumui rašyti daugiau nei 8 balų nepaisant jo puikaus statuso roko muzikos istorijos puslapiuose.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2021 m. liepos 31 d. 21:05:42
Aš tikrai mėgstu The Rolling Stones skambesį. Tačiau pagrindinė problema, su kuria susiduriu bandydamas giliau įlįsti į stounų diskografiją, yra lengvo ir akustinio skambesio dainų perteklius. Šis albumas – ne išimtis. Nuo pat vaikystės dievinu Brown Sugar, bet tai tėra beveik vienintelė daina albume, kuriai netrūksta mėsingumo. Dėl to visiškai natūralu, jog kitos dvi mano mėgstamos dainos albume yra Can't You Hear Me Knocking su aštriu skambesiu pagrindinėje dainos dalyje ir sekančia ilga bliuzo instrumentine sekcija. O kita yra Bitch, kuri irgi išsiskiria aršesniu skambesiu. O likusios septynios albumo dainos yra gana lėtos, nes jei kartkartėmis elektrinė gitara nuskamba ir garsiau. Iš tų septynių dainų labiausiai įstringa, žinoma, Wild Horses. Na dar Sister Morphine ir I Got The Blues, bet čia jau pritempiant. Taigi, praktiškai pusė albumo dainų manęs nejaudina. Todėl negaliu albumui rašyti daugiau nei 8 balų nepaisant jo puikaus statuso roko muzikos istorijos puslapiuose.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2019 m. rugpjūčio 13 d. 09:14:44
8/10
____________________
Under The Iron Sea
2010 m. balandžio 6 d. 14:17:58