Nuo Durniaus ir Asilo. Rimtai. Skendžiu skolose.

Drįsčiau nesutikti, jau vien dėl to, kad tai yra psichologinė priklausomybė. Paprasta detoksikacija čia nepadės. Manau reikia daug valios pastangų ir pagalbos iš šalies. O blogiausia, kaip jau kažkur sakiau, kad tikimybė atkristi išlieka visą gyvenimą. Užtenka kokio gilaus sukrėtimo ar per daug atsipalaiduoti.

ne...................
as visiskai nezaidziu tqi kodel man buti priklausomai ?

Kazino. Šis žodis daugumai primena ne tik žymųjį Las Vegaso miestą, kuriame gyvenimas ir pramogos verda ištisą parą, bet ir vis dažniau minimą diagnozę – lošėjas. Lošėju šiame straipsnyje vadinsime tą, kurio potraukis žaisti azartinius žaidimus, pasak psichiatrų, yra patologinis, t.y. – nekontroliuojamas.

Žmogui labai svarbūs du dalykai – saugumo jausmas (o gal tiksliau, - iliuzija?) ir pripažinimas. Jei šių dalykų mums trūksta, - jaučiamės blogai: prastai miegame, esame blogos nuotaikos, nervingi, imame save nuvertinti ir t.t. Štai tuomet, pasak Vilniaus psichotarpijos ir psichoanalizės centro vadovo, psichiatro Raimundo Aleknos, mirgančiomis ir blyksinčiomis lemputėmis, „draugiškais“ žaidimų automatais ir krupjė rankose šiurenančiomis kortomis masinantis kazino tampa mums pavojingas.
Reklama

Kodėl? Ogi dėl to, kad azartiniai žaidimai, kaip ir visos kitos priklausomybės formos, duoda saugumo iliuziją. Lošdami atsiribojame nuo mūsų nepripažįstančio pasaulio, nejaučiame pavojaus, patiriame teigiamas emocijas, keičiasi savęs vertinimas, be to, pabėgame nuo... nesibaigiančių darbų. Taip. Liguistas potraukis lošti, pasak psichologų, visada susijęs su pervargimu: psichologiniu, dvasiniu ir fiziniu.

Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras
Kai nebeturime jėgų ilsėtis, pasąmonė pakužda tą poilsio būdą, kuris anksčiau garantuodavo emocijas, naują endorfinų dozę ir pasitenkinimo jausmą. Jį patologiniai lošėjai nori patirti kuo ilgiau, todėl kazino žaidimai jam tampa lyg narkotikas. Ir pinigai – nesvarbu, laimėti ar pralošiami, čia tikrai atlieka antraeilį vaidmenį. Tas prisiminimas iš pasąmonės tiek „spaudžia smegenis“, kad žmogus sąmoningai nebevaldo situacijos: „nieko negaliu padaryti, - einu, nes man to norisi tuo momentu“, - pasakoja jie vėliau.

Įdomu, kad daugelis patologinių lošėjų pripažįsta, kad jei pakeliui į kazino patenkindavo savo fiziologinius poreikius: sočiai pavalgydavo, išsimiegodavo, pailsėdavo, neretai iki kazino jie nebenueidavo. Kitaip tariant, lošimas prarasdavo savo poilsio pakaitalo funkciją.

Būtent dėl to drįstu teigti, kad tai, kad nuo lošimo priklausomybės sunku pasveikti – yra MITAS. Remdamasis savo praktika galiu patikinti, kad lošėjui supratus anksčiau išvardintus dėsningumus, pakeitus gyvenseną, daugiau dėmesio skiriant poilsiui, reguliariai maitinantis ir t.t., nuo priklausomybės pasveikstama arba labai sumažinama patologijos rizika, o kazino tampa tokia pačia sąmoningo laiko praleidimo vieta, kaip baras, kino salė ar vakarėlis.

