O kodėl nulis like ir jokio įvertinimo? Juk tai mirtinas kūrinys, Ilgiu išsiskiriantis iš repertuaro, skambesys irgi tamsus, sunkus, šiek tiek psichodeliškas, gal ir avangardiškas. Melancholiškas, įtemptas, skausmingas. Vienas sudėtingiausių Steven Wilson kūrinių. Jau vien kiek pasako šiurpi pianino įžanga su ilgomis tylos pauzėmis. O vėliau modernios elektronikos prikištas krimsoniškas skambesys (tik ir norisi paminėti King Crimson "The Power to Believe" tokiam skambesiui apibūdinti). Gitaros skambesys lyg pats Robertas Fripas grotų. Aiškiai džiaziškas būgnų ritmas, saksofonas parėjęs lyg iš tų pačių King Crimson epiko "Lizard". Viduryje toks keistai niūrus, tylus intarpas, kaip ir Pink Floyd - Echoes. Finalas makabriškas, didžiulis, šiurpus. Šitoje dainoje po didingos kodos dar įsiterpia toks kaip ir post-finalas, kuris trunka daugiau nei 2 minutes. Krautrokiškai skamba post-finalas, čia turbūt daugiau misticizmo ir eksperimento.
Tokia kūrinio koncepcija daro efektą rimtam progroko klausytojui. Tai yra puiku. Tenka dar kartą įsitikinti, jog Wilson'as yra vienas iš tų didžiųjų šiuolaikinio progroko kūrėjų, vienas iš tų puikiųjų genijų. 10 balų neabejotinai.
Tokia ir turi būti muzika, pasakojanti serijinio žmogžužio Deniso Reiderio istoriją. Kraupi atmosfera, nerimas, skausmas, kančia, - viskas į dešimtuką. Raider preliudija prieš tai jau sudaro slogią atmosferą.
Puikus kūrinys.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
O kodėl nulis like ir jokio įvertinimo? Juk tai mirtinas kūrinys, Ilgiu išsiskiriantis iš repertuaro, skambesys irgi tamsus, sunkus, šiek tiek psichodeliškas, gal ir avangardiškas. Melancholiškas, įtemptas, skausmingas. Vienas sudėtingiausių Steven Wilson kūrinių. Jau vien kiek pasako šiurpi pianino įžanga su ilgomis tylos pauzėmis. O vėliau modernios elektronikos prikištas krimsoniškas skambesys (tik ir norisi paminėti King Crimson "The Power to Believe" tokiam skambesiui apibūdinti). Gitaros skambesys lyg pats Robertas Fripas grotų. Aiškiai džiaziškas būgnų ritmas, saksofonas parėjęs lyg iš tų pačių King Crimson epiko "Lizard". Viduryje toks keistai niūrus, tylus intarpas, kaip ir Pink Floyd - Echoes. Finalas makabriškas, didžiulis, šiurpus. Šitoje dainoje po didingos kodos dar įsiterpia toks kaip ir post-finalas, kuris trunka daugiau nei 2 minutes. Krautrokiškai skamba post-finalas, čia turbūt daugiau misticizmo ir eksperimento.
Tokia kūrinio koncepcija daro efektą rimtam progroko klausytojui. Tai yra puiku. Tenka dar kartą įsitikinti, jog Wilson'as yra vienas iš tų didžiųjų šiuolaikinio progroko kūrėjų, vienas iš tų puikiųjų genijų. 10 balų neabejotinai.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
Tai niekas netrukdo. Nėra ir labai didelė diskografija studijinių albumų. O man vis dar reikia normaliai perklausyti visus klasikinius, kurių gal nei vieno albumo normaliai taip ir neperklausiau. Bitlai, Rolling Stones, Kinks...
Man reiktų kažkada pradėt santykius su Wings. Visuomet Wings turėjau omeny kaip mane labiau dominantį projektą negu patys bitlai, bet vis kažkur kitur dėmesys nukrypsta. Bet neabejoju, jog Wings kataloge rasčiau nemažai ką sau artimo.
2017 m. balandžio 23 d. 08:19:58
Tokia ir turi būti muzika, pasakojanti serijinio žmogžužio Deniso Reiderio istoriją. Kraupi atmosfera, nerimas, skausmas, kančia, - viskas į dešimtuką. Raider preliudija prieš tai jau sudaro slogią atmosferą.
Puikus kūrinys.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2014 m. lapkričio 16 d. 16:34:41
O kodėl nulis like ir jokio įvertinimo? Juk tai mirtinas kūrinys, Ilgiu išsiskiriantis iš repertuaro, skambesys irgi tamsus, sunkus, šiek tiek psichodeliškas, gal ir avangardiškas. Melancholiškas, įtemptas, skausmingas. Vienas sudėtingiausių Steven Wilson kūrinių. Jau vien kiek pasako šiurpi pianino įžanga su ilgomis tylos pauzėmis. O vėliau modernios elektronikos prikištas krimsoniškas skambesys (tik ir norisi paminėti King Crimson "The Power to Believe" tokiam skambesiui apibūdinti). Gitaros skambesys lyg pats Robertas Fripas grotų. Aiškiai džiaziškas būgnų ritmas, saksofonas parėjęs lyg iš tų pačių King Crimson epiko "Lizard". Viduryje toks keistai niūrus, tylus intarpas, kaip ir Pink Floyd - Echoes. Finalas makabriškas, didžiulis, šiurpus. Šitoje dainoje po didingos kodos dar įsiterpia toks kaip ir post-finalas, kuris trunka daugiau nei 2 minutes. Krautrokiškai skamba post-finalas, čia turbūt daugiau misticizmo ir eksperimento.
Tokia kūrinio koncepcija daro efektą rimtam progroko klausytojui. Tai yra puiku. Tenka dar kartą įsitikinti, jog Wilson'as yra vienas iš tų didžiųjų šiuolaikinio progroko kūrėjų, vienas iš tų puikiųjų genijų. 10 balų neabejotinai.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas