Šiandien 20-metį švenčia vienas labiausiai progresyviojo metalo istorijoje nuvertintų albumų (in my humble opinion) — Falling Into Infinity. Labai įvairus, neįprastas ir įspūdingas albumas. Jei ant jo nebūtų užrašyta "Dream Theater", jis tikrai būtų sulaukęs itin pozityvios reakcijos, tačiau kai šį albumą išleidžia retai natą ne ten padedantys DT, suprask, kad atsiliepimų gali būti įvairių. Dream Theater yra tokia grupė, kurios braižas yra itin ryškus ir išsiskiriantis, todėl toks nukrypavimas nuo jo su "Falling Into Infinity" iššaukė įvairias opinijas. O aš dažnai labiausiai vertinu būtent tokius albumus, kurie provokuoja (įskaitant Opeth "Heritage", Metallica "Reload", naująjį Steven Wilson "To The Bone" ir pan.)
Aš šią sukaktį noriu paminėti parodydamas, kad albumas yra subalansuotas bet kokiam klausytojui, kuris turi kažką bendro su sunkiąja arba progresyviąja muzika.
Štai albume yra tokių sunkių, netgi alternatyviai sunkių dainų, kurios vietomis gali priminti Metallica, vietomis netgi Soundgarden ar panašius atlikėjus. Ryškus bosas, sunkus gitaros rifas, saldumo kiek pridėsime Sherinian saikingomis klavišinių partijomis. LaBrie dainavimo maniera griežta. Čia aš referuoju į Burning My Soul ir Just Let Me Breathe.
Yra visiškai priešingų kūrinių, kurie daugiau atsiduoda grynu saldumu. Nors You Not Me su savo įžanginiais sunkumais (primenančiais Faith No More ar Rage Against The Machine labiau nei save) dar bando susintetinti šiuos du požiūrius, tačiau Take Away My Pain yra absoliučiai išgryninta roko baladė, beje, visai gera, kurioje vietos randama ir labai stipriai Petrucci gitaros solo bei pretenzingoms boso linijoms. Panašūs epitetai tinka Hollow Years, tačiau šioji kiek tuštesnė (pavadinimas vien ką sako), mano nuomone.
Galų gale yra tokia lėtesnė daina, kurią pavadinti saldžia net nesiverčia liežuvis, tačiau vis tiek skamba ganėtinai lyriškai, melancholiškai, netgi dramatiškai, nors pabaigoje galima pajusti ir pakilumo gaidelę. Tokios maišytų emocijų baladės man dažnai primena Alice Cooper "Steven", Pink Floyd "Comfortably Numb" arba Van der Graaf Generator "House With No Door". Čia aš pažymiu Anna Lee.
Baladė gali būti ir sunki kaip Metallica, ir progresyvi kaip tie pirmykščiai Dream Theater vienu metu ir spinduliuoti visiškai gryna melancholija (be jokių priemaišų, kokių pilna Anna Lee atveju). Čia aš turiu išryškinti vieną įspūdingiausių albumo dainų Peruvian Skies, kurioje LaBrie vokalas atlieka įspūdingą vaidmenį, o Petrucci gitaros tiesiog žudo.
Panašius epitetus galima taikyti vienai puikiausių Myung'o kompozicijų Trial of Tears, kuri emocionaliai ir virtuoziškai uždaro visą albumą ir priverčia 13 minučių laiko tarpą pranykti kaip nebuvusį.
Ir štai lieka vietos trims, mano galva, pačioms pretenzingiausioms albumo kompozicijoms. New Millenium skamba kaip gan sualternatyvintas progrokas, kur žiba Myung'o bosas bei Portnojaus kompozicinė maniera, o skambesys labai primena tai, ką dar grupė bandys nuveikti albumuose Train of Thought bei Octavarium — tai yra, skambėti kiek įmanoma netheater'iškiau.
Ir štai Hell's Kitchen instrumentalo bei giganto Lines in The Sand kombinacija. Čia išvystomas įspūdingai platus stilistinis spektras nuo bliuzroko iki progresyviojo metalo, čia pasiekiami įspūdingi Myung'o, Petruccio ir Portnojaus meistriškumo lygmenys, čia emocijos išsprogsta iki absoliučios ekstazės, kurią patiriu klausydamas Hell's Kitchen. Šios dvi kompozicijos yra vienas mėgstamiausių šio albumo momentų.
Manau, kad deramai paminėjau šio albumo garbingą sukaktį siekdamas žmones sudominti šiuo albumu arba priversti juos permąstyti jau susidariusią poziciją jo atžvilgiu. Man visada malonu girdėti, kai žmogus palankiai įvertina albumus, kurie mano gyvenime yra kritiniai. Falling Into Infinity, kartu su Train of Thought ir galbūt Six Degrees of Inner Turbulence, yra kritinių Dream Theater albumų trijulė, kurie pakeitė mano muzikos suvokimą ir aš juos baisiai vertinu.
