O kodėl nulis like ir jokio įvertinimo? Juk tai mirtinas kūrinys, Ilgiu išsiskiriantis iš repertuaro, skambesys irgi tamsus, sunkus, šiek tiek psichodeliškas, gal ir avangardiškas. Melancholiškas, įtemptas, skausmingas. Vienas sudėtingiausių Steven Wilson kūrinių. Jau vien kiek pasako šiurpi pianino įžanga su ilgomis tylos pauzėmis. O vėliau modernios elektronikos prikištas krimsoniškas skambesys (tik ir norisi paminėti King Crimson "The Power to Believe" tokiam skambesiui apibūdinti). Gitaros skambesys lyg pats Robertas Fripas grotų. Aiškiai džiaziškas būgnų ritmas, saksofonas parėjęs lyg iš tų pačių King Crimson epiko "Lizard". Viduryje toks keistai niūrus, tylus intarpas, kaip ir Pink Floyd - Echoes. Finalas makabriškas, didžiulis, šiurpus. Šitoje dainoje po didingos kodos dar įsiterpia toks kaip ir post-finalas, kuris trunka daugiau nei 2 minutes. Krautrokiškai skamba post-finalas, čia turbūt daugiau misticizmo ir eksperimento.
Tokia kūrinio koncepcija daro efektą rimtam progroko klausytojui. Tai yra puiku. Tenka dar kartą įsitikinti, jog Wilson'as yra vienas iš tų didžiųjų šiuolaikinio progroko kūrėjų, vienas iš tų puikiųjų genijų. 10 balų neabejotinai.
Tokia ir turi būti muzika, pasakojanti serijinio žmogžužio Deniso Reiderio istoriją. Kraupi atmosfera, nerimas, skausmas, kančia, - viskas į dešimtuką. Raider preliudija prieš tai jau sudaro slogią atmosferą.
Puikus kūrinys.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
O kodėl nulis like ir jokio įvertinimo? Juk tai mirtinas kūrinys, Ilgiu išsiskiriantis iš repertuaro, skambesys irgi tamsus, sunkus, šiek tiek psichodeliškas, gal ir avangardiškas. Melancholiškas, įtemptas, skausmingas. Vienas sudėtingiausių Steven Wilson kūrinių. Jau vien kiek pasako šiurpi pianino įžanga su ilgomis tylos pauzėmis. O vėliau modernios elektronikos prikištas krimsoniškas skambesys (tik ir norisi paminėti King Crimson "The Power to Believe" tokiam skambesiui apibūdinti). Gitaros skambesys lyg pats Robertas Fripas grotų. Aiškiai džiaziškas būgnų ritmas, saksofonas parėjęs lyg iš tų pačių King Crimson epiko "Lizard". Viduryje toks keistai niūrus, tylus intarpas, kaip ir Pink Floyd - Echoes. Finalas makabriškas, didžiulis, šiurpus. Šitoje dainoje po didingos kodos dar įsiterpia toks kaip ir post-finalas, kuris trunka daugiau nei 2 minutes. Krautrokiškai skamba post-finalas, čia turbūt daugiau misticizmo ir eksperimento.
Tokia kūrinio koncepcija daro efektą rimtam progroko klausytojui. Tai yra puiku. Tenka dar kartą įsitikinti, jog Wilson'as yra vienas iš tų didžiųjų šiuolaikinio progroko kūrėjų, vienas iš tų puikiųjų genijų. 10 balų neabejotinai.
Ne tik, visos pasiūlytos dainos buvo melancholiškos. Išskyrus Sahjos. Nežinau ar Sahja yra siūlęs kada melancholišką dainą. Arba jei ji galėtų tokia būti, vis tiek skamba pakiliai.
Obtest? Po daug metų? Aš juos pernai Kilkim Žaibu mačiau ir net aprašiau kažkur čia music'e. Mane tas koncertas labiau dėl Juodvarnio domino, bet Juodvarnį mačiau prieš pusmetį gal, tai susilaikiau.
2017 m. balandžio 23 d. 08:19:58
Tokia ir turi būti muzika, pasakojanti serijinio žmogžužio Deniso Reiderio istoriją. Kraupi atmosfera, nerimas, skausmas, kančia, - viskas į dešimtuką. Raider preliudija prieš tai jau sudaro slogią atmosferą.
Puikus kūrinys.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2014 m. lapkričio 16 d. 16:34:41
O kodėl nulis like ir jokio įvertinimo? Juk tai mirtinas kūrinys, Ilgiu išsiskiriantis iš repertuaro, skambesys irgi tamsus, sunkus, šiek tiek psichodeliškas, gal ir avangardiškas. Melancholiškas, įtemptas, skausmingas. Vienas sudėtingiausių Steven Wilson kūrinių. Jau vien kiek pasako šiurpi pianino įžanga su ilgomis tylos pauzėmis. O vėliau modernios elektronikos prikištas krimsoniškas skambesys (tik ir norisi paminėti King Crimson "The Power to Believe" tokiam skambesiui apibūdinti). Gitaros skambesys lyg pats Robertas Fripas grotų. Aiškiai džiaziškas būgnų ritmas, saksofonas parėjęs lyg iš tų pačių King Crimson epiko "Lizard". Viduryje toks keistai niūrus, tylus intarpas, kaip ir Pink Floyd - Echoes. Finalas makabriškas, didžiulis, šiurpus. Šitoje dainoje po didingos kodos dar įsiterpia toks kaip ir post-finalas, kuris trunka daugiau nei 2 minutes. Krautrokiškai skamba post-finalas, čia turbūt daugiau misticizmo ir eksperimento.
Tokia kūrinio koncepcija daro efektą rimtam progroko klausytojui. Tai yra puiku. Tenka dar kartą įsitikinti, jog Wilson'as yra vienas iš tų didžiųjų šiuolaikinio progroko kūrėjų, vienas iš tų puikiųjų genijų. 10 balų neabejotinai.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas