Pirmoji dainos pusė labai įdomiai sudera su viso albumo atmosfera, tačiau ties viduriu įvykstantis prasprogimas pritrenkia. Vienas galingiausių turbūt albumo momentų, iš šiandieninės perspektyvos netgi galėčiau sakyti, kad tokio skambesio tradiciją pratesė Sorceress albumas, be to, yra kažkokių Watershed ar net Ghost Reveries niuansų skambesyje, tik aišku, ne taip metališkai skambančių. Iš pradžių šios dainos nelabai pastebėjau, tačiau dabar ji viena mėgstamiausių ir taip turtingame Heritage albume.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2018 m. kovo 11 d. 16:11:18
Pirmoji dainos pusė labai įdomiai sudera su viso albumo atmosfera, tačiau ties viduriu įvykstantis prasprogimas pritrenkia. Vienas galingiausių turbūt albumo momentų, iš šiandieninės perspektyvos netgi galėčiau sakyti, kad tokio skambesio tradiciją pratesė Sorceress albumas, be to, yra kažkokių Watershed ar net Ghost Reveries niuansų skambesyje, tik aišku, ne taip metališkai skambančių. Iš pradžių šios dainos nelabai pastebėjau, tačiau dabar ji viena mėgstamiausių ir taip turtingame Heritage albume.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas