Nariai

Diskusijos

0

Nežinau, gal aš čia visai ne į temą, bet... ta "plačioji prasmė" man priminė vieną seną "multiką", kurį rodydavo prieš prasidedant pagrindiniam filmui. Žurnalas vadinosi.

Tai va, filmukas toks: atskrenda į Žemę ateiviai. Nelaimė - lėkštė nesėkmingai nusileidžia ir jai prireikia atsarginių dalių. Tačiau ir sudužusi lėkštė kaimiečių greit "prichvatizuojama". Na ką - klausia, kodėl. Kaimiečiai paaiškina - radom, atrodo, niekieno, tai bus bendra. o tai reiškia - mūsų. Bemėklinėdami po kaimą ateiviai randa traktorių. Klausia kaimiečių, kieno jis. Kaimiečiai sako, ai, čia mūsų bendras... Ateiviai jį pasiima. Argumentas - a, bendras... Vadinasi, niekieno. Niekieno - bus mūsų.

Logiška? Gal. Teisinga? Nemanau. Taip pat su tom visom bendrom sąvokom - meilės, laimės, dar kažko... Nieko nėra nereikšmingiau už bendrybes. Bent jau man. Tada man toks bile kalbėjimas atrodo panašus į "ai, kalbu, nors iš tiesų nelabai nutuokiu, apie ką aš čia..."

Žinau, tema be galo sudėtinga, be galo skaudi, bet nereiškia, kad ją reikia apeit. Nesakau, kad tokioms temoms čia ne vieta. Bet imantis nagrinėt tokias skausmingas temas, reikia... nežinau, kaip tai pavadint - patirties, išgyvenimų - na, kažko tikra, kažko, ko neįmanoma apibendrint, ko negalima universalizuot... Asmeniški pavyzdžiai paveikesni, o ir tavo pačios nupasakojama asmeninė patirtis kažkokia, na, atleisk man, netikra, abstrakti atrodo... Lyg ne tavo...

Va kas čia teisingiausiai (mano galva) mintis dėlto, tai Velniux. keliu visas keturias už jo mintis.

Beje, negirdėta mintis, kad savižudis pirmiausia ir šaukiasi pagalbos, tik gal ne visi tai supranta? Yra maždaug taip - aha, vat aš nusižudysiu, pažiūrėsim, ką jūs tada darysit... Absurdiška? Galbūt. Taip, miręs tu jau nepamatysi, ką kiti be tavęs darys, bet kad nespindės laime, tai tikrai... Bet.. Palaidos, gyvenimas pamažu grįš į savo vagas ir... ir kas tada? Pamažu viskas pasimirš, juk laikas gydo visas žaizdas. Užgydys ir šią. O po tokių apmąstymų ir praeina noras žudytis. Patikėk, bandžiau. Tiesa, dar būdama vaikas ir dabar to nė nelaikyčiau net rimtu bandymu, nors tada atrodė gal kiek kitaip. Tiesa... paprasčiausiai pabūgau skausmo. Prie to paties - kartais sulaiko/sulaikytų mintis apie neįgalumą nepavykus nusižudyt. O kas, jei liksi tiek neįgalus, kad antrą kartą net pabandyt nebegalėsi? O giminaičiai turės slaugyt prie lovos/vežimėlio prirakintą tavo bejėgį kūną? Man nėra baisiau kaip bejėgis kūnas ir šviesus protas - nes suvoki, kad esi visiškas bejėgis ir nieko negali pakeist. Nes eutanazija pas mus dar neįteisinta.

Mano aptariama meilė nėra konkrečia, o plačia prasme

dievas stato namus...
iš silikatinių blokelių,


va kaip čia visa kas skamba.