Galbut, pamegti DT nera taip paprasta, kai bandai naujus garsus skirtinguose muzikos stiliuose. Jeigu nesi metal megejas nuo pat pradziu irgi nepadeda. Viso kito nesigincioju, ne mano reikalas. Galu gale, DT tikrai nera grupe, bandanti uzkariauti visus imanomus fanus.
Bet ta istorija su Portnojaus isejimu tik ir bado akis :D. Smaukymasis gavos.
Asmeniškai, klausyti DT tai kaip krakmolą ryti. Dream Theater visai nekabinanti grupė. Usurpuota Portnojaus iki taško kada kiti nariai nafik pasiuntė. Šiuo atžvilgiu lyginčiau su NIN, bet Trent'as sugebėjo išspausti kažką labiau traukiančio.
Na, skonio reikalas: kažkam krakmolas, kitam čipsai. Petručio ir Rudess'o dvikovos tiesiog prikausto kad ir albume An Evening with John Petrucci and Jordan Rudess. Sudėtingos daugiaplanės kompozicijos, atliekamos vienu atsikvėpimu kala į vieną vietą. Nuo Train of Thought DT kažkiek susivėlė, lyg pritrūko idėjų, ėmė save tiražuoti, nors pavieniai kūriniai skambėjo gana šviežiai (pvz Bridges in the Sky, The Count of Tuscany). DT pakėlė metalo stilių į visai kitą lygmenį ne vien tik progresyvesniu skambesiu, bet ir filosofiniais dvasiniais (krikščioniškais), socialiniais tekstais, jau nekalbant apie muzikavimo kokybę. Pavadinti grupę nuobodžia reiškia mėgti visai kitokio pobūdžio muziką. (indie, country, dubstep ar kažką tolyn nuo metalo)
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
Asmeniškai, klausyti DT tai kaip krakmolą ryti. Dream Theater visai nekabinanti grupė. Usurpuota Portnojaus iki taško kada kiti nariai nafik pasiuntė. Šiuo atžvilgiu lyginčiau su NIN, bet Trent'as sugebėjo išspausti kažką labiau traukiančio.
Supertechniška grupė su didelėm ambicijom. Vieni juos smerkia už nesaikingumą demonstruojant virtuoziškumo sugebėjimus, kitus kaip tik žavi beprotišku tempu aibės natų sukamšymas.Aš visad buvau prie pastarųjų. Pirmasis išgirstas jų albumas Awake man ir išliko mėgiamiausiu. Būgno partija dainoj 6 o'clock pavyzdys visiems būgnų asams.
LaBrie sąvitos dainavimo manieros vokalistas irgi neretai puolamas metalo fanų. O aš sunkiai įsivaizduoju DT be jo. Pirmame albume berods dainavo Dominici irgrupės skambesys kažkoks neišbaigtas. Kaip šiu metu paskutinis jų albumas A Dramatic Turn of Events - likau nesupratęs. Jis man neša į Petručio solinį darbą. Gal dėl to, kad nebeliko Portnojaus, kuris turėjo nemenką įtaką dainų kūrime. Mangini neprastesnis už Mike, tas tiesa, bet gal dar nesuaugo į vieną kumštį, koks DT buvo pastarą dešimtmetį.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
Gera grupė, bet vis neprisiruošiu jos plačiau panagrinėt. Mėgstamiausia daina - In The Name Of God iš Train Of Thought, o albumas - Images And Words. Kas daro ją ypatinga yra tai, kad visi jos nariai yra savo srities asai, neretai to instrumentų atlikėjų sąrašuose pelnantys aukštas vietas. Netgi neseniai atėjęs Mangini, kuris pakeitė Portnoy'ų, yra ne ką prastesnis būgnininkas.
____________________
Didelę gyvenimo dalį praleidžiame darydami klaidas, didelę - nieko nedarydami, o visą gyvenimą - darydami ne tai, ką reikia. -Seneka-
praeityje ir pasaulis saves ligi galo nesusinaikino. Tik pora Japonijos miestu ir likusi pavojinga pusiausvyra tarp ass & mouth, rytu & vakaru, juodu & raudonu, geru & blogu, blondinu & brunetu, pionieriu & skautu, kairiu & desiniu
Vieno tukstancio devyniu simtu keturiu su puse desimciu musu dievo metu paukscio gegutes devintadieni baigesi chaosas ir nesantaika kai maisesi dangus ir zeme. Bobute ir senelis liko gyvi. Ir to pasekoje as cia esu. Salmai viksrai minos ir skeveldros liko
He sees you when you're sleeping (Big Bro!)
