Samocvety - sini sini ini paeme is Eruption - one way ticket

LEFT HAND LUKE visiskai kaip Fundamentally loathsome skamba

Pastebėta ne mano. Nieko nekomentuosiu, komentuokit, jei norit. 

Reikia vėlesnio pavyzdžio? Taigi...

Nezinau kaip kitiems, bet man Norah Jones daina Burn susisaukia su Tom Waitso dainos Alice ideja

Pasakykit, kad man visai kukū. Arba ne. Yra kažkas panašaus ar ne? Metai, kaip randu, tie patys, 1993, gal pora mėnesių skiriasi.

ir

Domantas Razauskas šią temą vedė tinklalaidej

https://deezer.page.link/X1UZTenRQHJPsz5y9

Tai kaip ir minėjau ankstesniame komentare: 70 metų po kūrėjo mirties yra norma (taip įteisinta ir JAV, ir JK, kitų šalių nežiūrėjau). JAV yra išskyrimas į du atvejus, kad arba 70 metų po kūrėjo mirties, arba 95 metai po kūrinio išleidimo. Kažkur dar skaičiau, kad yra 100 metų (kažkurioj Europos šalyje berods, tik dabar neatsimenu), todėl ir šį skaičių paminėjau komentare.

Atlikėjai turbūt žinojo, kuo naudojosi, nėra čia ta melodija tokia paprasta, kad net keli atlikėjai ją paimtų ir atspėtų. Tikimybių teorija tiesiog sako, kad tai vargiai tikėtina. Nors iš kitos pusės, gyvybės egzistavimo tikimybė irgi absurdiškai maža ir štai, mes esam, tai tikroji tų kūrinių atsiradimo kilmė yra tik jų atlikėjų galvose (ir sąžinėse).

Tai tas ir yra. Prisipažinsiu, amne ir užkabino būtent tas Hendelio motyvas. Jis tobulai dera kone visur. Galbūt nrtgi yra raktas į sėkmę (tegu galbūt ir trumpalaikę). Apie autorines teises po autoriaus mirties irgi žinau, klausimas, kiek laiko tai glioja, ar ne 50 metų? Ar kažkiek galima nustatyt daugiau? Ar moralinė dalis čia yra OK? Nemanau, bet... 

Man kitokių klausimų kyla. Kas buvo kūrėjų // atlikėjų galvose? Jie žinojo, kuo naudojosi? Jie nežinojo? Nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia. Ir vėl – BET. Daug laiko nutekėjo nuo autoriaus mirties. Kaip jie tą panaudotą motyvą pavadintų? Čia jau nenurodau dar kelių rusijos atlikėjų, nes tie nestebintų bet kokiu atveju. 

Na o šiaip ir plagiatoriams galėčiau padėkot, kad jų dėka mano akiratisnprasiplėtė. Nesu didelė klasikos nei gerbėja, nei žinovė, tai va štai – kažką naujo sau sužinojau, ko gėda nežinot.

Sutinku, kad visi trys pavyzdžiai yra plagiarizmas. Daft Punk turbūt akivaizdžiausias, Almos versijoj galbūt daugiausia savų idėjų, bet vis tiek, visų trijų dainų melodija sutampa su Hendelio. Problema ta, kad Hendelis mirė XVIII a. viduryje, o šiuolaikinė autorinių teisių muzikos kūriniams dogma yra "galioja, kol kūrėjas gyvas + dar 70 arba 95 arba 100 metų po jo mirties". Tai šie atlikėjai yra legaliai švarūs, Hendelio autorinių teisių niekas nebesaugo. Tik ar moraliai švarūs, aš nežinau. 

Tai kaip visa tai vadinama? Įkvėpimas, citavimas, .... ? Pradedam nuo, spėju, originalo (vienos iš versijų)

o toliau važiuojam...

seni pažįstami

šis tas šviežesnio

ir dar vieni geri pažįstami

Ahem... tingiu ieškot per visą diskusiją. Gal buvo minėta ir pasikartosiu, bet... Tiesiog stebėtinai suderėjo ir verstinis (žodis žodin, atrodo), ir originalus tekstai..... nu o šiaip nieko stebėtino, nieko naujo...

Trumpai: trilogija apie daugelio mūsų vaikystės / paauglystės dievus Modern Talking, ar, tiksliau, apie apsukrųjį blondiną, kaip aš vadinu, Dėdę Dieterį (Bohleną). Kas man nepatiko:  a - originalas, spėju, ispaniškas, o vertimas į anglų kalbą titruose siaubingas, bet suprast esmę galima (ispaniškai nemoku); b - trečioji dalis man kelia daugiausia klausimų, abejonių, bet gal trupinėlis tiesos joje yra (gal nesiplėsiu apie plagiatus, apie juos esu prisižiūrėjusi labai daug). Pagaliau, tai tik šios trilogijos autoriaus / autorės / autorių nuomonė.

Taigi po ilgų blevyzgų jūsų dėmesiui – Modern Talking ir Dieter Bohlen 

Pirmoji dalis:

Antroji dalis:

ir trečioji dalis

Ploju. Jei, Sahja, muzikos leidėjai vadovautųsi tavo nuostabiai konkrečiu apibrėžimu, tai turbūt būtų neįmanoma užtikrinti autorinių teisių ir visi muzikantai iš esmės kurtų nulinės vertės produktus. Kitaip tariant, muzikantai nekurtų. 

Wiki patikimumą labai lengva patikrint. Va matau, cituojami šaltiniai 4, 5, 6. Turbūt 5 įdomiausias ir informatyviausias. Ten yra NPR tinklalapio straipsnis, kur žurnalistas Jason Roth kalbina Edelweiss narį Walter Werzowa. Ten pats Werzowa pasakoja, kad susisiekė dėl autorinių teisių leidimo su ABBA publisher'iu. Netgi faksu gavo rašytinį kontraktą, taigi, sample'inimas tikrai legalus. Koks skirtumas, kad publisher'is buvo girtas, bet popierizmas padarytas.  Dar galima patikrinti, ar Jason Roth yra validus žurnalistas, bet google meta daug jo straipsnių, talpinamų keliuose skirtinguose tinklalapiuose. Taip kad wiki šiuo atveju (kaip ir 99,9% atvejų) yra patikima. 

Sahja, mielasis, nereikia man nuomonės, aš tenorėjau paklaust, gal kas ką žino daugiau. Radau pati. Aišku, Wiki nėra pats patikimiausias šaltinis, bet...

The song features many samples. The primary sample, which the song's chorus is based on, is ABBA's 1975 song "SOS". ABBA usually do not allow other artists to sample their music, and they claimed Edelweiss never contacted them and never had permission to sample "SOS".[4] However, members of the band claim that they managed to get one of ABBA's publishers to provide them with a contract during a drunken phone call in broken English.[5] Other samples in the song include the 'Ow!'s from "Rock Me Amadeus" by fellow Austrian musician Falco, sections of Indeep's 1983 song "Last Night a DJ Saved My Life", and the 'Ah yeah' from Run-DMC's "Here We Go (Live at the Funhouse)".[6] Yodeling is also common throughout the song, and the female vocals are provided by Austrian singer Maria Mathis [de].

Laikoma,kad nekopija,turbut del to,kad reikia, daugiau panasumu.