Manau, kad nereaikalinga, atsakymų visvien nėra... O jei ir yra, tai ne mums lemta juos rasti... Aš manau, kad kiekvienas žmogus turi tiktai savo klausimus ir į juos gaus atsakymus...

Vampirella>>Iš kur taip apsišvietus?
Mano manymu, visatos ir laiko modelis toks sudėtingas, jog vis dėl to gal geriau net nesigilinti... lets live in the moment.

Hopeless --> tai jeigu "tu" atgimtum su kitokia isvaizda ir SIELA, tai ten nebutum tu nes juk siela yra nemirtinga ir tai ji atgimsta ivairiose pavidaluose, tu atgimtum kitam pavidale (nebutinai zmogaus) bet su ta pacia siela :}
apie iliuzijas ir as mastau, bet man atrodo kad ne tai KA mes matome yra iliuzija, bet kad iliuzija yra tai KAIP mes matome..(nu kas nores tas supras) o kas mane labiausiai zavi, yra tai kad viskas yra susije ir kad net maziausioje daleleje atsikartoja visatos modelis... dar kyla klausimu apie visata.. ar jinai turejo pradzia ? jei taip, tai kodel taip ilgai delsta ja sukurti? o jei ji yra amzina, tai kodel visi ivikiai, kurie turi ivykti dar neivyko ? nu aisku apie laika taip pat kyla klausimu, pvz kodel keliaujant visada i desine puse busi jaunesnis (aisku keliomis sekundemis, bet vistiek...) nei tas kuris keliauja i kaire puse ? nu aisku apie laika dar kyla ivairiausiu klausimu, pvz : egzistuoja tokie "kurmio urvai" tai tuneliai erdvelaikyje (erdves ir laiko visuma) kuriuose sustoja laikas, jungiantys erdves ir laiko sritis, taigi jus galite iskristi savo erdvelaiviu pro viena "kurmio anga" ir islysti pro kita anga kitoje vietoje ir kitu laiku, jeigu egzistuoja "kurmio urvai" , jie issprestu greicio ir ribos problema: pagal realtyvumo tearoja erdvelaikis negali igyti sviesos greicio, tad juo pasinaudojus butu imanoma perskristi Galaktika tik per desimtis tukstanciu metu, tuo tarpu pasinaudojus "kurmio urvu" butu imanoma nuvykti i kita Galaktikos puse ir grizti atgal dar iki pietu :}

Galvoti apie tai nėra jokios prasmės. Atsakymų ar išvadų nėra ir nebus. Tai kam save kankinti? Verčiau jau savo mintis nukreipti daug naudingesne kryptim.

Oi, geriau apie tai net negalvoti, nes visa tai tiesiog beprasmiška ir verčia labai susipainioti. Nors galbūt taip nutinka tik man.
Žodžiu, kartais pagalvoju, kad galbūt iš tiesų visko nėra. Arba kaip viskas atrodytų, jei nebūtų manęs. Ar įmanoma tokia situacija, kad manęs apskritai nėra, ir kodėl aš šiame gyvenime esu būtent TAS žmogus, o ne kuris kitas, ir taip toliau, ir panašiai. Žodžiu, viena didelė beprasmiško žmogaus beprasmių minčių krūva ir nieko konkretaus.

O man nekilę, nes aš tvirtai tikiu kad aš vostik miręs iš karto atgimsiu kito žmogaus kūne visai kitoje šio paties pasaulio vietoje su kitokia siela ir kitokiu vidumi. Ir tikiu kad prieš man gimstant aš lygiai taip buvau kito žmogaus kūne (iki jo mirties), ir taip tęsėsi per amžius nuo žmonijos susikūrimo ir tęsis iki jos susinaikinimo (?).

taip...Mane irgi zavi A.kamiu..Jo "Sizifo mitas" daug ka pasako..daug duoda atsakymu i klasuimus..nors dar labaiu astrina "gyvenenaciu prasmingai" ir "viska grindzianciu beprasmybe" konfrontacija..
Tik daugeli tokie klausimai vargina.. Jie nesigilina "tai turbut tikrieji beprasmybes salininkai" nors prasme jie suteikia tikrai nereiskmingiems dalykams..kartais..

Tokie klausimai man dazni. Kartais apskritai jauciuosi, lyg viskas butu absoliuciai beprasmiska - tai daugiausia A.Kamiu itaka. Tiesiog atrodo, kad viskas ka darai yra veltui, nes galiausiai isnyks be pedsako. Kasdieniai musu mazi darbai apskritai yra absurdiski. Kas ryta mes keliames ir darome vis ta pati lyg robotai. Mane gasdina, kad galiausiai tas robotizmas nevirstu visu mano gyvenimu. Dziaugiuosi, kad kol kas dar randu prasmes tame ka darau, bet nuolat bijau, kad galiausiai galiu tos prasmes tiesiog imti ir nebeatrasti. Tada nebezinociau kaip gyventi toliau.
Taip pat kartais susimastau apie tai, kas bus po manes. Man labai sunku patiketi, kad kazkadda manes tiesiog nebebus, o kiti zmones gyvens lyg niekur nieko. Auksciausio laipsnio egoizmas. Bet man vis tiek labai idomu, kodel as gimiau dabar, o ne po 1000 metu

kodel? vargina? ar manai, kad visiskai nereikalinga apie tai susimastyt?

Kildavo, bet papraščiausiai į juos nebekreipiu dėmesio...

o kada pasireiskia tas nesaikingumas? ir kokios to pasekmes tavo nuomone?

gana daznai pagalvoju lygiai ta pati tik paprastesniais zodziais

Kildavo. Kyla. O tokie klausimai provokuoja kitus apmastymus, kurie saikingai - sveika.

Nu wa..per atostogas si bei ta skaitinejau ir radau idomiu minciu:

"Kai mastau apie trumpalaiki savo gyvenima, panardinta i amziniybe, kuri tesiasi iki manes ir po manes, <...>, apie maza erdve, kuria uzimu ir netgi kuria matau nugrizdusia begalybeje beribiu erdviu, kuriu as nezinau ir kurios nezinoapie mane, as issigastu ir nustembu, matydamas save butent cia, o ne ten, <...> dabar, o ne tada. Kas mane cia i kurdino? Kiwno paliepimu, kam vadovaujant buvo man lemta si vieta ir sis laikas?"
Blezas Paskalis

Tai wa..smalsu ar jums daznai kyla tokiu klausimu? Ir ar is viso galim agyventi tokiu klusimuj nekeliant?