Forbidden

Diskusijos

0

Kiek esu skaitęs / matęs visokių Black Sabbath diskografijos aptarimų ir diskusijų, daug kas Forbidden albumui piešė labai niūrų ir slegiantį vaizdą, kad čia kažkoks kriminalinis dugnas BS diskografijoje. Tai išankstinio skepsio buvo, nes Forbidden iki šiol neteko klausytis. Bet šis albumas tikrai nėra kažkoks nusivažiavimas, tai tikrai gan įdomių briaunų turintis tvėrinys. Visų pirma, po masės gan neįdomių albumų viršelių, ta giltinė su raudona suknia ir mėlynu apsiaustu yra kažkas įdomesnio, man akis krenta į šį viršelį. Realiai geri Black Sabbath albumų viršeliai baigėsi sulig Born Again, išskyrus vieną išimtį – Headless Cross tikrai turi ikonišką grafinį pavidalą. 

O jei jau prie rimtesnių dalykų einant, man patinka kampuotesnis, rifingesnis BS skambesys lyginant su kiek pasteliškai skambančiu Cross Purposes. Tiesa, jis nėra toks tulžingas kaip Dehumanizer, daugiau atitinkantis sunkaus, gal net kiek alternatyvaus roko manierą. Reiktų nepamiršti, kad Ernie C produkcija nulėmė, kad šis albumas turi tokių flirtacijų su altrokišku skambesiu ir vokalinių inspiracijų, siekiančių netgi repo muziką. Vis dar sunku patikėti tuo Ice-T momentu The Illusion of Power dainoje, hiphopas ir metalo muzika tokie skirtingi pasauliai... bet Ice-T kietas bičas, jis derina abu (net jei jis man pastaruoju metu įdomesnis Odafino Tutuolos rolėj Law & Order frančizėje 😋). Bet yra momentų, kur šio albumo produkcija nuskamba tiesiog plokščiai. Jei vidutiniškos dainos įprastai skęsta vien dėl savo vidutiniškumo, tai šiame albume jas galutinai palaidoja produkcija: Can't Get Close Enough ir Rusty Angels man niekada nenuskambės įdomiai, tai gan monotonišką melodiją turinčios dainos su neįspūdinga produkcija. 

Instrumentuotė irgi nėra tas dalykas, dėl kurio labai girčiau šį albumą. Visai simpatiškas Cozy Powell būgnavimas, gan gilesnis ir kandesnis nei įprastai Neil Murray bosas (bent jau naujausiame Tonio Iommi remikse), bet beveik nebegirdžiu Geoff Nicholso... klavišai beveik visai dingę iš radaro šiame albume ir tai kiek liūdina. Tonio vokalas čia irgi nėra įspūdingesnis negu ankstesniuose albumuose – jis gan eksperimentuoja su savo intonacijomis, frazuotėmis, bando dainuoti taip, kaip būtų galbūt patrauklu ar tai altroko, ar net glamroko klausytojui, bet jis savo vokalą dabar naudoja geriausiu atveju dviem trečdaliais, lyginant su trimis trečdaliais, kuriuos jis išspaudžia The Eternal Idol albume. Vienintelėje dainoje Illusion of Power jis skamba išties įspūdingai.

Dainų spektras man patinka. Aš gyriau Cross Purposes albumą, kad ten esama visokio plauko dainų. Čia irgi to esama, kiek silpniau, bet nesakyčiau, kad albume justi kažkokia monotonija, nusistovėjimas vienoje muzikinėje formulėje. Illusion of Power ir Forbidden sunkumą keičia I Won't Cry For You ir Kiss of Death pirmosios dalies melodingumas, Get a Grip beigi Loser Gets It All rokenroliška maniera kai kur pereina į penktąją pavarą, kaip Shaking Off The Chains beigi Kiss of Death antrojoje pusėje, ir aukso viduriukas turbūt yra daina Sick And Tired, kuri savo melodijoje turi skanios melancholijos, bet ir gitara išeina nuostabių soluočių padraskyti.

Mėgstamų kompozicijų turi ne vieną. Ryškiausią įspūdį turbūt palieka Shaking Off The Chains – ši daina man nuoširdžiai vienintelė albume, kuri skamba truputį pralenkus laiką, nes aš jos skambesyje girdžiu nemažai 2000-ųjų alternatyvaus roko / metalo. Kažkas mano viduje sako, kad aš klausausi Bullet For My Valentine ar tai Static-X ar tai Disturbed, bet ne Black Sabbath. Ir tai yra gera, daug energijos per greitą tempą perduodanti daina. Illusion of Power tamsumas ir ta eklektinė simbiozė su hiphopu mane kažkiek jaudina, be to, jau ir minėjau, kad ši daina yra geriausias Tony Martin vokalo pasirodymas albume. I Won't Cry For You tiesiog gera sentimentali baladė su įsimintina melodija, net jei kažkiek justi formuliškumas, jei prisiminsime praėjusio albumo dainą Dying For Love. Man patinka tas Sick And Tired buvimo aukso viduriuku albume, smagi ta melodijos melancholija ir nedažnai girdimas valso 3/4 pulsas. Galiausiai, net jei Kiss of Death pagrindinė tema nėra įsimintinesnė už I Won't Cry For You, bet priedainis didingas, o daina ties 4 minučių riba prasprogsta žvėrišku rifu – neabejotinai mėgstamiausias momentas albume, verčiantis kvestionuoti, kur daugiau tokių rifų vėlesnėje Black Sabbath kūryboje. Cozy Powell'o groove'as verčiantis iš kojų, vat tokio Powell'o man reikia daugiau BS kontekste. 

Albumo žvaigždė-narys man visgi Tony Iommi. Kaip ir minėjau, instrumentalistai čia nėra aukščiausiame savo pajėgume ir net jei yra atskirų gerų pliūpsnių kaip minėtas Cozy Powell būgnavimas ar tai Tony Martin vokalas, bet visas albumas laikosi Tonio Iommi gebėjimo parašyti įtikinamus rifus ir melodijas, be to, esti tikrai nuostabių jo gitaros soluočių šiame albume.

Albumui rašau silpnoką 8-etą. Žinant, kad atėjau į šį albumą tikėdamasis kokio 6-eto ar mažiau, tai aš pažintį su šiuo albumu laikau tikrai gera, naudinga man patirtimi. Bet nesitikiu prie šių dainų grįžti dažnai.