Tai dabar samdo numirėlių ciustytojus kaip ir kūdikių aukles. Duok tik žmogui pinigėlį, tave apaugins, apgrebstys, palaistys, žvakes uždegs, paminklą pavalys. Madinga perleisti artimųjų pareigas samdytam žmogui. 

patinka 'Death may be the biggest of all human blessings' velniux parašas, nes jeigu gyvenimas neturėtų pabaigos, viskas apkarstu ir isblestu su šimtmečiais, gyventume tik kaip einaras13 sakė dėl tokios prasmės - pažinimo. O ta gali daryt ir kompiuteris ar robotas. 

nebuvau komoj, neturejau isejimu (o gal , neatsimenu) is kuno patirciu, nemaciau savo ankstesniu gyvenimu, tad kazka konkreciai teigti negaliu, o spekuliuot nenoriu...taciau gan pasitikiu taip vadinama 'Tibeto Mirusiuju Knyga' , kur aprasymai apie esaties keliones ir busenas mirties metu ir tarpsnyje iki naujo gimimo yra gan detalus, juk Tibeto kulturoje ir apskritai budizme (ya ya budizmas a la in fashion dabar, bet gyvenu salyje, kur 90% sudaro budistai, tai joks fashion cia...) mirtis nera tabu, ir sio reiskinio tyrinejimai turi gilias tradicijas. gimti mirti gimti mirti gimti mirti.. mirtis - gimimo tasa ir gimimas - mirties, kunas-mashina susidevejo, palaidoji, o esatis samone siela kaip bepavadinsi, esme, tas kas mes is tikruju esame, tarkim kazkokia kibirkstis, ishoka i nauja mashina ir toliau tesia kosmine odiseja. jeigu vadovautis sita ideja, manau, mirties momentas yra svarbiau nei gimimo, nes paskutinio iskvepimo akimirka (kokia mintis mirstanciojo galvoje ir pan.) gali nulemti kelione tarpiniam mirties-atgimomo etape, sekancius gimimius, vieta, laika ir pan. zinoma, daugiausia itakos turi zmogaus veikla gyvam esant, samoningumo ishlaikymas, suvokimas priezasciu apie iskylancias mintis, emociju valdymas, negatyvo neutralizavimas, atliekamu veiksmu koordinavimas ir tt...siaip adeptai sako, kad mirtis yra puiki proga prabust,.....zodziu, Bon Voyage 

Nenoriu ,kad skambėtų keistai, bet manau mirtis tobula. Turiu omenyje ,kad paskui ją eis visi, nesvarbu kas ir kada. Gal sunku suprasti kodėl parinkau žodį - tobula. Kiekvienas tobuluma isivaizduoja vis kitaip, daugiausia geraja prasme. Man asmeniškai tobulumo nėra, man patinka chaosas. Mirtis tobula tuom, kad ji egzistuoja ir kaip pabaiga ,ir kaip pradžia, ji neturi pradžios ar pabaigos, ji yra pradžia ir pabaiga. Tikriausiai kiekvienas pažinomę mirtį, praradome senelius, tėvus, vaikus, brolius, seseris, draugus... Netikiu dievu, pomirtiniu gyvenimu, likimu , aš tikiu prisiminimu apie tai ką praradau ir ką atrasiu.

witer gerai sakai. šiaip, ką aš galvoju apie mirtį? jos nėra. yra gyvenimas, yra ir gyvenimo galas, kuris sueina kiekvienai. mirštam nuo vėžio, lėtinių ligų, nelaimingų atsitikimų, smurtinių nusikaltimų, infarktų/insultų/diabeto...

bet nereiktų taip konkretizuotis į mirtį, kaip tai daroma, ar rodoma per propagandą. kodėl neaptarinėjam gimimo temos dažniau nei mirties: juk taipogi nežinom, kuo buvom, kas su mumis darėsi priešgimdiminiam laikotarpy (kaip ir pomirtiniam - neaišku kas bus), tad didelis klaustukas. taigi nustokit čia samprotauti, kokio dydžio jum duobę kas, kapus lankys kas, jūsų laidotuvėse gros kas. pamąstykim daugiau apie gimimą: kaip virkštelė buvo nukirpta, kokiu būdu gimdė, ar gerai išnešioti mamos buvom, tai daug svarbiau gyvenime (gimimo), už kur kas over-ratintą (mirties) faktą.

Tie visokiais pomirtiniais gyvenimais ir Dievais tiki  Numirsim ir vsio  O kaip norčiau nuvykti į senovę sugalvot kokį bybianosį kad tipo jei krapstai nosi tai pavirs i *****

Bent jau daktarai taip sako. Na, bet jau nebetikiu tuo. Nors galbūt. Netikiu, kad mano širdis taip man padarys, ji negalėtų. Nebent tą daktarų "po 30 metų" galima būtų suvokti kaip "jaunesnė nei 30 metų nemirsi, iki to laiko esi nemirtinga, o paskui kaip jau tau gausis". ;D 

Šiaip ir pomirtinį gyvenimą po Gavelio knygos įsivaizduoju kitaip negu anksčiau. Man patinka tikėti, kad mirus leidžiama pasirinkti kuo norima būti: žmogumi ir gimus viską pamiršti, ką žinai ir patyrei, šuniu ir atsiminti viską, ką žinai ir patyrei, bet negalėti niekam to pasakyt ar parodyt, ar vabalu ir iš vis nieko nemąstyti, taip sakant pailsėti nuo žinojimo ir suvokimo ir t.t.  Tai galbūt man priimtiniausias dalykas kokį esu girdėjus apie pomirtinį gyvenimą. 

Po 30 metų? :/

Na manau, tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus įsitikinimų. Aš asmeniškai galvoju, kad po mirties nieko nėra, todėl taip ir sakau.

Aišku, būtų smagiau tikėti, kad galų gale visiems bus atlyginta :)

Tai vienintelis teisingas dalykas gyvenme... 

O jei ne?

Mirtis man kartais atrodo kaip paguoda. Nesvarbu, laimingas esi ar ne, turtingas ar vargšas, bet vis tiek visi einam link to paties. Kai pagalvoji, kartais tokios mažos atrodo visos problemos, jei vis tiek viskas liks užmaršty po daugelio daugelio metų.