He knows when you're awake (Big Bro!)
He knows if you been bad or good (Tabloidas)
So be good for goodness sake
Oh, you better watch out, you better not cry
Better not pout, I'm tellin' you why
2023 m. lapkričio 18 d. 14:31:37
Mire ankstesnis dainininkas Dominici
____________________
Man sunku susivokti, kaip jiems taip lengva susivogti.
2020 m. liepos 12 d. 10:13:43
Nei spotify nei deezer jo nėra.
Tik youtube
____________________
Man sunku susivokti, kaip jiems taip lengva susivogti.
2020 m. kovo 31 d. 19:19:51
Čia diskografijoj turbūt nėra Dark side of the moon...
____________________
Man sunku susivokti, kaip jiems taip lengva susivogti.
2017 m. rugsėjo 23 d. 15:02:16
Šiandien 20-metį švenčia vienas labiausiai progresyviojo metalo istorijoje nuvertintų albumų (in my humble opinion) — Falling Into Infinity. Labai įvairus, neįprastas ir įspūdingas albumas. Jei ant jo nebūtų užrašyta "Dream Theater", jis tikrai būtų sulaukęs itin pozityvios reakcijos, tačiau kai šį albumą išleidžia retai natą ne ten padedantys DT, suprask, kad atsiliepimų gali būti įvairių. Dream Theater yra tokia grupė, kurios braižas yra itin ryškus ir išsiskiriantis, todėl toks nukrypavimas nuo jo su "Falling Into Infinity" iššaukė įvairias opinijas. O aš dažnai labiausiai vertinu būtent tokius albumus, kurie provokuoja (įskaitant Opeth "Heritage", Metallica "Reload", naująjį Steven Wilson "To The Bone" ir pan.)
Aš šią sukaktį noriu paminėti parodydamas, kad albumas yra subalansuotas bet kokiam klausytojui, kuris turi kažką bendro su sunkiąja arba progresyviąja muzika.
Štai albume yra tokių sunkių, netgi alternatyviai sunkių dainų, kurios vietomis gali priminti Metallica, vietomis netgi Soundgarden ar panašius atlikėjus. Ryškus bosas, sunkus gitaros rifas, saldumo kiek pridėsime Sherinian saikingomis klavišinių partijomis. LaBrie dainavimo maniera griežta. Čia aš referuoju į Burning My Soul ir Just Let Me Breathe.
Yra visiškai priešingų kūrinių, kurie daugiau atsiduoda grynu saldumu. Nors You Not Me su savo įžanginiais sunkumais (primenančiais Faith No More ar Rage Against The Machine labiau nei save) dar bando susintetinti šiuos du požiūrius, tačiau Take Away My Pain yra absoliučiai išgryninta roko baladė, beje, visai gera, kurioje vietos randama ir labai stipriai Petrucci gitaros solo bei pretenzingoms boso linijoms. Panašūs epitetai tinka Hollow Years, tačiau šioji kiek tuštesnė (pavadinimas vien ką sako), mano nuomone.
Galų gale yra tokia lėtesnė daina, kurią pavadinti saldžia net nesiverčia liežuvis, tačiau vis tiek skamba ganėtinai lyriškai, melancholiškai, netgi dramatiškai, nors pabaigoje galima pajusti ir pakilumo gaidelę. Tokios maišytų emocijų baladės man dažnai primena Alice Cooper "Steven", Pink Floyd "Comfortably Numb" arba Van der Graaf Generator "House With No Door". Čia aš pažymiu Anna Lee.
Baladė gali būti ir sunki kaip Metallica, ir progresyvi kaip tie pirmykščiai Dream Theater vienu metu ir spinduliuoti visiškai gryna melancholija (be jokių priemaišų, kokių pilna Anna Lee atveju). Čia aš turiu išryškinti vieną įspūdingiausių albumo dainų Peruvian Skies, kurioje LaBrie vokalas atlieka įspūdingą vaidmenį, o Petrucci gitaros tiesiog žudo.
Panašius epitetus galima taikyti vienai puikiausių Myung'o kompozicijų Trial of Tears, kuri emocionaliai ir virtuoziškai uždaro visą albumą ir priverčia 13 minučių laiko tarpą pranykti kaip nebuvusį.
Ir štai lieka vietos trims, mano galva, pačioms pretenzingiausioms albumo kompozicijoms. New Millenium skamba kaip gan sualternatyvintas progrokas, kur žiba Myung'o bosas bei Portnojaus kompozicinė maniera, o skambesys labai primena tai, ką dar grupė bandys nuveikti albumuose Train of Thought bei Octavarium — tai yra, skambėti kiek įmanoma netheater'iškiau.