Didesnės pievos nesu girdėjęs... Autorius tikrai žino ką kalbą, bet taip paviršutiniškai kad baisu ir prisiliesti - sudraskysi plėvelę ir pasirodys žinių stoka. Kodėl gyvenimas yra meilė? Tai dalis tik gyvenimo, net ne pagrindinė. Netiki manimi? Tai patikėk tada visais tais psichologais, terapeutais ir pnš. Nemėgstu rekomenduoti, bet netgi populiarioji psichologija sako visai ką kitą. Tarkim koks Psychology Today arba Psyblog visada sako kad reikia mylėti, bet neleisk užgošti gyvenimo su meile, turėk ir kitų dalykų, savo darbą, savo hobi, savo draugus. Netgi statistika sako ką kitą - 90 proc. apklaustųjų (Psychology Today) daugiausiai laimingais pasidaro su draugais, o ne su gyvenimo meile. Sakysi įvairios meilės rūšys yra? Į šitai jau atsakymo neturiu, bet čia jau išsisukinėjimas - tada visas emocijas teigiamas galima meile pavadinti.

velniux visiškai teisus. Savižudis išgyvena baimę prieš nusižudydamas, tai naturalu, tad norint jį atitraukti nuo to nelemto žingsnio, reikia elgtis priešingai, nei mes daugume manome: netikinti ar neperkalbėti žmogaus nuo savižudybės, o savotiškai jį skatinti.
Savižudis visgi nesupranta, kad nėra nieko vertingesnio už gyvenimą, tad sakydamas, kad prarado viską ir nėra dėl ko gyventi, jis klysta. Tuomet žmogui reikia padėti atsargiai ir rūpestingai viską pradėti iš pradžių ir atrasti dėl ko verta gyventi, juk pasaulyje yra ne vien tik skausmas, yra ir daug nuostabių dalykų. Kadangi savižudžiui aptemsta protas ir jis jau visiškai kreivai žiūri į gyvenimo prasmę, jam viskas atrodo tamsu ir kartu. Todėl labai svarbu išlaikyti bent minimalų pozityvą, dėl kurio net ir pats blogiausias gyvenimas gali tapti kiek šviesesniu.

*

Na matomai teks sulaukt kur kas gilesnio vakaro (ar net nakties), kad padoriau susigaudyt - KAS / KAIP und' DĖL KO "suguldyta" šiame -NAZGUL- minčių + pamąstymų išdėstyme, apibrėžtame kaip Dienoraštis .....

Bo dabar šis ankstyvas rytmetis man tėra tik Naujai Išaušusios Dienos Pradžia [pavadinta I-dienis] ..
.. Kuomet verkiant reik įkalti dar ir II-ą puodeliūkštį 'kafkės' idant smegenėlės po nakties pradėtų "krutėt & šnarėt" ...

*

kartais viešos mintys apie savižudybę yra tik tam tikra poza... negatyvizmo paaugliškas šlovinimas. >>> va tokie tai erzina. Įspirtų kas nors gerai, gal atsitokėtų ir nebeglostytų savo "egzistenciškos būties".

Kiekvienas žmogus turi atrasti tą ašį, dėl ko jam verta gyventi. Ir visuomet yra vardant ko.
Vien ką jau reiškia gyvenimiškas smalsumas, kai nežinai, kas ir kaip bus rytoj.
Yra pilna telefonų (prie tiltų Vilniuje taip pat). Jei žmonės dažniau pasipasakotų draugams, artimiesiems ar psichologams iš pagalbos linijų, būtų vertingiau.

Pasakei lygiai ta pati, apie ka kalbejai dienorastyje . Jei tikrai kada nors isgyvenai mintis apie savizudybe, turetum zinoti, kad savizudziui beveik niekada nepadeda kitu drasinimai, kad negalima pasiduoti, reikia kovoti, grumtis ir dar daug visokiu sabloniniu bla bla bla, kurie is esmes tam savizudziui jau seniai igrise ir poveikis tokiu atveju gali buti nebent atvirkstinis, t.y. dar labiau paskatinti mintis apie tai, o gal ir pastumeti i minciu pavertima darbais. Realiai, tikrai ismanantis siuos dalykus zmogus niekada nebandys savizudzio perkalbineti, nes tai yra beviltiska. Reikia sugebeti padaryti taip, kad jis pats nesamoningai pradetu galvoti apie priezastis, del kuriu turi gyventi toliau, kitas zmogus jokiu budu neturi sakyti tu priezasciu savizudziui, del jau minetu pasekmiu. Yra keli budai kaip priversti savizudi susimastyti - galima atejus kalbeti apie tai pradeti nuo netiketo klausimo. Pvz .: Galvoji apie savizudybe? Tai kodel dar nenusizudei?. Tai gali siek tiek sokiruoti savizudi ir jis nesamoningai pradeda galvoje deliotis priezastis, kas jam vis dar trukdo. Gal baime, gal atsakomybe uz aplinkinius, nes jis visgi supranta, kad juos tai gali paveikti, gal dar kas nors. Tai pirmas zingsnis i depresijos isgydima. Kitas variantas dar paprastesnis, kai gydosi pats savizudis. Zmogus atranda, kas jam gali padeti - tai gali buti muzika, sportas, kuryba ar kas kita - tai, kas padeda "issikrauti" emociskai( Beje, sis budas isbandytas paties ir tikrai veiksmingas ). Zmogu imanoma isgelbeti ir tuomet, kai jis jau stovi ant stogo krasto ir grasina nusokti. Tik, zinoma, nereikia rekti "nesok", nes tai kaip tik ir pastumes savizudi zengti paskutini zingsni. Koks nors zmogus, panasus i savizudi savo apranga, neatrodantis taip, lyg butu is aukstesnio visuomenes sluoksnio turi letai prieti salia savizudzio ir lyg niekur nieko atsisesti/atsistoti salia. Ir pradeti su tuo zmogumi kalbetis. Apie bet ka, kas nugintu mintis apie savizudybe. Yra ne vienas atvejis, kai sitaip yra isgelbejama gyvybe, nes savizudis tiesiog uzmirsta, ka norejo padaryti ir nulipa nuo stogo bekalbedamas su naujuoju pasnekovu...
Tai va, gal kiek persistengiau cia tiek rasydamas, bet tikiuosi supratai, ka norejau pasakyti. NIEKADA su savizudziu negalima kalbeti sabloniskai ir aiskinti jam apie gyvenimo prasme, nes jis ja suvokia visiskai kitaip.

na pasisakiusiųjų šia tema daug, aš tik norėjau pasakyti teksto autorei, kad kalbant tokiomis temomis nereikia tiek daug metaforų, alegorijų ir "sparnuotų" frazių, žmogui, kuris galvoja apie savižudybę trūksta konkretumo tiek savyje tiek savo gyvenime, aišku yra visokių, tačiau tokiu laikotarpiu jiems mažiausiai reikia filosofinių pamąstymų, nes tuo metu jie prie gero neprives, ir sutinku su R7wa , kalbant tokiomis temomis būtinas asmeniškumas, na arba turi būt psichologas, nes savižudžio sąmonė yra visiškai kitokia, ir laimingi žmonės jos negali suprasti

Reikėjo taip ir pradėti Žymiai naudingiau, kai kalbi ne šablonais, o pavyzdžiais, ypač kai jie kyla iš tavęs

Mintis yra tame, kad šį tekstą rašiau ne bereikalo. Aš pati neseniai išbridau iš depresijos jūros, kurios vandenis pildė nesekmių cunamiai. Buvo skaudu. Vaikystėj keletą kartų esu pagalvojus apie savižudybę dėl šeimyninių problemų. Bet neseniai išmokau mylėti gyvenimą, naudoti meilės prieskonius ir stengiaus žiūrėti į viską su didesniu optimizmu.

Išties taip pagalvojau ir pamaniau, kad šis dienoraštis primena mokyklinį rašinį

nekreipkit dėmesio. tik norėjau įsiamžinti po šia juokinga rašliava.

nieks i nesako, kad jinai yra bloga, ši tema yra labai aktuali ir turi būti apie ją kalbama, bet ne tau ją analizuoti ir siūlyti savo pagalba, kurią tu abejoju ar galėtum suteikti.

Tema gal ir gera, verta dėmesio, tik nemanau, kad čia verta ją pradėti

Ot atspėjai Maniau išdegs

Nebūkit tokie žiaurūs kritikai, manau nėra per blogiausia tema

visai nieko būt kavos...

bet ne.

o jei ten kokių migdomūjų pribersi ir taip sukliudysi man?

Gal nori kavos? Labai skanią moku pagaminti

štai šio dienoraščio pasekmė