BE

Diskusijos

0

Šį albumą klausytis tik visą, kitaip nesusikursi įtraukimo jėgos. Tik dabar man "dašilo", apie ką kalba Einaras su Vilte.

 Mediniai pūčiamieji, primenatys Camel, ir orkestro švelnus fonas, bei spiričuelso tipo choras man itin imponuoja.

Manau, šis albumas liko daugelio nesuprastas dėl savo skambesio įvairovės, kuri galbūt iš pat pradžių truputi išmuša iš vėžių tuos, kurie nepasirengę tam ar yra truputi konservatoriškesni sunkiosios muzikos klausytojai, ypač jei jie nėra užtektinai gerai pažįstami su Pain of Salvation diskografija. Po pirmos albumo perklausos, pirmos trys žemiau manęs parašiusio nario paminėtos dainos yra būtent tos, kurios patraukė didžiausią dėmesį, turbūt dėl stipresnių gitarų "taškymosi". Inter Impius baladiškumas irgi labai įsimintinas, o tekstas gal vienas geresnių albume. Kitos dainos irgi patraukiančios, gal kiek sunkiau įsisavinti folk'o elementus bei pamėgti dainas su ar tai radio ar tai telefono įrašų balsais. Bet, šio albumo esmė yra konceptualumas bei įvairovė - tad ir vertinti privaloma atsižvelgiant į šiuos faktorius.

Nepakartojamas, nuostabus, neišsemiamas. Visus kitus Pain of Salvation albumus šis man asmeniškai lenkia myliomis. Pradedant nuo visos tematikos ir egzistencializmo, baigiant nepakartojamais instrumentiniais performansais. Kupinas muzikaliai tirštų ir į visas puses taškančių kūrinių (Nihil Morari, Lilium Cruentus, Diffidentia), instrumentinių minimalistinių numerių (Pluvius Aestivus, Latericius Valete), kūrinių, kurie be koncepcijos supratimo neveikia, tačiau visame kontekste sužiba įspūdingai (Deus Nova, Martius / Nauticus II), visiškai klasiškų numerių (Imago, Dea Pecuniae) ir, žinoma, turbūt mano favoritas, lyriškoji ir kelianti norą skradžiai į žemę sulįsti — Iter Impius. Instrumentų įvairovė, daug simfoninių aranžuočių. Nuo visų kitų albumų šis skiriasi savo skambesio idėjų bei instrumentų įvairove, šio albumo koncepcija, mano galva, stipresnė nei bet kurio kito albumo. Tai tiesiog ryškus PoS pikas, deja, kažkodėl vertinamas kiek prasčiau nei Remedy Lane bei The Perfect Element, Part I, ką aš visiškai suprantu, nes šis albumas reikalauja daug laiko ir ne visi turi kantrybės.

Šį albumą galėčiau statyti į savo mėgstamiausių visų laikų albumų dešimtuką, gal net ir penketuką. 

Konceptualiai intriguojantis albumas, bet ir reikalaujantis nemažai dėmesio, nors skirti tą dėmesį atrodo visai verta, tad reikės panagrinėti, atsiradus galimybei vėl klausytis muzikos su abiem ausinėm.