Disconnected yra tokio šalto ir niūraus skambesio albumas, kad šitą perlą perkandau tik po kokių keturių perklausų. Po pirmos perklausos likau nesupratęs, kodėl įdomiai struktūruotas 16 minučių ilgio kūrinys man nepalieka įspūdžio. Todėl bandžiau dar ir dar... Kol pradėjo intriguoti ne tik įžanga, bet ir visas kūrinys. Man patinka, kad čia, kitaip nei A Pleasant Shade of Gray albume, Kevin Moore klavišiniai funkcionalūs ir ryškūs, tai pagaliau užpildo antros gitaros trūkumą. Beje, būtent įžanga ir pati paskutinė strofa savo tamsia atmosfera grąžina mane į A Pleasant Shade of Gray pasaulį trumpam. Dėstymo dalis stipri, tačiau jei norėčiau dar kažką paminėti iš neigiamos pusės, tai man vis dar nelimpa tas ilgas instrumentalas po įžangos. Kitos dainos dalys nuostabios. Už tai 10 balų.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2020 m. balandžio 9 d. 15:57:46
Disconnected yra tokio šalto ir niūraus skambesio albumas, kad šitą perlą perkandau tik po kokių keturių perklausų. Po pirmos perklausos likau nesupratęs, kodėl įdomiai struktūruotas 16 minučių ilgio kūrinys man nepalieka įspūdžio. Todėl bandžiau dar ir dar... Kol pradėjo intriguoti ne tik įžanga, bet ir visas kūrinys. Man patinka, kad čia, kitaip nei A Pleasant Shade of Gray albume, Kevin Moore klavišiniai funkcionalūs ir ryškūs, tai pagaliau užpildo antros gitaros trūkumą. Beje, būtent įžanga ir pati paskutinė strofa savo tamsia atmosfera grąžina mane į A Pleasant Shade of Gray pasaulį trumpam. Dėstymo dalis stipri, tačiau jei norėčiau dar kažką paminėti iš neigiamos pusės, tai man vis dar nelimpa tas ilgas instrumentalas po įžangos. Kitos dainos dalys nuostabios. Už tai 10 balų.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas