Mano dainos interpretacija: Plaukimas užu saulės,
Laukimas mano išganytojo.
Meldimas gydančio lietaus.
Atgaivinimas mano sielos.
Pasidariau aš bėgantis gyvūnas
Kaip atsidūriau?
Kuom nusikaltau?
Kada mano visos viltys
išsipildys?
Kaip aš pažinsiu,
Tai pasakęs.
Kada žiūrės vėl į mane
Atgręžtos mano tėtės akys?
Tuomet ir vėl šviesa mane lydės
Lopšinės iš senų laikų skambės.
Kai seksiu akimis aš sodinuką augant,
Pajusiu savo širdį persipildant:
Kur rasiu tuos žodžius kuriuos turiu ištart?
Kaip jį mokinsiu?
Kokiais žaislais užimsiu?
Lašas po lašo
Aš suprasiu
Jos - ko man reikia,
Jos - kai man reikia.
Kaip aš pažinsiu,
Tai pasakęs.
Kada žiūrės vėl į mane
Atgręžtos mano tėtės akys?
Tuomet tolimi, neryškūs debesys
Ištryškus
Mano akims į ašaras
Parodys aštrias savo keteras.
Aš - tai tas tiltas, kuris supiltas
Iš molio - nuo pat pamatų, netvirtas.
Nušluojamas vandens srovės
Ir siela
Nuslysta mirti,
Man sąžinėj nemiela:
Kodėl jo netekau? Ar bent pats keistis mėginau?
Lašas po lašo
Aš suprasiu
Jis buvo su manim,
Jis liko su manim,
Ar aš atpažinau jį
Tai pasakęs:
Kad į mane žiūrėjo
Atgręžtos mano tėtės akys?
____________________
Auka suprato kad nusikaltimo bendrininkus senokai pazinojo
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
2012 m. sausio 24 d. 12:28:39
Plaukimas užu saulės,
Laukimas mano išganytojo.
Meldimas gydančio lietaus.
Atgaivinimas mano sielos.
Pasidariau aš bėgantis gyvūnas
Kaip atsidūriau?
Kuom nusikaltau?
Kada mano visos viltys
išsipildys?
Kaip aš pažinsiu,
Tai pasakęs.
Kada žiūrės vėl į mane
Atgręžtos mano tėtės akys?
Tuomet ir vėl šviesa mane lydės
Lopšinės iš senų laikų skambės.
Kai seksiu akimis aš sodinuką augant,
Pajusiu savo širdį persipildant:
Kur rasiu tuos žodžius kuriuos turiu ištart?
Kaip jį mokinsiu?
Kokiais žaislais užimsiu?
Lašas po lašo
Aš suprasiu
Jos - ko man reikia,
Jos - kai man reikia.
Kaip aš pažinsiu,
Tai pasakęs.
Kada žiūrės vėl į mane
Atgręžtos mano tėtės akys?
Tuomet tolimi, neryškūs debesys
Ištryškus
Mano akims į ašaras
Parodys aštrias savo keteras.
Aš - tai tas tiltas, kuris supiltas
Iš molio - nuo pat pamatų, netvirtas.
Nušluojamas vandens srovės
Ir siela
Nuslysta mirti,
Man sąžinėj nemiela:
Kodėl jo netekau? Ar bent pats keistis mėginau?
Lašas po lašo
Aš suprasiu
Jis buvo su manim,
Jis liko su manim,
Ar aš atpažinau jį
Tai pasakęs:
Kad į mane žiūrėjo
Atgręžtos mano tėtės akys?
____________________
Auka suprato kad nusikaltimo bendrininkus senokai pazinojo