Ray Of Light

Diskusijos

0

Žiūriu, aš su šiuo albumu dalinuosi gimimo diena, tai turėtų reikšti, kad jis kažkuo ypatingas. Apart Frozen gerai neatsimenu daugiau Madonnos dainų, tad reikėtų užbook'inti vakarą ir perklausyti visas.

Po perklausos:

Iš tikro tai labai įdomus albumas, maniau, patiks mažiau dainų. Įdomiausia turbūt tai, kad Ray of Light yra labiausiai išsiskirianti albumo kontekste, kaip juoda avis, ji tokia visiškai kitokio vibe'o, greito tempo ir pakili, kai visos kitos lėtesnės ar mistiškesnės. Kaip keista ar nekeista, man ji labiausiai patikusi albumo daina, labai patinka, kaip atsiskleidžia Madonnos vokalas vietomis, iš muzikinio išpildymo irgi labai šauniai viskas. Dar viena labiau patikusi Nothing Really Matters, kuri tarsi neturi nieko ypatingo savyje, bet būtent tas muzikinis tvarkingumas, viso ko dermė, man ir imponuoja, matyt. Frozen, kad ir kokia nostalgiškai veikianti, vis dėlto man lygiuojasi su kiek žemiau vertinamomis dainomis (9/10). 

Kompozicinio / meninio išpildymo prasme, įdomiausios dainos man yra Skin, Sky Fits Heaven ir To Have and Not to Hold. Skin, sakyčiau, labiausiai išsiskirianti, gal net didesnė juoda avis nei Ray of Light, ten yra ką gliaudyti. Sky Fits Heaven man primena kažkokią kitą dainą, kurios nepamenu, bet patinka ritmikos sprendimai. Ir To Have and Not to Hold mistiškiausia daina su labiau minimalistiniu išpildymu.

Silpniausios dainos albume man yra Swim, Candy Perfume Girl ir The Power of Good-bye. Mer Girl iš muzikinės pusės gal ir blanki, tačiau jos tekstas yra pats įdomiausias man iš visų albumo dainų ir atrodo lyg sukurtas teatriniam pasirodymui, miuziklui, toks lyg iš pasakos, net su tamsiais motyvais, kas labai patiko, todėl visiškai supeikti dainos negaliu. Tiesiog toks jausmas, kad nebuvo žinota, kokius sprendimus daryti kompozine prasme ir buvo apsistota su minimalizmu.

Veronica Electronica mane paskatino grįžti prie Ray of Light, ypač kadangi jau daug metų turiu albumo CD kopiją. Aš dažnai sakau, kad tai vienas sensacingiausių albumų, išleistų mano gimimo metais. Aš net dalį dainų atsimenu iš vaikystės (tikrai esu girdėjęs titulinę dainą, Frozen, The Power of Goodbye, o galimai ir Swim, Sky Fits Heaven bei Skin). Visgi išgirdęs Skin iš naujo (maždaug 2017 metais) patapau jau brandžiu albumo fanu. Ir tai man tapo artimiausiu Madonnos darbu, kas galioja iki dabar. 

Kritiškiau žiūrint į šį albumą, jis turi du labai svarbius teigiamus aspektus: brandų dainų komponavimą ir labai estetišką elektroninį apipavidalinimą. Už pirmąjį aspektą greičiausiai reikia dėkoti pačiai Madonnai, kadangi ji prisidėjo prie visų albumo dainų, įkvėpė joms lengvo, melodingo, netrankaus atmosferinio pop estetiką ir jas gan sumaniai išplėtojo: tai nėra 3 minučių pop dainų albumas, čia dainos dažnai trunka 5-6 minutes ir nesijaučia per daug ištęstos. Prie antrojo aspekto pirštus daugiausiai prikišo William Orbit, kuris gerai įsitaikė į vėlyvojo 10-ojo dešimtmečio elektronines skambesių madas ir suteikė puikią muzikinę formą šioms atmosferinėms pop dainoms. 

Jis turi vieną neigiamą aspektą, kurio man niekaip nepavyksta ignoruoti, kai klausau šio albumo: jis turi gan lėtą pradžią ir gan lėtą pabaigą, o masė geriausių dainų yra sutelkta viduryje. Ta įspūdžių parabolė, man atrodo, nėra labai dėkinga klausytojui, nes arba albumas neužkabina iš pradžių, arba palieka kiek prėskoką įspūdį pabaigoje po gan tykios, minimalistinės Mer Girl (kuri, mano galva, yra silpniausia daina albume). 

Bet albumo viduryje slypi kokių 7 ar 8 dainų serija, verta 10-uko. Sakyčiau, kad albumas įsivažiuot pradeda su tituline daina, kur alternatyvaus pop braižo gitaros temai įpučiama daug sūkuriuojančio sintezatoriaus ir gauname visišką 10-ojo dešimtmečio klasiką su kiek laisvos formos, bet švelniu ausiai Madonnos vokaliniu atlikimu. Candy Perfume Girl turi žemą bumsinčią ritmo liniją, truputį užnešančią į to laikmečio fanko muziką (ir ypač vieną pagrindinių to stiliaus frontmenų Prince). Skin – neabejotinai geriausia daina albume, jokios konkurencijos šitam fronte. Nuostabi melodija, kuri nuo gan abstrakčių kontūrų įžangoje, per gan ritmišką posmą, išsivysto į pilną kūną eigoje ir patampa visiška transine mantra dainos pabaigoje, esant nepakartojamam sintezatorių išpildymui. Nothing Really Matters turi daugiau house'o jauseną, primenančią 10-ojo dešimtmečio pradžią (Crystal Waters, Bjork šauna į galvą) – vėlgi, tas charakteringas sintezatorių blip'inimas tinka aranžuotei.

 Sky Fits Heaven ir Frozen yra dvi dainos, esančios mano top3-uke – pirmoji dėl ritmingo, bene trance muziką primenančio posmo, kuris elegantiškai transformuojasi į melodingą priedainį, o pragrojimai tarp strofų labai kūrybingi, vietomis net roko spalvų įgaunantis su elektrinės gitaros gausmais. O Frozen yra nuostabi dramatiška baladė, bene melodingiausia daina albume, su bene orientalistiniais gitaros akordais antrame plane įžangoje (intriguojantis būdas pradėti dainą). Tarp jų įsiterpianti Shanti / Ashtangi – ekstravagantiškas indišką tradicinę muziką imituojantis elektroninis numeris, labai šarmingas albumo akcentas. 

Sakyčiau, kad geroji albumo dalis užsibaigia su melodingąja The Power of Good-Bye (galimai ši daina yra mano mėgstamiausia iš Madonnos vokalo perspektyvos) ir paslaptingąja To Have And Not To Hold, turinčią bossa nova aromato. Nors Little Star turi vieną inovatyvesnių sintezatoriaus garsų popuri albume, bet kompoziciškai man jau ši daina mažiau imponuoja.

Atsižvelgdamas į išsakytą kritiką, privalau albumui rašyti 9 balus, net jei jam jaučiu didelius sentimentus. Nemanau, kad kuris Madonnos albumas galėtų iš manęs išspausti 10 balų, Ray of Light man visada buvo arčiausiai to. Artimoje ateityje eisiu pasipiktinti Veronica Electronica remiksais ir kaip jie išsidergė iš nuostabios šio albumo medžiagos.

Labiausiai patikęs jos albumas. Visos dainos geros, bet Frozen netelpa į jokius rėmus.

8/10

Pranešu, kad albumas groja vinyl rip. Tai geriausias albumo skambesys :)

geriausias jos albumas, labai brandus :)