Ir štai Hell's Kitchen instrumentalo bei giganto Lines in The Sand kombinacija. Čia išvystomas įspūdingai platus stilistinis spektras nuo bliuzroko iki progresyviojo metalo, čia pasiekiami įspūdingi Myung'o, Petruccio ir Portnojaus meistriškumo lygmenys, čia emocijos išsprogsta iki absoliučios ekstazės, kurią patiriu klausydamas Hell's Kitchen. Šios dvi kompozicijos yra vienas mėgstamiausių šio albumo momentų.
Manau, kad deramai paminėjau šio albumo garbingą sukaktį siekdamas žmones sudominti šiuo albumu arba priversti juos permąstyti jau susidariusią poziciją jo atžvilgiu. Man visada malonu girdėti, kai žmogus palankiai įvertina albumus, kurie mano gyvenime yra kritiniai. Falling Into Infinity, kartu su Train of Thought ir galbūt Six Degrees of Inner Turbulence, yra kritinių Dream Theater albumų trijulė, kurie pakeitė mano muzikos suvokimą ir aš juos baisiai vertinu.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2016 m. spalio 18 d. 09:14:41
Ką manai dabar, kai jau išėjo Astonishing'as? Mane tai labai užkabliavo, nežinau jo komercinės sėmės, bet sakyčiau labai sėkmingas :)
____________________
In order to stay sane I always like to remember the soul of the night as I stare in to the eyes of a new day.
2015 m. gruodžio 4 d. 15:43:29
Užuodžiu kažką sėkmingo. Na, naujojo kūrinio instrumentinė partija tokią žinutę tikrai siunčia:
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2012 m. balandžio 21 d. 16:53:04
Galbut, pamegti DT nera taip paprasta, kai bandai naujus garsus skirtinguose muzikos stiliuose. Jeigu nesi metal megejas nuo pat pradziu irgi nepadeda. Viso kito nesigincioju, ne mano reikalas. Galu gale, DT tikrai nera grupe, bandanti uzkariauti visus imanomus fanus.
Bet ta istorija su Portnojaus isejimu tik ir bado akis :D. Smaukymasis gavos.
2012 m. balandžio 21 d. 15:57:55
Na, skonio reikalas: kažkam krakmolas, kitam čipsai. Petručio ir Rudess'o dvikovos tiesiog prikausto kad ir albume An Evening with John Petrucci and Jordan Rudess. Sudėtingos daugiaplanės kompozicijos, atliekamos vienu atsikvėpimu kala į vieną vietą. Nuo Train of Thought DT kažkiek susivėlė, lyg pritrūko idėjų, ėmė save tiražuoti, nors pavieniai kūriniai skambėjo gana šviežiai (pvz Bridges in the Sky, The Count of Tuscany). DT pakėlė metalo stilių į visai kitą lygmenį ne vien tik progresyvesniu skambesiu, bet ir filosofiniais dvasiniais (krikščioniškais), socialiniais tekstais, jau nekalbant apie muzikavimo kokybę. Pavadinti grupę nuobodžia reiškia mėgti visai kitokio pobūdžio muziką. (indie, country, dubstep ar kažką tolyn nuo metalo)
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2012 m. sausio 25 d. 02:01:20
2012 m. sausio 24 d. 23:29:34
2012 m. sausio 24 d. 20:20:55
LaBrie sąvitos dainavimo manieros vokalistas irgi neretai puolamas metalo fanų. O aš sunkiai įsivaizduoju DT be jo. Pirmame albume berods dainavo Dominici irgrupės skambesys kažkoks neišbaigtas. Kaip šiu metu paskutinis jų albumas A Dramatic Turn of Events - likau nesupratęs. Jis man neša į Petručio solinį darbą. Gal dėl to, kad nebeliko Portnojaus, kuris turėjo nemenką įtaką dainų kūrime. Mangini neprastesnis už Mike, tas tiesa, bet gal dar nesuaugo į vieną kumštį, koks DT buvo pastarą dešimtmetį.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2012 m. sausio 24 d. 13:51:10
____________________
bacon
2012 m. sausio 24 d. 00:46:09
2011 m. gruodžio 29 d. 00:07:32
____________________
bet čia tik mano nuomonė....
2011 m. gruodžio 28 d. 18:53:43
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
2009 m. balandžio 24 d. 20:05:55
2009 m. balandžio 24 d. 19:59:09
____________________
Didelę gyvenimo dalį praleidžiame darydami klaidas, didelę - nieko nedarydami, o visą gyvenimą - darydami ne tai, ką reikia. -Seneka-
2008 m. vasario 1 d. 22:17:52
2007 m. birželio 10 d. 18:22:43
____________________
Donar's Oak
2007 m. balandžio 2 d. 09:20:04