Užėję į kazino rasite įvairių žmonių. Vieni jų lošia, tačiau nėra patologiškai priklausomi nuo azartinių lošimų. Kiti – turi priklausomybę nuo „vienarankių banditų“ ar ruletėje šokčiojančio kamuoliuko.

Kodėl? Polinkį į priklausomybes turi tie žmonės, kuriems sunku įsisąmoninti savo jausmus, pojūčius, kurie linkę „pražiopsoti savo pervargimą“. Tokiems žmonėms reikia ekstremalesnio atsipalaidavimo. Būtent dėl to daugelis patologinių lošėjų – intelektualai, įmonių vadovai, darboholikai.

Kazino gali būti pavojingas tiems, kas dažniau vadovaujasi protu, nei jausmais. Kaip taisyklė, į priklausomybes labiau linkę asmenys, vaikystėje „uždarę“ savo emocijas, nes jiems buvo per sudėtinga jas išgyventi. Tai galėjo lemti nesutarimai šeimoje, ar tai, kad tėvai neturėjo jiems pakankamai laiko, ir žmonės neišmoko naudotis savo jausmais, kalbėti neverbaline kalba. Jie nemoka jos perteikti, nemoka priimti, o juk didžioji pripažinimo dalis gaunama ne žodine forma...

Koks lošėjas „serga“ kazino liga? Ne, ne tas, kuris azartinių žaidimų karalystės duris varsto tris kartus per savaitę ir pažįsta visus krupjė. Svarbu ne apsilankymo dažnis. Anot psichologų, patologine priklausomybė vadinama tuomet, kai žmogus nebekontroliuoja situacijos. Būdinga, kad lošėjas spontaniškai užsinori eiti žaisti, nekontroliuoja to žaidimo, nes įsitraukia visa savo esybe, nesuvokia laiko, pinigai tampa nebesvarbūs. Visa tai, kas yra socialinis statusas – gyvenimas, darbas, šeima, viskas nueina į antrą planą.

Vienas svarbiausių priklausomybės požymių – iš kazino išėjus apimantis kaltės jausmas. Tokias moralines pagirias pakeičia susitaikymas, trumpas ramybės laikotarpis ir vis stipriau kirbantis noras vėl eiti lošti. Jei nesate priklausomi nuo azartinių lošimų, šių dėsningumų nėra. Sveikas žmogus gali sąmoningai nuspręsti eiti į kazino (kad ir keliskart per savaitę), tačiau jis žino, kiek maždaug laiko ten bus, kokią pinigų sumą ketina pralošti, jis nebando karštligiškai atsilošti, o kitą dieną aiškiai suvokia, kad tiesiog gerai praleido laiką, ir dėl to nejaučia jokios graužaties.

Tegul mane laiko bepročiu, tačiau sakiau ir sakysiu, kad atsikratyti priklausomybės įmanoma ir pakankamai paprasta. Svarbu suprasti, kad priklausomybė azartiniams ar kompiuteriniams lošimams - tai pirmas „aliarmo“ signalas, kad peržengei ribą darbo ir poilsio santykyje sau pavojinga linkme. Jei tokiu atveju bandoma priverstinai vengti kazino, tai tik paaštrina priklausomybės simptomus, juk draudžiamas vaisius - saldžiausias. Taip sureikšminamas draudimas padidina įtampą, kurią ir taip jaučiame nuo darbo nepakankamo poilsio ir t.t. O pervargimas – neatsiejamas lošėjo atributas.

Tad visiems, kas nori padėti sau ar savo artimiesiems, įnikusiems į lošimus, patariu – išsiaiškinkite, kokiais atvejais kazino jūsų „neužkabina“, - pamatysite, kad pailsėjus, pavalgius, atsipalaidavus į azartinius žaidimus žiūrima visai kitaip. Pakeiskite gyvenimo būdą – sureguliuokite darbo ir poilsio santykį, ir nei kazino tviskesys, nei automatuose viliojamai mirgančios neva laimėtos sumos, nei prie pokerio ar ruletės praleisti vakarai jums nebus pavojingi.